Ko gero, dažnas iš mūsų vaikystėje yra suklupęs, mėgindamas įminti mįslę „Kas pasaulyje greičiausias?“ Saulės zuikutis, garsas, šviesa, mintis... Kokių tik nebūdavo atsakymų. Tačiau greitis – sąlyginis dalykas. Ir tituluoti kurį nors Visatos objektą greičiausiu gali būti keblu. Greitis – reliatyvi sąvoka. Viskas priklauso nuo atskaitos taško – absoliutus nejudamumo standartas ar etalonas Visatoje neegzistuoja. 
Ko gero, dažnas iš mūsų vaikystėje yra suklupęs, mėgindamas įminti mįslę „Kas pasaulyje greičiausias?“ Saulės zuikutis, garsas, šviesa, mintis... Kokių tik nebūdavo atsakymų. Tačiau greitis – sąlyginis dalykas. Ir tituluoti kurį nors Visatos objektą greičiausiu gali būti keblu.
Greitis – reliatyvi sąvoka. Viskas priklauso nuo atskaitos taško – absoliutus nejudamumo standartas ar etalonas Visatoje neegzistuoja. Tokiam artima galėtų būti nebent visa persmelkianti mikrobanginės kosminės spinduliuotės radiacija (vadinamasis reliktinis spinduliavimas). Reliktinio spinduliavimo atžvilgiu, Saulės sistema Visatos tyrais skrieja 600 km/s greičiu. Kadangi šios mikrobangos yra veik neapčiuopiamos, vėjo švilpesio ausyse negirdime...
Tam tikrais greičiais Visatos erdvėmis skuodžia ir tolimos galaktikos. Žinia, Visata plečiasi visomis kryptimis: kuo tolimesnį Visatos kampelį stebime, tuo didesniu greičiu nuo mūsų tolsta ten esančios galaktikos. Itin toli esančios galaktikos, stebint iš mūsų perspektyvos, tolsta greičiu, viršijančiu šviesos greitį. Tai reiškia, kad jų niekada taip ir neišvysime – jų spinduliuojama energija mūsų pasiekti negali.
Iš tiesų, tokie greičio kraštutinumai – nors ir stulbinantys, tačiau pernelyg abstraktūs. Vis tik greitis pasidaro kur kas įdomesnis, jei greitai judi kokių nors didelių objektų atžvilgiu – kažko, kas praūžia už automobilio lango ar kažkas, į ką... netrukus gali tekti įsirėžti. Paprasčiau tariant, abstraktybes bandykime palikti ramybėje ir pamėginkime vadovautis tam tikru atskaitos tašku. Kad būtų paprasčiau, dar sykį pradėkime nuo Saulės sistemos.
Saulės sistemoje greičiausiai skriejanti planeta yra Merkurijus. Jis orbita aplink Saulę skrieja 48 km/s greičiu. O štai mūsiškė Žemė – tik maždaug 30 km/s. Saulės sistemoje greičiu Merkurijų 1976 m. pirmąsyk aplenkė žmogaus rankų darbo įrenginys – Saulės zondas, pavadinimu „Helios 2“. Praskriejęs pro Saulę, šis kosminis aparatas įsibėgėjo kiek smarkiau nei 70 km/s. Saulės gniuždomos kometos, į planetų sistemos vidų atsibasčiusios iš Saulės sistemos paribių ir užribių, pro mūsiškę žvaigždę prašvilpia 600 km/s viršijančiais greičiais. Tiesa, didelis greitis negarantuoja išsigelbėjimo – kai kurias per arti prisigretinusias kometas Saulė sutirpdo.
Saulės sistemoje greičiausiai skriejanti planeta yra Merkurijus
Mūsiškės Paukščių Tako galaktikos pakraščiuose „gyvena“ itin skubantys dangaus kūnai – hipergreitosios žvaigždės (angl. k. – „hypervelocity stars“), lekiančios 850 km/s greičiu. Teorijoje iškeliama prielaida, kad jas tokiu greičiu į Visatos erdves išsviedžia saikingas priartėjimas prie mūsų galaktikos centre tūnančios supermasyvios juodosios bedugnės. Kolosalia gravitacija pasižyminčios „juodosios skylės“ yra labai efektyvios kosminės svaidyklės. Kai kurios bedugnės menkus materijos srautus į kosmosą „iššvirkščia“ greičiu, prilygstančiu 99 proc. šviesos greičio.
Mūsų galaktikos pakraščiuose „gyvena“ itin skubantys dangaus kūnai – hipergreitosios žvaigždės, erdve lekiančios 850 km/s greičiu
Greičio stebuklus tverti moka ir besisukančios neutroninės žvaigždės arba pulsarai. Kai kurie iš šių objektų aplink savo ašį apsisuka iki tūkstančio sykių per sekundę. Tai reiškia, kad jų paviršius juda greičiu, prilygstančiu 20 proc. šviesos greičio. Pakankamai toli nuo šių paviršių projektuojami pulsarų magnetiniai laukai gali judėti greičiau už šviesą. Tai neprieštarauja fizikos dėsniams – magnetiniai laukai neneša energijos ar informacijos. Spėjama, kad šie supergreiti laukai gali būti mus pasiekiančių reguliarių ir itin galingų radioaktyvių žybsnių šaltiniai. Menkutėliai šių žybsnių laiko svyravimai netrukus gali būti panaudoti bandant tiesiogiai aptikti gravitacines bangas.
Pulsarų magnetiniai laukai gali judėti greičiau už šviesą
Pasinaudodami juodųjų bedugnių gravitacija, šviesos greitį išvystyti gali net ir apčiuopiamo pavidalo ir dydžio kūnai. Prie juodosios bedugnės įvykių horizonto priartėjęs, tačiau jo nekirtęs paprasčiausias akmuo akimirksniu įgreitėtų tiek, jog tiesiog pranyktų nė nezvimbtelėjęs. Tiesa, skirtingomis trajektorijomis skriejantys du tokie akmenys galėtų vienas su kitu susidurti.
Tomohiro Harados (Tomohiro Harada) ir jo kolegos Masaši Kimuros (Masashi Kimura) iš Tokijo universiteto (Japonija) skaičiavimais, juodosios bedugnės sukimasis erdvėje suformuoja sūkurį ir didina maksimalų susidūrimo greitį. Dėl to, kažkur Visatoje neįsivaizduojamai greitai besisukančios juodosios bedugnės gravitacijos lauko „pričiupti“ akmenys gali rėžtis vienas į kitą, kiekvienas skriedamas greičiu, artimu šviesos greičiui.
