Pakilęs iki kosmoso slenksčio

Artėjant paskutiniajam NASA erdvėlaivių „Space Shuttle“ programos skrydžiui apie JAV ir Sovietų Sąjungos kosmines lenktynes ir tiesioginį jų dalyvį, pirmąjį kosmonauto kvalifikaciją įgijusį lietuvį Rimantą Stankevičių kalbamės su jo bičiuliu, aviatoriumi ir žurnalistu Edmundu Ganusausku.

Rimantas Stankevičius. Nuotr. iš Stankevičių šeimos archyvo.

– Liepos 8 d. į kosmosą paskutinį kartą kilsiantis NASA erdvėlaivis STS-135 „Atlantis“ užbaigs 30 metų trukusią daugkartinio naudojimo kosminių laivų istoriją. Ar neatrodo ironiška, kad JAV po šio skrydžio taps visiškai priklausomos nuo rusiškų pilotuojamų kosminių laivų „Sojuz“, skraidinsiančių jų astronautus į Tarptautinę kosminę stotį? Ar nemanote, kad Šaltojo karo metais prasidėjusias kosmines lenktynes tarp JAV ir tuometinės Tarybų Sąjungos bent jau pilotuojamų kosminių laivų srityje vis dėlto laimėjo rusai?

– Nesu kosminių technologijų ekspertas, tad ir neskleisiu paviršutiniškų prielaidų. Vis dėlto nemanau, kad Jūsų minimas lenktynes laimėjo rusai. Vien Mėnulio ekspedicijos ko vertos! Arba, tarkime, „Space Shuttle“. Tai, kad NASA nutraukia šią programą, neabejotinai susiję ir su konstruktorių šiems aparatams suteiktomis saugos garantijomis. Kita vertus, ši programa kainuoja baisius pinigus. Amerikiečiai – racionalūs žmonės. „Space Shuttle“ aptarnavo Tarptautinę kosminę stotį, pristatė į ją didelių gabaritų krovinius, reikalingus moksliniams eksperimentams ir stoties gyvavimui. Keistis įguloms bent kol kas užtenka rusų kosminių laivų pajėgumų.

Pripažinta, kad rusų raketa nešėja „Energija“, išvedanti į orbitą kosminius laivus, yra ganėtinai pavykusi konstrukcija ir tikriausiai kurį laiką dar tarnaus Tarptautinei kosmoso programai.

Beje, negalėčiau patikėti, kad abi didžiosios kosmoso valstybės nekuria naujos kosminės technikos.

– Jaunesni skaitytojai turbūt mažai ką yra girdėję „Space Shuttle„ programą, ir ko gero dar mažiau apie jos atitikmenį Tarybų Sąjungoje – daugkartinio naudojimo kosminio laivo „Buran“ projektą. Ar tai iš tiesų buvo nuo amerikietiškų „šatlų“ nukopijuotas kosminis laivas? Koks buvo pagrindinis šio projekto tikslas, ypatumai, svarbiausi techniniai pasiekimai ir trūkumai?

– Rusai „Vikipedijoje“ rašo, kad „Shuttle“ brėžinius ir fotografijas sovietų vyriausioji žvalgybos valdyba pristatė 1975 metų pradžioje. Sovietai dar tik pradėjo brandinti mintį apie daugkartinį kosminį laivą karo reikalams, kai JAV 1977 m. bandomiesiems skrydžiams atmosferoje pakėlė į orą „Space Shuttle“ pirmagimį „Enterprise“. 1981 metų balandį į orbitą pakilo pirmasis daugkartinis kosminis laivas „Columbia“. Po ketverių su puse metų, 1985-ųjų lapkričio 10 dieną, lakūnai bandytojai Igoris Volkas ir Rimantas Stankevičius, jau turėję kosmonautų kvalifikacijas, bandomajam skrydžiui atmosferoje atplėšė nuo kilimo ir tūpimo tako sovietų daugkartinio naudojimo kosminį laivą „Buran“.

Vienintelis nenuniokotas „Buranas“ yra saugomas privačiame muziejuje Vokietijoje. Būtent šį kosminį lėktuvą 02 Rimantas daugiausiai kartų kėlė į orą. A. Stankevičiaus nuotr.

– „Buran“ projektas mums pirmiausia siejasi pirmuoju ir vieninteliu lietuviu lakūnu – kosmonautu Rimantu Stankevičiumi. Kaip jis pateko į šį projektą, kodėl buvo priimtas į tuometinės Tarybų Sąjungos kosmonautų būrį?

– Nesunku atspėti, kodėl pirmieji kosmonautai buvo atrinkti iš lakūnų – gera sveikata, šiek tiek panaši darbo aplinka, mažesnis psichologinis barjeras. Tačiau lakūno kvalifikacijos tiesiogine prasme Jurijui Gagarinui ir kitiems kosmonautams nereikėjo – iš kosmoso jie leidosi kapsulėje po didžiulio parašiuto kupolu. Kas kita daugkartinio naudojimo kosminiai laivai, kurie leidžiasi kaip lėktuvai, tik be variklių. Užtat, kai sovietai ėmėsi šios programos, būsimuosius kosminio lėktuvo pilotus atrinko iš geriausių lakūnų bandytojų. Taip Rimantas ir pateko į kosmonautų būrį.

– Gal Jums yra tekę savo akimis pamatyti „BuranÓ kosminį laivą, jo pilotų kabiną? Kokį įspūdį tuomet jis Jums paliko? Kaip būtų galima palyginti „Buran“ ir „Space Shuttle“ svarbiausias valdymo ir gyvybės palaikymo sistemas, kokie svarbiausi šių erdvėlaivių panašumai ir skirtumai?

– Kai subyrėjo sovietų imperija, o kartu ir paslapčių sarkofagas, į kosminį lėktuvą „Buran“ aviacijos švenčių dienomis žmonės traukė voromis, kaip anksčiau į Lenino mauzoliejų. Skirtumas tik tas, kad proletariato vado mumiją galėjai pamatyti be pinigų.

„Buranas“ Maskvos Gorkio parke. A. Stankevičiaus nuotr.

Darė įspūdį „Buran“ didybė ir įsivaizduojama galybė. Kabinos įranga, tos baisios galios valdymo padargai tikrai nekėlė estetinio pasigėrėjimo – neišvaizdūs, padaryti, švelniai tariant, nedailiai.

„Burano“ įgulos kabina. A. Stankevičiaus nuotr.

– Ar matėte Rimantą Stankevičių pilotuojant „Buran“? Gal atmintyje yra išlikę įdomiausi jo pasakojimų apie „Buran“ valdymo, skrydžio ypatumus fragmentai? Kaip R. Stankevičius vertino jo technines galimybes, saugumą, patikimumą?

– Pilotuojantį kosminį lėktuvą „Buran“ Rimantą mačiau, kaip ir visi Lietuvos televizijos žiūrovai, videofilme „Lemties kilpa“. Po Rimanto žūties (1990 09 09) jo draugai lakūnai bandytojai ir kosmonautai, dalyvavę „Burano“ programoje, mums su šviesaus atminimo LTV operatoriumi Jonu Dovydaičiu suteikė unikalią galimybę peržiūrėti didžiulę Bandymų instituto videoteką ir persirašyti visą su Rimantu susijusią filmuotą medžiagą. Taip gimė „Lemties kilpa“ – filme nemažai vietos skirta Rimanto skrydžiams kosminiu lėktuvu „Buran“.

– Kodėl, Jūsų manymu, „Buran“ tik vieną kartą pakilo į kosmosą, ir tai be įgulos, automatiniu režimu? Kodėl dar po penkerių metų „Buran“ programos buvo visiškai atsisakyta?

– Sovietų kosmoso ideologija buvo orientuota į automatiką. Rankinis kosminio lėktuvo „Buran“ valdymas apskritai atsirado tik griežtai pareikalavus kosmonautams, o programa žlugo kaip ir visa sovietų ekonomika.

– Kaip manote, kas sutrukdė R. Stankevičiui tapti pirmuoju į kosmosą pakilusiu lietuviu? Kodėl jis paliko kosmonautų būrį?

– Kosmonauto kvalifikacija Rimantui buvo suteikta 1982 metų vasario 12 dieną. Praėjus ketveriems metams jis buvo į orbitą kilusio lakūno bandytojo Igorio Volko dubleris. Kitą sykį, kai į kosmosą turėjo skristi jau jis, laivas per kažkieno neapdairumą buvo sugadintas bandymų barokameroje metu. Atrodė, kad nemeluos trečias kartas ir dabar Rimantas jau tikrai pakils, tačiau vadovybė staiga nusprendė, kad Stankevičiui kosminiame laive nėra vietos, nes grįžtantis į Žemę aparatas turės pargabenti iš kosminės stoties kažkokį krovinį...

Atidavęs kosmosui daugiau nei dešimt metų ir begalę jėgų, Rimantas buvo nusivylęs, juo labiau, kad akivaizdžiai strigo „Burano“ programa, kuri kosmonautų bandytojų grupei nuo pat pradžių buvo didysis masalas ir iššūkis.

Iš kosmoso programos Rimantas nepasitraukė, iki žūties buvo „Burano“ pilotų padalinio vado Igorio Volko pavaduotojas.

– Gal yra tekę kartu su Rimantu skristi vienu lėktuvu? Ką apie jį, jo profesinius įgūdžius galėtumėte pasakyti kaip aviatorius? Kokius lėktuvus jis mėgo, gal turėjo progą asmeniškai apžiūrėti „Space Shuttle“ erdvėlaivius, pabendrauti su jais skraidžiusiais amerikiečių astronautais?

– Skristi su Rimantu vienu lėktuvu neteko. Beje, tai galėjo įvykti vieninteliu atveju – atostogų metu pasikvietus kaip garbų svečią į aeroklubo aerodromą. Bet klausdamas Jūs, matyt, turėjote galvoje visai kitokį skridimą – bandymų aerodrome kokiu nors viršgarsiniu... Tai, žinoma, buvo visiškai nerealu, o dėl jo profesinio lygio galėčiau pasakyti, kad daugeliui mūsų, skraidžiusių dideliais ar mažais lėktuvais, iki Rimanto lygio – kaip atbuliems iki Mėnulio.

Su jaunėliu sūnumi Algiu. E. Ganusausko nuotr.

Būdamas didis profesionalas Rimantas mėgo sudėtingus režimus, ir niekada nestokojo būtent tokių bandymų. Jis buvo įvaldęs per 60 lėktuvų ir sraigtasparnių, bet ypač šiltai, kaip apie gyvą sutvėrimą kalbėdavo apie Su-27. Deja, kaip tik šį lėktuvą pilotuodamas ir žuvo.

Manau, kad Rimantas „Shuttle“ iš arti nematė – dar nebuvo atėjęs laikas, o su amerikiečiais astronautais, ko gero, buvo susitikęs.

– Lietuvai pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Europos kosmoso agentūra, optimistai prakalbo apie galimybę, nors galbūt ir tolimą, kad Europos astronautų būrį anksčiau ar vėliau papildys ir pilotas ar pilotė iš Lietuvos. Kaip vertinate tokias perspektyvas? Kada, Jūsų manymu, lietuviai galėtų prisiartinti prie kosmoso labiau, nei tai buvo padaręs Rimas Stankevičius?

– Nesu didelis optimistas. Pernelyg daug dalykų – noro, gabumų, profesionalumo, sveikatos, pinigų, palankių aplinkybių – turi subėgti į vieną tašką, kad šiandien lietuvis galėtų pakilti į orbitą.

– Dėkoju už pokalbį.