Naujausių tyrimų duomenimis, aktyvius branduolius turinčios Žemės tipo vienišos planetos galėtų būti tinkamos gyvybei, net jei tokios planetos neturėtų savo žvaigždės. Čikagos universiteto astrofizikai Dorijanas Ebotas ir Erikas Svitzeris tokius hipotetinius pasaulius pavadino „planetomis-klajūnėmis“ – bet kokia gyvybės forma tokiame dangaus kūne egzistuotų tarsi galaktikos stepėmis klajojantis vienišas vilkas.
Naujausių tyrimų duomenimis, aktyvius branduolius turinčios Žemės tipo vienišos planetos galėtų būti tinkamos gyvybei, net jei tokios planetos neturėtų savo žvaigždės. Čikagos universiteto astrofizikai Dorijanas Ebotas (Dorian Abbot) ir Erikas Svitzeris (Eric Sswitzer) tokius hipotetinius pasaulius pavadino „planetomis-klajūnėmis“ – bet kokia gyvybės forma tokiame dangaus kūne egzistuotų tarsi galaktikos stepėmis klajojantis vienišas vilkas. Kaip ten bebūtų, panašu, kad „planetos-klajūnės“ būtų išties laukinės.
Svaiginančiais tempais įsibėgėjus technologiniam progresui, kompiuteriai tapo galingomis modeliavimo priemonėmis, kuriomis galima konstruoti milijardus metų trunkančius hipotetinius planetinių sistemų formavimosi ir evoliucijos procesus.
Vienas iš didesnių netikėtumų, kuriuos pateikė kompiuteriniai modeliavimai – planetos iš savųjų saulių sistemų gali būti reguliariai išsviedžiamos, nelyginant puolę angelai iš rojaus. Skaičiavimai rodo, kad toks likimas gali ištikti ir mūsiškės Saulės sistemos planetas.
Įdomu, ar tokios „nenaudėlės planetos“ iš principo galėtų šaltomis, juodomis tarpžvaigždinėmis erdvėmis nešti gyvybę?
Anot astrofizikų, dėl vienų ar kitų priežasčių iš savosios žvaigždės sistemų ištremtose „planetose-nenaudėlėse“ galėtų būti net ir skysto vandens okeanų, jei tik planetos branduolys būtų pakankamai karštas, o vandenynų paviršių dengtų apsauginę funkciją atliekanti ledo pluta. O juk vandenį priimta laikyti praktiškai visos žmogui žinomos gyvybės pagrindu.
„Poledinis vandenynas teoriškai galėtų egzistuoti į Žemės panašią sandarą turinčioje, Žemės amžiaus, tačiau 3,5 karto už Žemę didesnėje planetoje, – tvirtina D. Ebotas ir E. Svitzeris. – Jei vandens joje būtų maždaug 10 kartų daugiau nei Žemėje, arba planetą gaubtų stora atmosfera, teprireiktų vos 0,3 Žemės planetos dydžio. Tai būtų šiek tiek už Marsą didesnė, tačiau už Venerą mažesnė planeta.“
Jupiterio mėnulio Europos vidinės sandaros modelis
Kaip ir Žemė, „planeta-klajūnė“ privalėtų turėti aktyvų mantijos sluoksnį, užtikrinantį geoterminę šilumą ir skystą vandens būvį. Ši aplinkybė nė iš tolo neprimena sąlygų Jupiterio palydovėje Europoje, kur taip pat yra skysto būvio okeanų – ten siautėja Jupiterio gravitacijos sukeliamos potvynių-atoslūgių jėgos. Vadinasi, turint karštą branduolį, šildanti žvaigždė ar lydinti planeta „planetai-klajūnei“ šilumos prasme nebūtų reikalinga.
Be abejo, lieka dar daug nežinomųjų (pvz., šilumos konvencija ar kondukcija pereinamosiose zonose tarp skysto vandens ir kieto ledo). Tačiau teorija – intriguojanti, nes tokios hipotetinės planetos būtų vienas iš gyvybės skleidimosi Visatoje būdų. Prielaidos autoriai įsitikinę, kad jei tokia „planeta-klajūnė“ užklystų į Saulės sistemos apylinkes 1000 astronominių vienetų spinduliu, nuo jos atsispindėjusią mūsų Saulės šviesą galbūt būtų galima užfiksuoti infraraudonojo spektro ar galingais ateities teleskopais.
O į klausimą, kodėl turėtų būti svarbu ieškoti tokių „planetų-klajūnių“, hipotetinės teorijos autoriai atsako: „Nusigauti į tokias planetas ar jas tyrinėti zondais būtų nepalyginamai paprasčiau nei bent jau prisiartinti prie beviltiškai tolimų ,aplink savąsias žvaigždes skriejančių planetų.
D. Eboto ir E. Svitzerio publikaciją „The Steppenwolf: A proposal for a habitable planet in interstellar space“ rasite arxiv.org.
