Šioje dalyje daugiau aprašysime ne asmenybes, o verslo procesus. Paminėsime techninius rūpesčius, su kuriais kasdien kovojo „Facebook“ komanda, aptarsime naujas revoliucines funkcijas svetainės viduje, investicijų pritraukimą bei talentų medžioklę. Galiausiai, pabaigoje aptarsime portalo lyderių pamąstymus, kas iš tiesų yra „Facebook“.
Praeitoje dalyje žvelgėme į „Facebook“ portalo užuomazgas: iš ko ji sėmėsi idėjų, koks buvo jos lyderis Markas Zukerbergas, kaip svetainė plėtėsi už Harvardo universiteto ribų. Šis etapas buvo nepaprastai svarbus portalo ateičiai dar ir tuom, kad prie jo prisijungė kontroversiškasis „Napster“ įkūrėjas Šonas Parkeris.
Šioje dalyje daugiau aprašysime ne asmenybes, o verslo procesus. Paminėsime techninius rūpesčius, su kuriais kasdien kovojo „Facebook“ komanda, aptarsime naujas revoliucines funkcijas svetainės viduje, investicijų pritraukimą bei talentų medžioklę. Galiausiai, pabaigoje aptarsime portalo lyderių pamąstymus, kas iš tiesų yra „Facebook“.
Techniniai rūpesčiai
Po truputį aiškėjo, kad „The Facebook“ tampa rimtu verslu. Zukerbergas žinojo, jog būtini labiau apgalvoti žingsniai, kad portalas tobulėtų techniškai ir plėtotųsi kaip verslas. Tą vasarą augimas netgi pradėjo atrodyti kiek bauginantis. Kiekvienas žinojo, kad prasidėsiantys naujieji mokslo metai atneš naujų paklausos šuolių.
Programinė įranga ir Thefacebook.com duomenų bazė veikė per serverius, įkurtus Santa Klaroje, už dvidešimties kilometrų nuo jų būstinės. Vaikinams reikėjo gana dažnai ten nuvežti naujos įrangos, sujungti laidus ir įdiegti reikiamas programas naujuose serveriuose. Tam darbui neretai pasisamdydavo ir draugus.
Kaskart atnaujindamas duomenų bazes ar perkonfigūruodamas serverių komplektus Zukerbergas stengdavosi darbą atlikti taip, kad paskui galėtų aprūpinti dešimteriopai daugiau vartotojų, nei tuo metu turėjo „The Facebook“ portalas. Šis besąlygiškas optimizmas pasitvirtino esąs pranašiškas.
Dvidešimtmetį kompanijos vadovą apsėdo manija tobulinti techninį portalo veikimą. Žinojo, kad tokiai komunikacijų paslaugai kaip jo svarbiausia tai, kaip viskas veikia. Jei vartotojams naršant portale tenka ilgai laukti, kol atsidarys naujas langas, tai neišvengiamai nieko gera nežada.
Buvo įdiegtas laikmatis, kuris tiksliai rodė, kiek laiko trukdavo, kol serveriai atidarydavo vieną ar kitą portalo langą. Svarbios atrodė netgi milisekundės. „Serveriai man reikalingi kaip maistas. Be maisto gal ir galėčiau pratempti kurį laiką, bet jei neturėsime pakankamai serverių, portalui – šakės“, – rėžė Markas Zukerbergas.
Naujos funkcijos
Artėjant 2004-ųjų rudens semestrui, „The Facebook“ atsidūrė ant rimtų išbandymų slenksčio. Per vasarą portalo vartotojų skaičius padvigubėjo nuo maždaug 100 tūkst. iki 200 tūkst. Tai reiškė ir gera (augimas visuomet yra gerai), ir bloga (serverių darbar gali „nulūžti“).
Tu metų rugsėjį Thefacebook.com pristatė dar dvi funkcijas, dėl kurių studentai portale praleisdavo dar daugiau laiko. Vartotojų profiliuose atsirado vadinamoji „siena“, ant kurios galėjo rašyti bet ką. Tai galėjo būti ir asmeninė žinutė, ir komentaras apie žmogų – savotiškas viešas elektroninis paštas.
Ši funkcija įjungė vartotojus į „transą“ tikrąja šio žodžio prasme. „Portalas tiesiog hipnotizavo. Tu negali sustoti šokinėti nuo vieno profilio prie kito ir peržiūrinėti informaciją“, – tvirtina Parkeris. Toks ir buvo „sienos“ tikslas: prikaustyti, kad vartotojai dar ilgiau neatsijungtų. Beveik iš karto ši funkcija tapo pati populiariausia.
Kita naujai sukurta funkcija – grupių kūrimas. Nuo tada kiekvienas vartotojas gali sukurti bet kokio pobūdžio grupę portale. Kiekviena grupė turėjo savo puslapį, panašiai kaip ir vartotojų profiliai, ir jame buvo siena, ant kurios galima komentuoti. Dabar „Facebook“ tinkle galima aptikti daug verslo organizacijų, turinčių savo grupę arba puslapį.
Didelis investuotojas
Vos tik pasigirdo kalbos, kad Thefacebook.com svarstė galimybę priimti investuotojų, godžioji Silicio slėnio mašina įjungė aukštesnę pavarą. Interesantai plūste plūdo. Biure netilo skambučiai. Investuotojų susidomėjimą dar labiau pagyvino tituliniame laikraščio „Los Angeles Times“ puslapyje sausio 23 d. išspausdintas straipsnis apie portalą.
Trumpoje įmonės prezentacijoje teigta, kad tuo metu Thefacebook.com turėjo 2 milijonus aktyvių vartotojų (tai buvo vasario vidury) ir veikė 370 mokyklų. Tačiau investuotojų dėmesį traukė tai, kaip vartotojai įsitraukė į portalą: 65 proc. jų prisijungdavo portale kasdien, o 90 proc. – bent kartą per savaitę.
Pagal kompanijos dokumentus iki vasario 9 d. dvylika rizikos kapitalo firmų, keturios didžiosios technologijų kompanijos ir „Washington Post“ aktyviai siūlė sandėrius „The Facebook“ kompanijai. Parkeris nusprendė net nesikalbėti su tais, kuriems dar reikėjo ką nors įrodinėti. Taip atsisijojo keletas žymių kandidatų.
Nepaprastai atkakliai „The Facebook“ kompanijos dalies ėmė siekti legendinis rizikos kapitalo fondas „Accel Partners“. Kurį laiko Markas su Šonu vengė šio fondo atstovų, nes manė, kad rizikos kapitalo fondai nenori suprasti verslo esmės ir vizijos. Tuo tarpu „Accel Partners“ atkakliai „persekiojo“ jaunuosius interneto užkariautojus.
Galiausiai „Accel Partners“ pateikė pasiūlymą – 10 mln. dolerių investicija už 8 proc. akcijų. Tai įmonės vertę padidintų iki 80 mln. dolerių. „The Facebook“ komanda apstulbo – simpatijos ėmė krypti rizikos kapitalo fondo pusėn. Be to, „Accel“ turi daug patirties bei ryšių Silicio slėnyje.
Galiausiai 2005-ųjų balandžio 6 d. „Accel Partners“ ir „The Facebook“ priėjo tokį susitarimą, kuris reiškė, jog po investicijos portalo vertė išaugs beveik iki 98 mln. dolerių. „Accel“ pasižadėjo investuoti apie 12,7 mln. – pribloškiančią sumą tokiai mažai kompanijai. Jai atiteko apie 15 proc. nuosavybės.
Pagaliau „The Facebook“ turėjo užtektinai pinigų. Kompanija dabar jau galėjo pasamdyti tiek darbuotojų, kiek reikia. Serverių nereikės sujungti raizginiais. Tikrasis augimas dar tik prasidės.
Talentų medžioklė
Regis, Thefacebook.com galimybėms nebuvo ribų. Pinigai nebebuvo kliūtis, tad svarbiausiu „Facebook“ prioritetu tapo naujų darbuotojų samdymas. Tačiau žmonės dvejojo, ar norėtų dirbti šioje kompanijoje. Dauguma interneto šulų vis dar skeptiškai vertino socialinių tinklalapių galimybes. Trūko pasitikėjimo, kad tai gali virsti realiu verslu.
Kita ne mažiau svarbi priežastis buvo ta, kad naujoji kompanija jau spėjo pelnyti siautulingą reputaciją. Daugybė žmonių iš pradžių nesusidomėjo darbu „The Facebook“. „Girdėjau, kaip tie vyrukai mėgsta smagintis. Man buvo per daug neaiškumų“, – prisimena Robin Rid (Robin Reed), žinoma projektų personalo vadybininkė.
„The Facebook“ egzistavo savi reikalavimai samdomiems darbuotojams. Kažkodėl ši kompanija labai vertino jaunimą. Ir pačių geriausių. Mesta mokykla šiems mokslų nebaigusiems, kovojantiems su nusistovėjusiomis nuostatomis savamoksliams žmonėms atrodė didelė vertybė.
Pabandę išsiaiškinti, kas už ką atsakingi, Markas pamatė, jog pagalba „The Facebook“ vartotojams užsiėmė tik vienas studentas iš Berklio universiteto, kuris dirbo nepilną darbo dieną savo namuose. Šis studentas tuo metu turėjo 75 tūkst. neatsakytų vartotojų užklausų. Kitą savaitę buvo pasamdyti septyni pagalbininkai, tačiau per tą laiką laiškų skaičius pasiekė jau 150 tūkst., kol pagaliau ėmė mažėti.
Vėliau vistik pavyko įkalbėti Robin Rid prisijungti prie kompanijos. Jai prireikė daug daugiau laiko, nei tikėjosi, kad rastų tinkamų žmonių. Daugeliui patyrusių inžinierių nepatiko pati idėja dirbti dvidešimtmečiui, kuris iki šiol net neturėjo normalaus darbo. Be to, daugelį interesantų baugino Šono Parkerio reputacija, ypač kai jis buvo kompanijos prezidentu.
Vadovavimas ir kultūra
Šono Parkerio ir kitų darbuotojų raginamas, Zukerbergas pradėjo elgtis kaip vadovas. Vidurvasarį pareiškė, kad neberašys programinės įrangos kodų. Zukerbergui reikėjo susitelkti ties svarbesniais reikalais. Vėliau jis pripažino: „Vadovavimas žmonėms ir buvimas generaliniu direktorius gerokai skiriasi nuo buvimo kambario draugu koledžo bendrabutyje“.
Pasinaudojęs savo draugo, „Washington Post“ kompanijos generalinio direktoriaus Dono Grehemo (Dan Graham) patarimu, jis ėmė svarstyti apie kompanijos struktūrą, kai 3–4 žmonės, turintys didžiausią akcijų dalį priima lemiamus įmonės sprendimus.
Tačiau svarbiausia „The Facebook“ kompanijoje buvo jos kolektyvinė kultūra. Ji priminė universiteto bendrabutį, kuriame visi vieningi ir atsidavę. Daug žmonių eidavo vakarieniauti į už kelių kilometrų esantį „McDonald’s“, kuri tapo neoficialia kompanijos susirinkimų sale.
„Mes čia visą laiką dirbdavome. Buvome geriausi draugai. Darbas niekada neatrodė kaip darbas. Dirbome per Kalėdas, savaitgaliais ir iki penktos ryto“, – pasakoja Ruči Sangvi, viena kompanijos darbuotojų. Ji pati tiek daug dirbdavo, kad vieną naktį važiuodama namo į San Franciską du kartus stojo šalikelėje nusnausti. Paskui persikraustė arčiau darbo vietos.
Beveik niekas nepasirodydavo darbe iki vidurdienio. Zukerbergas rodė pavyzdį. „Zukas ateidavo į darbą ir pamatęs, kad visos kėdės užimtos, atsiguldavo ant kilimėlio ir mojuodamas sandalais pradėdavo barškinti savo nešiojamo kompiuterio klaviatūrą“, – pasakojo Karelas Balunas (Karel Baloun), kompanijos inžinierius.
Produktyvumas atsirasdavo tik vakarop. „Red Bull“ gėrimo prisipumpavę programuotojai sutartinai barškindavo klaviatūras ir vienas su kitu susirašinėdavo internetinių pokalbių programa. Šeštąją dešimtį einanti Rid vis dažniau namuose prie kompiuterio užsisėdėdavo iki 3 ar 4 valandos ryto, aptarinėdama reikalus internete.
Pajamos – reklama
Nors Zukerbergas neteikė pirmenybės reklamai, tačiau vis tiek gana dažnai tekdavo su ja susidurti. Bet netgi gyvavimo pradžioje buvo aišku, kad reklama bus vienas iš pagrindinių (o pačioje pradžioje ir vienintelis) pajamų šaltinis.
Pardavimų komanda aktyviai ieškojo reklamos užsakovų, kurie mokėtų CPM (angl. cost per thousand views – mokėtina suma už tūkstantį peržiūrų) principu. Tokio principo tikslas yra ne tai, kad vartotojai spusteltų ant reklaminio laukelio, bet tai, kad tą reklamą pamatytų kuo daugiau žmonių.
Dar geriau, „The Facebook“ galėjo reklamos užsakovams garantuoti tikslinę auditoriją, t. y. pagal tai, kokią informaciją apie save vartotojas pateikia profilyje. Pagal tai, ką darėte, jie gali patalpinti tik vartotojui įdomią reklamą.
Toks vartotojų atrinkimo būdas yra nepaprastai daug žadantis. Užsakovams galima siūlyti kryptingai pateikinėti reklamą vartotojams pagal studentų grupes, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, lyties, studijų programos, raktinių žodžių jų profiliuose, pagrindinių dalykų universitete, mėgstamiausių knygų, filmų ar muzikos ir pan.
Kompanijos viduje jaunieji novatoriai pradėjo suvokti, jog turi sukaupę unikalią duomenų bazę ir ją gali panaudoti įvairiais tikslais. Tikros tapatybės bei pateiktos individualios informacijos derinį galima panaudoti taip plačiai, kaip jokio kito portalo kūrėjai iki tol nė neįsivaizdavo.
Nepaisant milžiniško potencialo, didžioji dalis reklamos tuo metu tebebuvo bendro pobūdžio reklamjuostės. „Facebook“ turėjo kontraktų su reklamos tinklalapiais, tačiau nė vienas nenešė didelio pelno. Tuo tarpu kompanija sparčiai eikvojo pinigus, kurios gavo iš „Accel“. Metų pabaigoje iš turėtų 12,7 mln. liko tik 5,7 mln. dolerių. „The Facebook“ dar neveikė kaip pelningas verslas.
Kas yra „The Facebook“?
Intelekto nestokojantys, tačiau mokslus metę kūrėjai dažnai ištisas valandas diskutuodavo apie tai, ką iš tikrųjų daro Thefacebook.com. Galų gale juk iki tol, galima sakyti, tokio tinklalapio dar nebuvo. Tai buvo nauja, unikalu. Jie labai rimtai žiūrėjo į tai, ką daro.
Zukerbergas portalą vadino žmonių žinynu. Parkeris labiau pasikliovė vaizduotė. Jis sakė, kad Thefacebook.com – tai tarsi mažas prietaisas, kurį nukreipęs į bet kurį žmogų, gali viską apie jį pasakyti. Kai kurie kritikai teigė, jog „Facebook“ tėra laiko gaišimas. Markas trumpai atkirsdavo: „Pažinti žmones nėra laiko gaišimas“.
Vėliau Zukerbergas ėmė skelbti, kad „The Facebook“ yra komunalinė paslauga. Žinoma, galbūt galėjo sugalvoti gražesnį pavadinimą, bet jo galvoje sukosi tikrai grandioziniai planai. Jis taip teigė įžvelgdamas bendrus bruožus tarp portalo ir telefoninio ryšio ar kitų komunikacijos priemonių praeityje.
Dar vienu didesnių 2005-ųjų vasaros darbų tapo internetinio adreso Facebook.com įsigijimas bei portalo pavadinimo keitimas. Parkeriui – ypač jam – labai nepatiko the vartojimas pavadinime Thefacebook.com. Jis ištisas savaites derėjosi su „AboutFace“, kol pagaliau nusiderėjo iki 200 tūkst. dolerių už keliasdešimt dolerių vertės adresą.
Šonas taip pat prižiūrėjo, kad būtų pakeistas kompanijos logotipas, nuimti skliausteliai, kurie įrėmindavo „The Facebook“, ir pats naujo kompanijos vardo „Facebook“ šriftas. 2005-ųjų rugsėjo 20 d. kompanija oficialiai persivadino į „Facebook“.
