Žmones į orbitą vežios kosminis traukinys?

Magnetinės levitacijos technologijos išradėjas siūlo kosminius laivus į orbitą aplink Žemę leisti pasitelkus vadinamosios elektromagnetinės patrankos greitintuvą.

JAV bendrovės „Startram“ vadovas Jamesas R. Powellas, prieš 46 metus išradęs magnetinės levitacijos technologiją, naudojamą greitųjų geležinkelių magistralėse, kuriose traukiniai lekia kelių centimetrų aukštyje kybodami virš platformos, siūlo naudoti ją skrydžiams į kosmosą, skelbia „NextBigFuture.com“.

Jo siūlomo GEN 1.5 projekto esmė – kosminių laivų su kroviniais ir astronautais išvedimas į orbitą naudojant elektromagnetinį pabūklą, paremtą magnetine levitacija. Tai esą būtų kur kas pigesnė ir efektyvesnė kosminių skrydžių technologija lyginant su dabar naudojamomis raketomis nešėjomis. J. R. Powello skaičiavimais jo sukurta transportavimo sistema 1 kilogramą naudingojo krovinio iki 8,1 km/s, t. y., kiek didesnio nei pirmojo kosminio greičio, pagreitinti galėtų panaudojus vos 10 kWh energijos. Iš viso vienu metu būtų galima iškelti 35 tonų krovinį. Jo sumanyto elektromagnetinio pabūklo „vamzdis“ būtų į viršų nukreiptas tunelis, iš kurio būtų ištrauktas oras. Kosminis laivas šiuo pabūklu būtų pagreitintas tarsi magnetinės levitacijos technologiją naudojantis traukinio vagonas. „Šūvio“ metu pasipriešinimas būtų minimalus, be to, skrydžiui į kosmosą nebereikėtų raketinio kuro, kuris sudaro iki 99 proc. dabartinių kosminių raketų masės.

Elektromagnetinių patrankų naudojimas pilotuojamiems skrydžiams į kosmosą iki šiol buvo laikomas nerealiu dėl per didelių apkrovų, kurios „šūvio“ metu siektų 100 g. Žmogui mirtina jau 35 g perkrova. Perkrovos problemą galima išspręsti prailginus tokio pabūklo „vamzdį“ iki 20 kilometrų, bet Žemėje nėra tokių aukštų kalnų, kad į juos būtų galima „atremti“ kosminę patranką.

Tačiau J. R. Powellas siūlo į kosmosą leidžiamus kosminius laivus, kuriuose galėtų tilpti 100 žmonių, antžeminiuose magnetinės levitacijos tuneliuose greitinti ne iki 8,1 km/s, o tik iki 4 km/s. Kad tokiam kosminiam traukiniui būtų galima suteikti pusę pirmojo kosminio greičio, „vamzdžio“ ilgis turėtų būti 270 kilometrų. Didžioji jo dalis būtų antžeminė, ir tik pabaiga turėtų kilti į viršų maždaug 6 000 metrų aukščio kalno šlaitu. Tokiame tunelyje būtų patiriama vos 3 g perkrova. Juo 4 km/s greičiu išsviestas kosminis laivas įjungtų raketinius variklius ir užbaigtų išvedimą į orbitą. Šiuo atveju skrydis į orbitą pareikalautų 4 kartus mažesnės raketų galios.

Pasak GEN 1.5 projekto kūrėjų, šis variantas dėl mažiausios perkrovos tiktų kosminiam turizmui, o profesionalūs astronautai galėtų atlaikyti ir 10 g perkrovas. Tai reiškia, kad jiems skirtas kosmines katapultas būtų galima sutrumpinti iki 90 kilometrų. Toks atstumas vos 5 kartus didesnis už šiuo metu Japonijoje veikiančios didžiausios magnetinės levitacijos traukinių magistralės ilgį. Kadangi didžioji tunelio dalis bus horizontali, vienintelis rimtesnis rūpestis bus vakuumo joje sukūrimas ir palaikymas.

Kad būtų galima užtikrinti milžinišką momentinį elektros energijos poreikį starto metu, palei visą tunelį turėtų būti įrengti žiediniai superlaidininkai. Paleidimo metu energija indukciniu būdu būtų perduodama varinėms apvijoms, esančioms labai artimi superlaidžių žiedų. Pasak projekto kūrėjų, energijos perdavimo naudingumo koeficientas tokiu atveju siektų iki 99 proc.

Iš esmės visos technologijos, būtinos GEN 1.5 projektui realizuoti, jau egzistuoja, tačiau didžiausia kliūtis yra jo įgyvendinimo kaina. Apskaičiuota, kad kosminių traukinių technologija kainuotų apie 40 milijardų JAV dolerių, o tokia suma, nors ir atsižvelgus į galimybę atsisakyti brangių kosminių skrydžių itin neefektyviomis cheminėmis raketomis, yra pernelyg didelė pavienėms šalims. Tačiau J. R. Powellas įsitikinęs, kad įprastinių raketų laikas jau artėja į pabaigą, ir ateitis priklauso tik į GEN 1.5 panašioms kosminio transporto sistemoms.

Šiame vaizdo siužete – GEN 1.5 projekto pristatymas.