„Facebook“ vienija pasaulį. Jis tapo bendriausiu dalyku skirtingų kultūrų žmonėms visame pasaulyje, ypač jauniems žmonėms. Nepaisant kuklių ištakų, kaip devyniolikmečio studento projektas jis tapo technologine jėgaine su beprecedente įtaka šiuolaikiniam gyvenimui.
„Facebook“ vienija pasaulį. Jis tapo bendriausiu dalyku skirtingų kultūrų žmonėms visame pasaulyje, ypač jauniems žmonėms. Nepaisant kuklių ištakų, kaip devyniolikmečio studento projektas jis tapo technologine jėgaine su beprecedente įtaka šiuolaikiniam gyvenimui.
Šiame, trijų dalių straipsnių cikle, bus nagrinėjamos „Facebook“ užuomazgos ir suklestėjimas. Portalo istorija neatsiejama nuo ją kūrusių ir tebekuriančių stiprių asmenybių, su kuriomis taip pat susipažinsite. Tekstas paremtas Deivido Kirkpatriko (David Kirkpatrick) knyga „Facebook efektas“, kurią Lietuvoje išleido „Obuolio“ leidykla.
Pirmieji internetiniai blynai
Antrakursio Harvardo universiteto studento Marko Zukerbergo (Mark Zuckerberg) galvoje sukosi daugybė idėjų apie naujas paslaugas internete. Jis valandų valandas rašydavo programų kodus, nepaisant to, kad turėjo kalnus kitų darbų. Miegas nebuvo svarbiausias dalykas.
Markas tuo metu buvo žemas, liesas, drovus intravertas rudais, garbanotais plaukais, su spuogeliais ant veido – dėl jų atrodė labiau penkiolikos nei devyniolikos. Su nepažįstamais jis galbūt atrodydavo apgaulingai tylus. Kai prasižiodavo, kalbėdavo ironiškai. Zukerbergas viską labai gerai apgalvoja ir yra racionalus iki begalybės.
Merginas traukia jo šelmiška šypsena. Retai būdavo, kad šis vaikis neturėtų merginos. Joms patikdavo tas pasitikėjimas savimi, humoro jausmas ir autoritetų nepaisymas. Regis, Zukas, kaip jį vadindavo, turėjo gerą aurą, ir viską, kuo jis užsiimdavo, kad ir kas tai būtų, lydėjo sėkmė.
Vienas pirmųjų jo projektų buvo „Facemash“ (liet. veidų maišalynė). Programos esmė – išsiaiškinti, kas populiariausias visame studentų miestelyje. Panaudodamas programinį kodą, kurį anksčiau naudojo šachmatininkų reitingavimui, jis kvietė vartotojus palyginti dviejų tos pačios lyties žmonių veidus ir įvertinti, kuris labiau patinka. Kylant populiarumo reitingui, nuotrauka būdavo palyginama su vis populiaresnių narių nuotraukomis.
Kaip rašyta Zukerbergo tinklaraštyje, visas projektas užbaigtas per aštuonias valandas vienu prisėdimu, jis baigtas 4 valandą ryto. Kad gautų kitų studentų nuotraukas jam teko įsilaužti į Harvardo universiteto studentų duomenų bazes. Nors ši veikla buvo neteisėta, maištaujančio Zuko tai nesulaikė. Prieš ką nors darydamas, jis neprašo leidimo.
Per mažiau nei parą svetainėje apsilankė 450 studentų, kurie balsavo 22 tūkst. kartų už įvairiai suporuotas nuotraukas. Zukerbergas buvo apkaltintas universiteto saugos, autorinių teisių ir privatumo pažeidimu. Komisija nutarė paleisti jį lygtinai. Nepaisant tokios pabaigos, tai buvo ženklas, kad Markas sugeba kurti programas, kurios prikausto žmones.
„The Facebook“ užuomazgos
Zukerbergo aistra kurti socialinius tinklalapius kilo vasarą prieš mokslo metus, 2004-iais. Harvardo verslo mokyklos bendrabutyje jis gyveno su keletu draugų, kurių vienas, Adamas Dandželas (Adam D’Angelo) paleido provokuojantį projektą iš savo kambario Kalifornijos technologijos instituto bendrabutyje.
„Buddy Zoo“ ragino vartotojus įkelti savo draugų sąrašus ir AOL interneto pokalbių programos į serverį ir palyginti juos su kitų žmonių draugų sąrašais, kurie taip pat juos ten įkėlė. Paaiškėdavo, kurie turi bendrų draugų. Šimtai tūkstančių vartotojų išbandė „Buddy Zoo“. Nors Dandželas nebandė išpešti iš to komercinės naudos, tačiau jis parodė, kad tai – daug žadanti kryptis.
Per žiemos atostogas Zukerbergas pasinėrė į dar vieno projekto darbus. Jis labai stengėsi jį užbaigti. Sausio 11 d. Markas nuėjo į internetinių adresų registravimo svetainę ir sumokėjo trisdešimt penkis dolerius, kad metams užregistruotų pavadinimą thefacebook.com.
Šiai svetainei Zukerbergas pasiskolino idėjų iš ankstesnio savo projekto „Facemash“ ir portalo „Friendster“, kuriame buvo užsiregistravęs. „Friendster“ buvo socialinis tinklalapis, portalas, kuris ragino žmones susikurti savo profilį, pateikti duomenis apie savo pomėgius, skonį bei kitą asmeninę informaciją.
Tiesą sakant, vėliau pats Zukerbergas pripažino, kad „The Facebook“ kūrimui pasisėmė idėjų iš „Harvard Crimson“ laikraščio straipsnio apie „Facemash“. Laikraštis rašė: „Daugelį problemų, su kuriomis susiduria „Facemash“, galima aplenkti, jei tik svetainės vartotojai bus savanoriškai savo nuotraukas įkėlę studentai“.
Ši įžvalga kartu su Marko troškimu sukurti patikimą katalogą, pagrįstą tikra informacija apie studentus, ir tapo „The Facebook“ pamatu. Skirtingai nei „Friendster“, Zukerbergo portalas nebuvo pažinčių svetainė. Nors dar nebuvo tuo tikras, tačiau kažkur sąmonės gilumoje Zukerbergas tikėjo, kad šis projektas bus daugiau nei trumpalaikis pasismaginimas.
Svetainė startuoja
2004-ųjų vasario 4 d., trečiadienio popietę, Zukerbergas savo nuomojamo serverio valdymo pulte spustelėjo mygtuką „Aktyvuoti“. Gimė „The Facebook“. Pirmajame svetainės lange rašyta: „The Facebook“ yra virtualus katalogas, jungiantis žmones socialiniuose universitetų tinkluose“.
Programa iš karto paplito. Pirmieji vartotojai – bendrabučio, kuriame gyveno Zukerbergas, kaimynai – išsiuntė elektroninius laiškus kitiems studentams ir prašė tapti jų draugais virtualioje bendruomenėje. Keliasdešimt vartotojų prisijungė kone akimirksniu. Taip prasidėjo virusas.
Iki sekmadienio – praėjus keturioms dienoms nuo paleidimo – portale užsiregistravo daugiau kaip 650 studentų. Pirmadienį prisijungė dar trys šimtai. Jau pirmosiomis dienomis „The Facebook“ tapo pagrindine pokalbių tema valgykloje ar pertraukų metu Harvarde. Žmonės prie jo priprato kaip prie narkotiko.
Norėdamas užsiregistruoti, turėjai susikurti profilį ir įkelti vieną savo nuotrauką, šalia kurios išdėstyta glausta asmeninė informacija. Thefacebook.com visiškai neturėjo savo turinio. Tai tebuvo programinė įranga – platforma, kurios turinį kuria vartotojai.
Vos susikūrus savo profilį, prasidėjo bendravimas. Jis buvo gana apribotas. Pakvietęs kitus žmones į savo draugų ratą, galėjai matyti socialinio tinklo diagramą, rodančią, su kokiais žmonėmis esi susietas.
Kita vertus, daugeliui žmonių „The Facebook“ turėjo praktinę, naudingą reikšmę: jie kūrė virtualias grupes pagal studijuojamus modulius, organizavo draugijų susibūrimus ir skelbė informaciją apie vakarėlius. Portalas buvo ir tebėra saviraiškos įrankis.
Plėtra už Harvardo ribų
Jau nuo antros savaitės studentai iš kitų universitetų ėmė rašyti Zukerbergui elektroninius laiškus ir klausti, kada galės prisijungti. Jis nuo pat pradžių neketino apsiriboti Harvardu. Ir jo užmojai tuo neapsiribojo. Moskovicas išdavė, kai jį samdė pritraukti daugiau universitetų, „to paties pokalbio metu jis sakė: tiksliai, po to plėsimės dar labiau“.
Dabar Markas pripažįsta, kad tuo periodu Dastino Moskovico (Dustin Moskovitz) vaidmuo portalo sėkmei buvo „lemiamas“. Kad pridėtų naują universitetą, jis turėjo atlikti begalę nelengvų procedūrų. Norint pridėti naują įstaigą, Markui ir Dastinui tekdavo apie pusdienį lakstyti, kol susirinkdavo medžiagą, o paskui programuoti.
Vasario 25 d. portalas atvėrė vartus Kolumbijos universiteto studentams, kitą dieną – Stenfordo, o 29 d. – Jeilio universitetui. Stenforde projektas išpopuliarėjo per naktį ir jau sekančią dieną čia užsiregistravo 3/4 universiteto studentų. Praėjus mėnesiui nuo portalo atsiradimo „The Facebook“ turėjo 10 tūkst. aktyvių vartotojų.
Vos pradėjus plėstis į kitas aukštąsias mokyklas, Zukerbergas ėmė rodyti strateginius tikro kompanijos vadovo instinktus, taip pat nepalenkiamą norą įsivelti į konkurenciją. „Jei Thefacebook.com suklestėtų tarp geriausių planetos universitetų, kur veikia savi socialiniai tinklai, tuomet portalas sulauktų pasisekimo ir kituose, mažiau žinomuose universitetuose“, – tuomet kalbėjo jis.
Vis dėlto gana greitai teko daugiau gintis nuo dėmesio, negu jį skatinti. Iš visos šalies plūdo elektroniniai laiškai, kuriuose kitų universitetų atstovai maldavo Zukerbergą ir jo komandą leisti jų įstaigoms įsilieti į „The Facebook“. Iki kovo vidurio bendras vartotojų skaičius siekė daugiau nei 20 tūkst. vartotojų, o to paties mėnesio pabaigoje – 30 tūkst.
Darėsi vis sunkiau užtikrinti, kad portalas veiktų sklandžiai. Vienu metu portale galėjo būti keli tūkstančiai prisijungusių narių. „Skverbimąsi į kitus universitetus visada stabdė techniniai nesklandumai“, – prisimena Moskovicas.
Svari „Facebook“ sėkmės priežastis buvo tas faktas, kad jis gimė universitete. Būtent ten egzistuoja tankiausi socialiniai tinklai ir ten žmonės aktyviau bendrauja nei bet kuriuo kitu gyvenimo tarpsniu. Tai, kad idėja gimė Harvarde, irgi suteikė svorio: šis universitetas pripažintas visame pasaulyje, kad produktai, gimę čia, atrodo mažiau įtartini.
Portalas tampa verslu
Pasibaigus 2004-ųjų pavasario semestrui Harvarde, Thefacebook.com reikalai tik įsivažiavo. Artėjant gegužei prie pabaigos jis veikė jau trisdešimt keturiose aukštosiose mokyklose ir turėjo beveik 100 tūkst. vartotojų.
2004-ųjų birželį Eduardas Saverinas (Eduardo Saverin) atidarė banko sąskaitą ir į ją pervedė daugiau kaip 10 tūkst. dolerių iš savo kišenės kompanijos išlaidoms bei pradėjo toje pačioje sąskaitoje kaupti įplaukas iš reklamos. Pirmoji reklaminė kampanija „Facebook“ tinkle buvo specialiai studentams skirtos „MasterCard“ kreditinės kortelės pristatymas. Per vieną dieną kompanija susilaukė daugiau paraiškų negu per keturių mėnesių reklaminę kampaniją kituose portaluose.
Tuo tarpu Markui Zukerbergui pajamų didinimas iš reklamos atrodė mažiau svarbus nei pastangos išlaikyti patenkintus vartotojus. Jis leisdavo ką nors reklamuoti portale, bet tik pagal jo nustatytas sąlygas. Džošua Aiversonas (Joshua Iverson), pardavimų vadybininkas vėliau teigė: „Markas niekada nenorėjo reklamos. Jų komandoje verslininkas buvo Eduardas“.
Vėliau Markas nutarė perkelti įmonę į pažadėtąsias technologijų žemes – Kaliforniją, Palo Alto, kur įsikūrusios visos įtakingiausios interneto bendrovės, tokios kaip „Amazon“, „Google“, „Apple“, „eBay“ ir kt. Jis rado vienaukštį, keturių kambarių namą ir neilgai trukus persikėlė ten su keletu komandos narių.
Kontroversiškasis Šonas Parkeris
Zukerbergo elektroninio pašto dėžutėje atsirado laiškas nuo Šono Parkerio (Sean Parker). Jis įsiteikė Markui, paminėdamas „Napster“ programą, kurią buvo sukūręs ir pasiūlė pristatyti „The Facebook“ nuovokiems San Francisko investuotojams. Taip pat paminėjo, kad pažįsta „LinkedIn“ ir „Tribe“ vadovus. Saverinas parašė jam ir susitarė dėl vakarienės Niujorke.
Po susitikimo paaiškėjo, kad Šono ir Marko vizijos dėl Thefacebook.com ateities sutampa. „Jo galvoje nesisuko mintis „užkalam kuo daugiau pinigų ir pasitraukiam“, – prisimena Parkeris. Marko užmokai Šonui atrodė nepaprastai ambicingi, net „imperatoriški“. Netrukus Zukerbergas pakvietė Parkerį atsikraustyti į jų išsinuomotą namą, o tų pačių metų Rugsėjį Markas jau vadino Parkerį kompanijos prezidentu.
Parkeris – unikalaus tipo įmoninkas netgi Silicio slėnyje. Dėl ligų vaikystėje jis daug laiko praleisdavo namuose, išnaudodavo tas valandas skaitydamas bei mokydamasis kompiuterių programavimo.
1999-iais, vos baigęs vidurinę mokyklą padėjo Šonui Faningui sukurti „Napster“. Ši programa iliustravo iš esmės naują interneto tendenciją: vartotojai susijungdavo vieni su kitais tiesiogiai be tokių didelių kompanijų kaip „eBay“, „Yahoo“ ar „Microsoft“ tarpininkavimo.
Nepaisant to, kad neturi įgijęs formalaus išsilavinimo ir nesilaiko verslo normų, Parkeris turi labai gerą galvą verslui. Jį netgi galima pavadinti verslo menininku, jei tik šie žodžiai dera tarpusavyje. Jis sujungia subtilų verslo istorijos, ekonomikos ir elgesio supratimą su menišku nekantrumu, impulsyvumu bei geresnio pasaulio vizija.
Nepasotinamas skaitytojas, ypač mėgstantis politiką, savamokslis Parkeris noriai pasidalys savo mintimis apie žiniasklaidos teoriją nuo pat Gutenbergo. Labiausiai jam patinka kalbėti – greitai, intensyviai, dažniausiai apie idėjas. Į „The Facebook“ kompaniją jis įnešė tiek supratimą apie verslo realijas, tiek filosofines diskusijas, per kurias Zukerbergas išgrynino savo viziją galutinai.
