Kubos fizikas Ernestas Altsuleris kartu su Havanos universiteto komanda aprašo, kaip jiems pavyko atkartoti reiškinį, stebėtą ruošiant arbatą. Tyrėjas atkreipė dėmesį į tai, jog karštam vandeniui silpna srove tekant iš vieno indo į kitą, kuriame užpilamos arbatžolės, kai kurios arbatžolių dalelės, judėdamos prieš karšto vandens srovę, sugebėjo pakilti į viršutinį indą.
Straipsnyje, pasirodžiusiame „arXiv“, Kubos fizikas Ernestas Altsuleris (Ernesto Althsuler) kartu su Havanos universiteto (Kuba) komanda aprašo, kaip jiems pavyko atkartoti reiškinį, stebėtą ruošiant arbatą. Tyrėjas atkreipė dėmesį į tai, jog karštam vandeniui silpna srove tekant iš vieno indo į kitą, kuriame užpilamos arbatžolės, kai kurios arbatžolių dalelės, judėdamos prieš karšto vandens srovę, sugebėjo pakilti į viršutinį indą. Atlikę tyrimą, mokslininkai išsiaiškino, jog tokiais atvejais gali susidaryti silpna priešpriešinė srovė – tiesą sakant, pakankamo stiprumo, kad būtų perneštos smulkios dalelės.
Atlikę nesudėtingą tyrimą, mokslininkai parodė tai, kas tarytum prieštarauja sveikai nuovokai – įmanoma tokia situacija, jog kai kurios dalelės (ir paties skysčio) gali pakilti priešpriešine silpnos srovės kryptimi ir pateikti į aukščiau esančią talpyklą. Daugelis mūsų, stebėjusių tekantį vandenį, atkreipėme dėmesį, jog šiam bandant aptekėti kliūtį susidaro sūkuriukai ir verpetai. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad toks priešpriešinis tekėjimas būtų pajėgus sukurti pakankamai stiprią jėgą, galinčią skystį pernešti aukštyn. E. Altsuleriui pavyko parodyti, kad iš tikrųjų tai jokiu būdu ne fantazija.
Eksperimentinė įranga. Švariam vandeniui leidžiama jungtimi tekėti iš viršutinės į apatinę talpyklą. Dalelės, esančios apatinės talpyklos paviršiuje, galiausiai sugeba užtekėti į viršutinę talpyklą ir šią užteršti.
Tam, kad pamatytų, kas vyksta tokio proceso metu, mokslininkai panaudojo dvi laboratorines talpyklas: vieną su kambario temperatūros vandeniu, o kitą su kreidos gabaliukais (vietoje arbatžolių – taip kur kas lengviau stebėti judėjimą pliką akimi). Tuomet tyrėjai tarp abiejų talpyklų pastatė atvirą pusės cilindro formos jungtį, leidžiančią vandeniui tolygiai tekėti iš vieno indo į kitą.
Paruošę eksperimento įrangą, mokslininkai pastebėjo, kad skysčiui tekant jungtimi, didžioji vandens masės dalis koncentravosi ties centru, taip sukurdama sūkuriukus, kurie savo ruožtu nedidelius skysčio kiekius vertė tekėti jungties pakraščiais priešinga centrinio skysčio tekėjimo kryptimi. Toks silpnas priešpriešinis tekėjimas leido kreidos gabaliukams atsidurti viršutinėje talpykloje. Keisdami jungties aukštį, tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad šis reiškinys buvo stebimas tiktai tuomet, kai atstumas tarp jungties ir antrosios talpyklos siekė vieną centimetrą ar mažiau.
Šis tyrimas reikšmingas tuo, kad modeliuojant kai kuriuos pramoninius procesus reikia atsižvelgti į tokio pobūdžio tekėjimą, nes šis gali sukelti nepageidaujamą užterštumą. Panašu, kad tyrėjų laukia tolimesnis darbas – išsiaiškinti, ar kiti veiksniai turi įtakos priešpriešinės srovės susidarymui ir galimam pernešamų dalelių dydžiui.
