Kaip jaučiasi žmogus pametęs išmanųjį telefoną? Be kontaktų, be laikrodžio, be termometro, be palydovinės navigacijos ir žemėlapių, be galimybės paprašyti pagalbos, be mobiliųjų pramogų, be socialinių tinklų, be galimybės atlikti internetiniame kalendoriuje numatytus darbus ir gana dažnai – su baime, kad bus pasinaudota jo telefone buvusia svarbia ar slapta informacija.
Kaip jaučiasi žmogus pametęs išmanųjį telefoną? Be kontaktų, be laikrodžio, be termometro, be palydovinės navigacijos ir žemėlapių, be galimybės paprašyti pagalbos, be mobiliųjų pramogų, be socialinių tinklų, be galimybės atlikti internetiniame kalendoriuje numatytus darbus ir gana dažnai – su baime, kad bus pasinaudota jo telefone buvusia svarbia ar slapta informacija.
Tokioje nemalonioje padėtyje kasmet atsiduria maždaug vienas žmogus iš dvidešimt trijų, o per visą telefono naudojimo laiką – beveik vienas iš dešimties (Ponemon instituto 2010–2011 m. atlikto tyrimo duomenimis).
Ko tik nerasi metus ar ilgiau naudotame asmeniniame išmaniajame telefone: įvairiausių paskyrų prisijungimo kodų, atvirą prieigą prie socialinių tinklų ar netgi vidinių darbovietės duomenų, asmeninių nuotraukų, kurių nederėtų niekam matyti, privataus susirašinėjimo duomenų, mokėjimo kortelių PIN kodų ir panašiai. Ir jei jau nutinka taip, kad telefonas prapuola, o vilties jį susigrąžinti nėra, džiaugiamasi, jeigu jis beplaukiant baidarėmis nuskęsta Merkio dugne, o ne atsiduria kokio kišenvagio ilguose pirštuose.
Po streso aplanko gyvenimo džiaugsmas
Tiesa, bejėgiškumas ir baimė dėl sugriuvusio gyvenimo būna tik pirminė reakcija: pasak psichologo Olego Lapino, po kiek laiko su situacija apsipratęs žmogus netgi jaučia palengvėjimą ir tam tikrą euforiją.
„Tokios reakcijos, matyt, yra susijusios su tuo, kad telefonas nėra tik patogumas, bet ir socialinio tinklo našta. Neretai žmonės juokauja, kad be telefono, jei jį palieka namie ar išsikrauna akumuliatorius, jie jaučiasi kaip nuogi, jie turi tam tikrą priklausomybę. Bet emocine prasme buvo labai keista stebėti palengvėjimą, euforiją, savotišką nušvitimą. Įsivaizduokite – esu be mobilaus telefono!“, – aiškino psichologas.
Pasak psichologo, telefoną praradęs žmogus gali pradėti džiaugtis gilesniu pasaulio pajutimu. Jiems telefonas veikė tarsi gynyba nuo tikroviško kontakto su pasauliu: be telefono žmogus yra privačioje erdvėje, nebūna pasiekiamas kiekvienam, pajunta savo realią svarbą ir nebūna kontroliuojamas iš aplinkos. „Tuo metu, iškart praradus telefoną, galite jaustis bejėgis, išsigąsti, gal net jausti stresą, bet netrukus galite pajusti keistą pasikeitimą įdomią laisvės būseną: esu gyvas, laisvas, aplink save turiu tam tikrą privatumo erdvę, kurioje galiu pakrauti save energija“, – sakė O. Lapinas.
Bet kodėl gi tuomet gyvenimo laisvę ir laimę atradę žmonės skuba kuo greičiau vėl susipančioti, įsigyti naują telefoną? Psichologo manymu, tame nėra nieko keisto: „neretai už vartotojiškų siekių stovi priklausomybė, kurios vartotojiškose visuomenėse dažnai kuriamos dirbtinai. Tas „atsikračiau – įsigijau naują“ yra analogišką alkoholizmui ar bulimijai. Viskas, ką mums visuomenė siūlo kaip produktą, geriausiai parduodama tuomet, kai esame priklausomi nuo produkto. Tas „iškart pirkti naują telefoną“ yra priklausomybės impulsas. Be telefono negaliu, blogai jaučiuosi, todėl turiu nusipirkti. Tokiu atveju vartotojiška visuomenė laimi, nes ji priverčia pažiūrėti į telefono nebuvimą kaip į deguonies nebuvimą. Bet jei žmogus tuo metu telefono nusipirkti negali – tarkim, yra kur nors kaime – jie atranda, kad gali būti ir be telefono.“
„Visgi jei prarastas telefonas yra darbo įrankis, tai yra dalykinė situacija, kuri atitinkamai ir sprendžiama. Tai tas pats jeigu darbininkui sulūžtų kastuvas ar taksistui sugestų automobilis. Tai nemaloni situacija, kuri yra sprendžiama dalykiškai, joje nėra priklausomybės atspalvio“, – teigia psichologas.
Kaip apsisaugoti nuo nuostolių?
Taigi, ką daryti, kad neištiktų tokia nemaloni situacija? Verta prisiminti, kad telefonai dažniau pametami švenčių metu, ypač sutinkant Naujuosius metus. Neretai telefonai prarandami ir vakarojant baruose ar vasarojant gamtoje – plaukiant baidarėmis ir kitaip aktyviai poilsiaujant. Bet, pasak „Omnitel“ atstovės spaudai Daivos Selickaitės, „nei šventės, nei sėdėjimas baruose, nei plaukimas baidarėmis nepavojingi, jei šeimininkas tinkamai prižiūri savo daiktus“.
Ji rekomenduoja telefonų nepalikinėti be priežiūros, pavyzdžiui, bare ant stalo, neleisti juo naudotis kitiems asmenims, net ir pažįstamiems, saugoti juos nuo drėgmės, ypač prie vandens telkinių.
Mėgėjai paplaukioti baidarėmis savo naujus bei brangius telefonus ir juose esančią informaciją paprastai saugo keliais būdais: persikelia SIM kortelę į senesnį ar pigesnį telefono aparatą, patį aparatą įdeda į prezervatyvą ir jį užriša arba deda jį į specialius hermetiškai užsegamus ant kaklo kabinamus maišelius.
„Dažnai tėvai savo vaikams nuperka mobiliuosius telefonus, tad vaikai žaidžia su jais stotelėse, mokyklose, kieme. Reikia mokyti, aiškinti vaikui, kad tai yra materialus dalykas ir piktavaliai kartais siekia jį pasisavinti, todėl aiškių demonstracijų viešose vietose reikia vengti. Derėtų paaiškinti, kad telefonas yra susisiekimo, o ne pramogavimo priemonė. Taip pat derėtų vaikui pasakyti, jog užpuolimo, prievartos atveju, kai bus siekiama pasisavinti telefoną, gali nukentėti ir jis pats“, – mano UAB „Atviros informacinės sistemos“ atstovė Lina Merkienė. Kita vertus, pats telefonas gana dažnais atvejais nėra vertas daugiau, nei jame esanti informacija. Apsisaugoti nuo jos praradimo padės duomenų atsarginių kontaktų ir duomenų kopijų pasidarymas – išmaniesiems telefonams yra gausybė tokią paslaugą mokamai ir nemokamai siūlančių programėlių.
Kitas klausimas – kaip apsaugoti telefone esančią informaciją nuo galimai nedraugiškai nusiteikusių asmenų, į kurių nagus gali patekti mūsų telefonas? „Išmaniajame telefone būtina nustatyti slaptažodį arba ekrano užraktą. Ypač svarbu sukonfigūruoti savo telefoną taip, kad nenaudojamas jis „užsirakintų“ po poros minučių“, – sakė D. Selickaitė.
Išmaniuosiuose telefonuose su „Android“ siūlomas ekrano atrakinimas gestu – įvairių šaltinių teigimu, toks užraktas yra itin saugus. „Windows Phone“ telefonuose galima naudoti keturių skaitmenų kodą (kad ir tą patį PIN kodą) ekranui atrakinti, o „iPhone“ naudotojai gali apsaugoti ekraną slaptažodžiu, bet turi galimybę ir atsisiųsti programėlę, suteikiančią galimybę atrakinti ekraną gestu.
Be to, išmaniuosiuose telefonuose gali būti numatyta prarasto įrenginio paieškos funkcija: galima nustatyti apytikslę telefono buvimo vietą ir į jį paskambinti, o skambučio garsas būna maksimalus, skamba kelias minutes ir negali būti išjungtas. Nors jei tokios funkcijos telefone nėra – nesisielokite, tikriausiai ją rasite programėlių parduotuvėje. Ir greičiausiai nemokamai. O atsinaujinusi „Android“ programėlių parduotuvė netgi leidžia tai padaryti jau po to, kai telefonas prapuola.
Jeigu telefone yra svarbios asmeninės informacijos – prieigos prie banko sąskaitos kodai, atviros socialinių tinklų paskyros ar darbovietės VPN prisijungimo duomenys, tuomet turbūt esminė kai kurių programėlių savybė, padėsianti apsisaugoti nuo duomenų praradimo netekus telefono – nuotolinis duomenų ištrynimas.
Kaip elgtis, jei telefonas prapuolė?
Mobiliojo ryšio operatorių atstovai pataria vieningai: telefono praradimo atveju nedelsiant skambinti operatoriui ir pranešti savo telefono numerį bei IMEI kodą (unikalų kiekvienam telefono aparatui). Tokį kodą reikėtų užsirašyti iš anksto, nors jis užrašytas ir įrenginio garantiniame lape. IMEI kodą galima pasitikrinti surinkus *#06#.
Jei telefonas buvo pavogtas ar pagrobtas – reikia kreiptis į policiją ir pranešti telefono IMEI kodą bei kitus skiriamuosius telefono požymius. Policijos pareigūnai turi teorinę galimybę pagal IMEI kodą nustatyti telefono buvimo vietą, tačiau nėra linkę dalintis informacija, ar šia galimybe naudojamasi dažnai: „Esant galimybėms, telefono ieškoma ir pagal IMEI kodą, tačiau tyrimo taktikos ir metodų plačiau komentuoti nenorėtume“, – DELFI teigė Vilniaus VPK atstovas. Tiesa, jeigu prarastasis telefonas yra mažesnės vertės (iki 1 MGL), policija rekomenduoja kreiptis į ryšio operatorius ir blokuoti IMEI: „Pavogus telefoną, jei jo vertė ne mažesnė už 1 MGL, pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės ir jį koordinuojantis bei kontroliuojantis prokuroras, atsižvelgdamas į tyrimo taktiką, aplinkybes, perspektyvą, gali kreiptis, kad iš judriojo ryšio paslaugų operatoriaus, naudojantis neužblokuotu IMEI, būtų gauta tyrimui reikalinga informacija. Jei pavogto telefono vertė nesiekia 1 MGL – pradedama administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl nedidelės vertės turto vagystės, joje rinkti informaciją taikant operatyvinės veiklos priemones draudžia įstatymas. Plėšimas – telefono atėmimas panaudojant smurtą – yra iš didesnę grėsmę visuomenei keliantis nusikaltimas ir šiuo atveju IMEI blokuoti nereikėtų, tačiau galutinis apsisprendimas neabejotinai priklauso nuostolį patyrusiam daikto savininkui. Primintina ir tai, kad IMEI pakankamai dažnai nelegaliai perprogramuojamas“, – aiškina policijos atstovas.
Policijos suvestinėse pavogtieji telefonai nėra išskiriami iš bendros pavogto turto statistikos, tačiau, pareigūnų manymu, vagysčių lyginamoji dalis yra daug mažesnė nei jų praradimai plėšimų atveju (naudojant fizinę prievartą ar grasinant ją panaudoti). Informatikos ir ryšių departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2011 m. visoje šalyje pagroti (plėšimų metu) 1310 telefonų (601 atveju byla sėkmingai ištirta), plg. per 2010 m. Lietuvoje pagrobti 1446 telefonai (634 bylose nustatyti įtariamieji). Vilniaus apskrityje 2011 m. pagrobti 537 telefonai (200 bylų sėkmingai ištirta) plg. 2010 m. Vilniaus aps. – 624 (207 bylos ištirtos). Per pirmuosius tris 2012 m. mėnesius Lietuvoje pagrobta 317 telefonų (Vilniaus aps. 148); lyginamuoju laikotarpiu, per 2011 m. sausio–kovo mėn., šalyje buvo pagrobta – 312, (Vilniaus aps. – 120). Tiesa, nežinia kokia plėšimo metu pagrobtų telefonų yra išmanieji – jie pagal „išmanumo“ kriterijų policijoje nėra grupuojami.
Mobiliojo ryšio operatoriai patvirtina, kad iš tiesų būna atvejų, kai policija kreipiasi su prašymu pritaikyti operatyvinę veiklos priemonę – nustatyti telefono buvimo vietą pagal IMEI kodą: „Taip, būna atvejų, kai policija kreipiasi. Bet nebūtinai dėl pavogtų telefonų – gali būti dėl to, kad ieško nusikaltėlių, turinčių tam tikrus telefonus“, – sakė „Tele2“ atstovas spaudai Andrius Baranauskas.
Operatorių atstovai tvirtina, kad mieste telefono buvimo vietą galima nustatyti kelių šimtų metrų tikslumu, kaimo vietovėse – kelių kilometrų atstumu.
„Bitė Lietuva“ atstovė spaudai Raminta Rimkienė taip pat patvirtino, kad į jos atstovaujamą įmonę policija kartais kreipiasi siekiant nustatyti telefono buvimo vietą pagal IMEI. Tačiau tikrai ne taip dažnai, kad būtų galima manyti, jog ieškoma kiekvieno dingusio telefono.
