Nėra prasmės pasakoti naujienas nuo GSMA kongreso Barselonoje uždarymo praėjus beveik 10-čiai dienų, tai jų ir nepasakosiu. Šis rašinys – bendra apžvalga, kuri mokyklinio rašinio stiliumi galėtų vadintis „Ką supratau, apsilankęs „Mobile World Congress 2011“. Būtent supratau, o ne sužinojau.
Nėra prasmės pasakoti naujienas nuo GSMA kongreso Barselonoje uždarymo praėjus beveik 10-čiai dienų, tai jų ir nepasakosiu. Šis rašinys – bendra apžvalga, kuri mokyklinio rašinio stiliumi galėtų vadintis „Ką supratau, apsilankęs „Mobile World Congress 2011“. Būtent supratau, o ne sužinojau.
Iki „planšetinių kompiuterių amžiaus“ – dar metai ar kiti
Šitą ne taip paprasta buvo suprasti, nes kongreso parodos salėse elektroninėms lentutėms buvo skirta garbingiausia, labiausiai matoma vieta. „Motorola Xoom“, „Samsung Galaxy Tab 10.1“, „Huawei Ideos S7 Slim“, „LG Optimus Pad“, „Blackberry PlayBook“, „Asus Eee Pad“, „Hewlett-Packard TouchPad“, „HTC Flyer“ – nemaža dalis šių naujų planšetinių kompiuterių pirmą kartą „dienos šviesą“ išvydo „MWC 2011“ salėse. Jų gamintojų parengtis išleisti produktus, deja, nieko labai gero šiais metais nežada: operacinė sistema (daugiausia „Android Honeycomb“) yra nebaigta, o masinė gamyba geriausiu atveju prasidės šių metų vasarą. Realiai pasirinkimą Lietuvoje tikriausiai turėsime tik prieš Kalėdas.
Nors iš esmės planšečių gamintojai seka „Apple“ pramintomis pėdomis, kai kurie jų rado stebėtinų sprendimų išsiskirti iš minios. „LG Optimus Pad“ turi nugarėlėje dvi kameros akutes, galinčias fiksuoti „trimatį“ vaizdą, o „HTC Flyer“, pavyzdžiui, turi pagalbinę plunksnelę objektų ekrane valdymui. Abu dalykai atrodo nebūtini, nors plunksnelė „Flyer“ išskiria kaip kūrėjams skirtą produktą.
„LG Optimus 3D“ telefonas
Nežinia, ar bus populiarus LG pasirinkimas visur, kur įmanoma, integruoti 3D vaizdą – firma „trimatizmu“ užkrėtė ne tik savo televizorius ir planšetinį kompiuterį: pirmąją kongreso dieną išdidžiai buvo pristatytas ir „pirmasis pasaulyje trimačio vaizdo telefonas“ „LG Optimus 3G“. Gera naujiena – erdvinį vaizdą telefono ekrane išties galima matyti be specialių akinių. Bloga naujiena – jis turi būti specialiai paruoštas turinio kūrėjų, o pačiu telefonu nufilmuotam vaizdui jau reikia akinių – nesvarbu, kokiame ekrane jis bus peržiūrimas.
Laikant rankose „Optimus 3D“ tiesiai prieš akis, trimačiai efektai matomi ganėtinai gerai (nors ir kenčia dėl mažo ekrano dydžio), tačiau vos pasislinkus į šalį efektas dingsta, o žiūrint dar didesniu kampu jis susilieja į neryškius šešėlius. Todėl veikiausiai pilnametražių filmų su „Optimus 3D“ niekas nežiūrės (negi iškentėsi 2 valandas toje pačioje padėtyje?), tačiau trumpų klipų peržiūrai jis tinka. Klausimas tik, kas juos filmuos? Telefono kūrėjai pristigusius filmų žada vilioti žaidimais. Kaip jie atrodo ekrane pats nemačiau, nes prie to kampo LG stende nuolat būriavosi minia jaunesnio amžiaus kongreso dalyvių.
Tačiau grįžkime prie planšetinių kompiuterių. Nepaisant to, kad dauguma MWC pristatytų produktų naudojo „Android“ operacinę sistemą, man kur kas įdomesni pasirodė jos nenaudojantys – ypač „HP TouchPad“. „Android Honeycomb“ niekuo nenustebino, nors šiaip jos sąsaja gerokai skiriasi nuo telefonams naudojamų „Android“ versijų. Kai kam ji primena „Windows XP“, man gi – „MacOS Dashboard“ sąsają, ypač pagrindinis ekranas. Gilesniam patyrinėjimui būtų reikėję daugiau programų, tačiau šiuo metu jų praktiškai nėra – tik tas, kas sudėta į operacinę sistemą: naršyklė, paštas, foto/video įrankiai ir dar kelios smulkmenos. Didžiausias pastebėtas privalumas – labai sklandžiai veikianti sąsaja: be trikdžių ir stabdymo.
Kadangi Lietuvoje (buvusios) „Palm WebOS“ sąsajos neteko nė pauostyti, labai taikiausi prasibrauti prie HP stendo. Vasario 9 dieną San Franciske „Hewlett-Packard“ paskelbė apie pirmąją planšetę su „WebOS 3.0“ – „TouchPad“, tad geidžiau ir ją išbandyti, ir kartu su „WebOS“ pažaisti.
Mano norams išsipildyti nebuvo lemta, nes HP neleidžia paimti lentutės į rankas – galimas dalykas, kad ji dar tebėra toje stadijoje, kai ne vietoje palietus „šriubai byra“. „TouchPad“ demonstravo HP žmonės, tačiau tą demonstraciją tikrai buvo verta pažiūrėti.
Beje, mano matyta demo buvo kur kas turiningesnė už čia įdėtą. „WebOS“ sužavėjo ne tik sąsajos išbaigtumu, bet ir keletu tikrai gudrių sprendimų: laiškų antraščių ir kitų žinučių („Twitter“, „Facebook“) peržiūra nepaliekant naudojamos programos; keičiamo dydžio ekrano klaviatūra su skaičių eile, gebėjimu sudėti susijusius programų langus į vieną krūvelę (tai gerai matyti klipe); belaidžiu indukciniu įrenginio krovimu. Anksti kalbėti apie įrenginį, kurio gamintojai kol kas ir į rankas neduoda paimti, tačiau bent jau man „HP TouchPad“ buvo tikrai įspūdingiausia „MWC 2011“ matytas planšetinis kompiuteris. Pastebėti minusai: spartos problemos, nepaisant dviejų branduolių 1,2 GHz procesoriaus, ir (kol kas) jokio pritaikymo tarptautinei rinkai. Tikėkimės, kad iki vasaros, kai žadama išleisti „TouchPad“, šie dalykai bus sutvarkyti. Santykinai menka „WebOS“ dalis išmaniųjų rinkoje lemia ir skurdoką programų pasirinkimą. Pasak HP, jų yra apie 6000, tačiau nežinia, kiek iš jų tikrai tinka planšetėms ir yra pakankamai kokybiškos konkuruoti su „iOS“ ar būsimomis „Android“ programomis.
Nors aš esu tarp tų nuosaikiųjų, kurie nesitiki iš kovo antrąją dieną pristatomos antrosios „iPad“ kartos didelių naujovių, gali būti, kad „Apple“ produkto pristatymas vis dėlto gerokai pakoreguos rinkos perspektyvas. Net MWC metu entuziazmas, rodomas kitų gamintojų planšetėms trukdavo tik tol, kol smalsuoliai išgirsdavo numatomą įrenginio kainą. „800 bucks? Man, it doesn’t make sense…“
Nepaisant to, kad „Apple“ nedalyvavo MWC, mintyse, manau, ne vienas aš lyginau pristatomus produktus su „iPad“: tiek sąsają, savybes, programas, tiek, žinoma, ir kainą. Reikia degte degti prieraišumu žaliam robotui, kad šiandien įsigytum „Motorola Xoom“ už 600 dolerių su įpareigojančia sutartimi – o ką, jei už trijų dienų „Apple“ gerokai nuleis pirmosios kartos „iPad“ kainas, kaip ji dažnai daro pristatydama naują įrenginių kartą? Teoriškai įmanoma, kad planšečių rinkoje susidėlios padėtis atvirkščia telefonams: norintys pigaus produkto pirks „iPad“, mažiau skaičiuojantys pinigus – „Android“, „Blackberry“ ar HP. Nors man sunku tuo patikėti. O gal išankstinės „iPad“ konkurentų kainos yra pernelyg išpūstos? Gal, prasidėjus masinei gamybai, jos sumažės? Gal. Nors patirtis su pirmosios kartos „Samsung Galaxy Tab“ nieko gero nežada kaip ir gandai, kad „Apple“ su „Samsung“ iš esmės kontroliuoja planšečlų dydžio liečiamų ekranų užsakymus – kitiems lieka labai nepigūs trupiniai.
Man pasirodė, kad nepaisant garsaus šurmulio, niekas kol kas nepasiūlė agresyvaus „iPad“ konkurento. Veikiausiai šiemet ir nepasiūlys, nors patys nekantriausi galės įsigyti alternatyvas, solidžiai apmokėdami šią privilegiją. „iPad“ alternatyvų neskatina pirkti ir programų stoka. Jei be programų „Android“ ar WP7 telefonu bent jau galima skambinti, tai planšetė be programų atrodo gerokai liūdniau – sunku įtikinti žmones, kad naršyklės visiškai pakaks, nepaisant HTML5 ir „debesų“ entuziazmo.
Galimas dalykas, kad kai kurios bus neoficialiai pavadintos „Facebook“ planšetėmis“. MWC pastebėjau tendenciją telefonus be jokių patrauklių bruožų vadinti „Facebook phone“. Neva tai padės žiopliems vartotojams išpirkti pagamintą tiražą. Tokia partizaninė rinkodara nesužavėjo Marko Zuckerbergo – „Facebook“ vadovas aiškiai pasakė, kad jokio „Facebook“ telefono“ apskritai nėra.
„Bukas vamzdis“ verčia krūpčioti
Nors pradėjau apžvalgą nuo planšečių, nederėtų pamiršti, kad „MWC 2011“ jos buvo tik svečiai – kongresas yra mobiliojo ryšio operatorių susitikimo, pasitarimo ir pasibėdavojimo vieta, o ne gaminių paroda. To pasibėdavojimo buvo sočiai.
Viena vertus, būti mobiliojo ryšio operatorium šiandien, atrodo, yra labai gerai: nors kai kurios rinkos yra persotintos abonentais, paslaugų ir spartos poreikis nuolat didėja, ir tam jokio galo nematyti. Tik plėsk infrastruktūrą, statyk 4G ryšio bokštus ir stenkis aplenkti konkurentus, bandydamas pasiekti paskutinį teritorinį užkaborį. Bet čia tik viena pusė.
Kita pusė – neišvengiamas kainų mažėjimo spaudimas plintant naujoms technologijoms, didėjant konkurencijai ir ryšio spartai. Vieną kartą operatoriai tai jau patyrė. Jei pamenate, kiek kainavo mobiliojo telefono skambučio minutė prieš tuziną metų, tai suprasite operatorių nerimą, kad tas pats gali atsitikti ir su duomenų ryšiu. „Planas Supervamzdis – 500 terabaitų už 1 centą!“ yra kraupiausia ateities vizija, kokią šiandien galėtum papasakoti „Leadership Summit“ susitikime dalyvavusiems Europos ir pasaulio mobiliojo ryšio kompanijų vadovams.
„Leadership Summit“ susitikimas – „Mobile World Live“ nuotrauka
Grįžęs iš susitikimo „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, labai mielai, beje, bendravęs su į kongresą atvykusiais Lietuvos žurnalistais, pasakojo „France Telecom“ nuogąstavimus: „Google“ į mobiliojo interneto infrastruktūrą investuoja 500 milijonų dolerių, „Apple“ – 1,2 milijardo, o vien „France Telecom“ – 5 milijardus“. Tačiau iš paslaugų mobiliajame internete labiausiai pelnosi būtent „Google“ ir „Apple“. Gal dar ne taip grėsmingai šiandien, tačiau beveik visi analitikai be išimties tvirtina, kad „pinigai telefone“ didės labai sparčiai.
Merkiantys į infrastruktūrą milijardus Europos mobiliojo ryšio operatoriai bijo tapti „buku vamzdžiu“ – gauti pinigėlį (kasmet dėl konkurencijos ir paslaugos paplitimo vis mažesnį) tik už ryšio užtikrinimą, bet ne už juo teikiamas paslaugas, pramogas ar turinį. Taip iš esmės yra atsitikę su laidiniu internetu: nors nemažai laidinio interneto tiekėjų siūlo visokių papildomų paslaugų („Gala TV“ ir pan.), populiariausias žmonių pirkinys yra „plikas“ internetas, pageidautina, neribotas už fiksuotą kainą. Visi „dideji“ pinigai internete sumokami už turinio ir paslaugų „antstatą“ tokioms firmoms kaip „Apple“, „Netflix“, „Amazon“ ir t. t. Iš Lietuvos vartotojų pinigai už turinį į JAV masiškai dar nenuteka (nes mes dar nepriskiriami mokiems ir neturime prieigos prie „iTunes“, „Netflix“ ar „Pandora“), tačiau bent jau už programas telefone mokėjimai po truputį didėja – žinoma, ne operatorių naudai. Vakarų Europą gi, ES komisarė Neelie Kroes, pasak Antano Zabulio, perspėjo nedviprasmiškai: „Rytai jus sutriuškins technika, Vakarai (turima galvoje JAV – aut. past.) – turiniu“.
Na taip – Rytai telefonais, Amerika – paslaugomis, pramogomis ir turiniu, o patys vietos vartotojai – nuolatiniu spaudimu mažinti ryšio kainas. Kartais netgi su tos pačios Europos Komisijos pagalba, kuri nuo kitų metų ketina rimtai pareikalauti mažinti tarptinklinio duomenų ryšio (data roaming) tarifus. Su balso skambučiais EK jau padirbėjo – nepigu iš Italijos ar Ispanijos skambinti namo, bet galima – minutės kaina yra 1,63 Lt, priimto skambučio – 0,63 Lt (kainos iš „Omnitel“ svetainės). Nepalyginsi su dešimtimis litų už ES ribų. Tačiau duomenų perdavimo kaina tebėra kaip kosminio turizmo: vienas varganas megabaitas lupa 8,14 Lt, tad viso naujienų svetainės tinklalapio užkrovimas net neskaičiuojant „Flash“ reklamų gali kainuoti apie 20 litų. Aš nė nekalbu apie videoreportažus ar kitokią vaizdo/garso informaciją.
Tokioje apsuptyje visiškai natūraliai gali sustiprėti persekiojimo jausmas. Investuodamas didelius pinigus į 3G/4G norėtum matyti ateities tinklą kaip puikią platformą pasiūlyti vartotojams vis daugiau visokių paslaugų, gerokai prisidedančių prie mokesčio už ryšį, tačiau taip labai retai nutinka. Pačių operatorių sukurtas programas, muzikos ar vaizdo leistuvus, parduotuves ar kitas paslaugas nesunkiai nukonkuruoja operacinių sistemų ir programų joms kūrėjai. Perspektyva plėsti įtaką telefonų operacinėms sistemoms yra abejotina vien dėl to, kad (beveik) numarinus „Symbian“, Europa apskritai liko be mobiliosios OS: „iOS“, „Android“, „WebOS“, „Windows Phone 7“, „Blackberry“ – viskas yra iš Jungtinių Valstijų.
Be to, net nepaisant sparčios 4G plėtros Skandinavijos šalyse ir kai kuriose kitose Europos valstybėse, jau dabar kyla abejonių, ar jos pralaidumo bei aprėpties pakaks. Jei imtume ir per artimiausius kelis metus perkraustytume visą laidinio interneto srautą į belaidžio infrastruktūrą, ji tuojau pat subyrėtų. Gal subyrėtų netgi perkėlus nedidelę dalį…
Todėl lygiagrečiai su 4G plėtra jau ieškoma sprendimų, kurie palengvintų masinio belaidžio interneto naštą. Apie vieną įdomų projektą, pramintą „Homerun“ visai netyčia sužinojau „Telia Sonera“ susitikimų kambaryje. „Homerun“ yra planas pasinaudoti „Wi-Fi“ ryšiu viešose vietose, nukreipiant mobilaus interneto srautą per šviesolaidį. Teoriškai tai veikia taip: jei aš, „Omnitel“ klientas, užsuku į kavinę ar kokią kitą vietą su „Zebra“ „Wi-Fi“ mieste, tinklas automatiškai mane atpažįsta pagal IMEI duomenų bazėje ir nematomai, be jokio prisijungimo, slaptažodžių ir pan. nukreipia mano mobilųjį ryšį per „Wi-Fi“ ir TEO LT, AB ryšį, taip sumažindamas mobiliojo ryšio apkrovą. Išėjus iš „Wi-Fi“ zonos, ryšys sklandžiai grįžta prie 3G/4G. Tas pats kaip keliaujant pereiti iš vienos bazinės stoties dengiamos teritorijos į kitą, tik šiuo atveju į žaidimą įsijungia ir viešosios „Wi-Fi“ prieigos. Nenuostabu tad, kad Teo vadovas Arūnas Šikšta neseniai sakė, jog 4G ir šviesolaidis yra ne konkurentai, o partneriai.
Barselonoje, pasak „Telia Sonera“ atstovo, buvau pirmasis ne firmos žmogus, išbandęs „Homerun“. Jis veikia, bet kol kas ne su visais telefonais (su „iPhone“ 3G problemų nebuvo). „Homerun“ būtų itin vertingas tik prasidėjus 4G ryšio diegimui, kai aprėptis dar nėra labai didelė.
4G LTE dažnių paskirstymas Jungtinėse Valstijose – Inbuildingprojects.com iliustracija
Ta pačia proga su „Omnitel“ prezidentu pasikalbėjome ir apie 4G perspektyvas Lietuvoje. Esamą situaciją tikriausiai žinote: iš keturių (2,6 GHz, 1,8 GHz, 900 MHz ir 800 MHz) diapazonų du yra užimti GSM/3G ryšio, 2,6 GHz yra paikai RRT išnuomotas kažkokiems televizininkams, o 800 MHz ruožą Rusijos naikintuvų pilotai naudoja „savas-svetimas“ atpažinimui – nevalia dabar į jį brautis maždaug 300 km atstumu nuo Rusijos sienų – neduokdie, būsi palaikytas „svetimu“.
Estams užteko sveiko proto nenuomoti 2,6 GHz ruožo, todėl jie jau dabar diegia 4G. Mes to padaryti negalime, bet padėtis nėra beviltiška – galima palaipsniui užimti 1,8 GHz ir 900 MHz diapazonus, tačiau pirmajam reikia specialios įrangos (kuri turėtų pasirodyti šiemet), o dėl atrojo naudojimo turi susitarti visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai. Taip, 4G LTE vis dar reikia palaukti, bet gal nebe taip jau ilgai. Vartotojai linkę būtų paskubinti operatorius, tačiau šiems neduoda ramybės klausimas, o kas gi už visa tai sumokės?..
Kaip kainuos mobilusis internetas?
Antraštėje klaidos nėra – kiek kainuos mobilusis internetas (ypač 4G) spręs rinka ir operatoriai kiekvienoje šalyje, tačiau kaip ir už ką mes mokėsime – klausimas visiškai naujas. Iki šiol mes mokėjome dviem būdais: arba už duomenų srautą (tam tikrą kiekį GB), arba „neribotai“ – tiesiog už mobiliojo interneto paslaugą. Nė vienas šių variantų nėra perspektyvus iš ryšio operatorių pozicijos. Tai labai aiškiai pasakė Šiaurės ir Baltijos šalių žurnalistus MWC kongrese į susitikimą pakvietęs „Telia Sonera“ verslo mobiliųjų paslaugų prezidentas Håkan Dahlström.
Visų pirma, duomenų srautas mobiliajame tinkle auga milžiniškais tempais. 2009-aisiais „Telia Sonera“ persiuntė 60 terabaitų, o pernai metais – jau 240 TB. 68 procentus šio srauto sudaro „iPhone“ telefonuose naudojama informacija, 21 (bet labai sparčiai augantį) procentą – „Android“ telefonai, likusią dalį – nešiojamieji kompiuteriai su 3G/4G modemais. Jei šiemet tempas nesumažės (o kodėl turėtų?) „Telia Sonera“ kitame MWC galės skaidrėse parodyti įspūdingą stulpelį su 1 petabaito duomenų srautu. Fiksuotas mokestis, pasak „Telia Sonera“ atstovo, tokio srauto neapmoka.
Plečiantis 4G tinklui Skandinavijos šalyse (kol kas tik 10 tūkstančių vartotojų Švedijoje, bet šiemet TS ketina įrengti dar 200+ 4G taškų) pereinama prie mokėjimo „laiptelių“: paslaugos yra suskaidytos „paketais“ pagal ryšio spartą ir perduodamų duomenų kiekį. Jei gerai pamenu didžiausią laiptelį, tai ant jo šiandien puikuojasi 100 Mb/s ryšys ir 30 GB srautas už 60 eurų. Bendrovės svetainėje radau panašius skaičius: „Total 4G“ planas: 30 GB neribotų paslaugų (įskaitant VoIP) su 10–80 Mb/s sparta už 65 eurus.
Tačiau net ir toks „laiptuotas“ ir santykinai griežtai apribotas mokestis, pasak p. Dahlström, dar yra keistinas ateityje. Operatoriai norėtų, kad atskirai apmokamas būtų ir… programų naudojamas interneto srautas. Pagal tokią sistemą „YouTube“ programėlė mūsų telefonuose turėtų būti brangiausias pirkinys (dabar ji beveik visur nemokama) vien dėl sunaudojamo klipų peržiūrai srauto. Kiek ji galėtų kainuoti? 500 litų? Po 50 litų per mėnesį? Beklausant pranešimo mane užplūdo tiek klausimų, kad paprašiau „Omnitel“ žmonių tarpininkauti prašant susitikimo su p. Dahlström akis į akį.
Nors mūsų pokalbis buvo neilgas (vos 10 minučių), kai kuriuos svarbius dalykus pavyko išsiaiškinti. Pirma, srauto apmokestinimas pagal programą šiandien yra labiau „vizija“, nei konkretus planas. „Telia Sonera“ ir kiti ryšio operatoriai diskutuoja su „Google“, „Apple“ ir „Microsoft“ apie ateities mokėjimų modelius, tačiau konkrečių rezultatų kol kas nėra. Håkan Dahlström sako, kad operatoriai su „programėlių parduotuvių“ rinka neketina kovoti – jie lauks to, kas ateis po jų. Kas tai bus? Šiandien dar neaišku. Man – tuo labiau: juk per 35 asmeninio kompiuterio metus programų jam niekas iš esmės nepakeitė. Taip, atsirado naršyklės, bet dar neaišku, kad „Chrome OS“ pasirinktas kelias yra ta tikroji ateitis. O jei netgi taip, tai kuo ji iš esmės (ryšio mokesčių prasme) skirsis nuo atskirų programų naudojamo interneto?
Antras kelias, kurį aptarėme su „Telia Sonera“ – paslaugų konkurencija. Operatoriai bando diegti savo paslaugas (muzikos grotuvai ir parduotuvės) ir tokiu būdu nuvilioti dalį vartotojų nuo tų išmaniųjų „app store“. Konkrečių skaičių negavau, tačiau potencialiai šioje srityje veiklos yra. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva. Jei pavyktų sukurti patogias, nebrangias ir gausias pasirinkimo filmų, muzikos, knygų bei programų parduotuves tol, kol vietos vartotojams dar neatsivėrė „iTunes“ ar „Hulu“, tai, sakyčiau, operatoriai turi šansų rimtai pasivaržyti su OS kūrėjais.
Tačiau mes puikiai žinome, kad dabar, geriausiu atveju, turime tik užuomazgas. „Omnitel“ turi muzikos parduotuvę su ganėtinai piktomis kainomis (daina – 5 Lt, albumas – 35 Lt, bakstelėjus į atsitiktinius) ir ribota galimybe perkelti kūrinius iš vieno įrenginio į kitą. Yra pažintinė programėlių išmaniesiems telefonams svetainė (žr. pav), kuri išties yra tik svetur „gyvenančių“ programų agregatorius.
MWC salėse aptikau keistą WAC organizacijos stendą, kuris iš dalies atspindi operatorių ir kai kurių įrangos gamintojų pastangas įsiskverbti į „parduotuvinę“ rinką. WAC (tariama „vęk“) yra didelis aljansas, siekiantis sukurti telefonams kažką panašaus į „Adobe Air“ – platformą, kuri leistų programai veikti pačiuose įvairiausiuose telefonuose, nepriklausomai nuo jų OS. Privalumas operatoriams – akivaizdus. Sukūrei savo parduotuvėlę ir per WAC įkėlei į kiekvieną parduodamą telefoną, taip paklodamas pagrindą būsimoms pajamoms iš turinio pardavimo.
Vizija įdomi, bet: a) ant papildomo sluoksnio sukurtos programos niekad neveiks taip sklandžiai (ir taupiai resursų) kaip „native“ programėlės; b) idėja nesužavėjo „Nokia“, „Apple“, „Google“, „Microsoft“ ar RIM – neradau nė vienos jų narių sąraše; c) „Apple“, pavyzdžiui, apskritai draudžia tokio tipo programas savo telefonuose ir planšetėse.
Taigi šis kelias operatoriams irgi bus labai sudėtingas (ką reiškia vien derybos su Holivudu ir įrašų industrija dėl turinio teisių!)…
Lieka dar trečias – „auklėti“ vartotojus, kad mobilusis ryšys yra brangus ir už jį reikia atitinkamai mokėti. Visai kitaip nei už, tarkime, laidinį. Ši mintis kartota beveik visų operatorių pranešimuose. Kiek ji gaji? Bus matyti. Didžiausios kliūtys – jau minėtos analogijos su balso pokalbiais ir laidiniu ryšiu. Vartotojas nesupras, kodėl belaidis turi iš esmės skirtis… O ir Europos Sąjungos institucijos, nuolat artėjančios prie interneto kaip esminės žmogaus teisės pripažinimo šioje vietoje tikriausiai stos į vartotojo pusę.
Trupiniai
Nemanau galįs prirašyti dar triskart tiek, kiek jau parašiau, apie kitus produktus, įvykius ir diskusijas „Mobile World Congress 2011“ metu – retas jūsų iki šios vietos perskaitė. Tad pabaigai apibendrinsiu įdomesnius dalykus vienu sakiniu – jei pageidausite, galėsiu apie juos parašyti atskirai:
- „Apple“ nedalyvavo MWC, bet geriausio mobiliojo telefono apdovanojimas atiteko „iPhone 4G“.
- Steve Ballmer reklamavo „Windows Phone 7“ ir teigė, kad 96 % pirkėjų yra patenkinti OS. Bet nepasidalino pardavimo skaičiais. Užtat pasakė juokelį apie „Apple“ (bet pamiršau, kokį).
- „Nokia“ vadovas Stephenas Elopas sakė, kad už draugystę su „Microsoft“ „Nokia“ gaus daug pinigų. „Microsoft“ teigė, kad už draugystę su „Nokia“ gaus daug pinigų. Draugiški mainai? „Nokia“ gi ketina kurti mobilią atsiskaitymų sistemą Afrikoje. Nes ten nėra bankomatų. Kuo ne verslo modelis?
- Dickas Costolo reklamavo „Twitter“ ir buvo linkęs prisiimti atsakomybę už visas vykstančias ir ateityje vyksiančias revoliucijas.
- Ericas Schmidtas iš „Google“ teigė, kad Larry Page jį išleido į MWC, nes pats nemėgsta keliauti. „Google“ irgi norėtų atsakomybės už revoliucijas, bent jau už Egipto. Į visus klausimus buvo atsakyta „viskas bus gerai“. „Android“ versijų fragmentacija? Viskas bus gerai. Nėra „Market“ jūsų šalyje? Viskas bus gerai. Operatoriai širsta dėl „YouTube“ srauto? Nieko mes nemokėsime, bet viskas bus gerai. Pozityviausias pranešėjas, dievaži.
- Jim Balsillie („Blackberry“ vadas) visus operatorius kvietė į savo parduotuvę. „Google“, „Apple“ nepriims – mes priimsime. Salėje „valio!“ nesigirdėjo.
- MWC daugiausiai buvo šnekama apie tai, ko visiškai ten nebuvo – „Apple“, „Facebook“ ir papildomas pajamas iš paslaugų bei turinio.
Pirmą kartą buvau MWC ir labai daug supratau (nors dar liko spragų). Fantastiškas renginys, ypač jei neužsižiūri į stenduose išdėliotus žaisliukus…
