Nanosidabras nėra kažkas nauja. Jis buvo naudojamas daugiau kaip šimtą metų ir buvo žinomas „koloidinio sidabro“ pavadinimu. Antimikrobinis mažyčių sidabro dalelių efektas buvo žinomas visą tą laiką.
Nanosidabras nėra kažkas nauja. Jis buvo naudojamas daugiau kaip šimtą metų ir buvo žinomas „koloidinio sidabro“ pavadinimu. Antimikrobinis mažyčių sidabro dalelių efektas buvo žinomas visą tą laiką.
Dabar visuomenėje yra labai didelis susidomėjimas nanomedžiagomis. Ypatingas dėmesys skiriamas sidabro nanodalelėms. Dažnai manoma, kad tiriama visiškai nauja medžiaga. Tačiau mokslininkų grupė iš Šveicarijos savo straipsnyje, atspausdintame „Environmental Science & Technology“ žurnale, parodė, kad nanosidabras nėra dvidešimt pirmo amžiaus atradimas. Sidabro dalelės nuo 7 iki 9 nm dydžio pirmą kartą paminėtos 1889 metais. Per tą laiką jos buvo naudojamos ir medicinoje, ir kaip biocidai, kad apsaugotų paviršius nuo bakterijų augimo.
Tomis dienomis sidabro nanodalelės buvo vadinamos „koloidiniu sidabru“, bet kas turėta omenyje tada yra lygiai tas pats, kaip tai suprantame dabar – ypatingai mažo dydžio dalelės. Vienintelis skirtumas – tai priedėlio „nano“ vartojimas dabar. „Nano“ nereiškia kažkas naujo ar pavojingo. Kai 1920 metais „koloidinis sidabras“ tapo laisvai prieinamas, jis buvo plačiai tiriamas ir net valdžios reguliuojamas. Įdomiausia, kad tomis dienomis sidabro nanodalelių atradimo svarba bei kaip jos veikia buvo gerai suprasta. „Tai nereiškia, kad galimas nanodalelių šalutinis efektas žmonėms bei aplinkai turi būti nurašomas ir ignoruojamas“, – pasakė Berndas Novakas (Bernd Nowack), vienas iš mokslininkų grupės narių. Svarbu tiksliai ištirti nanodalelių savybes nepasitikint keliamomis abejonėmis bei išankstiniais nusistatymais.
Sąvoka nanodalelės naudojama apibrėžti dalelėms, kurios yra mažesnės nei 100 nm dydžio. Dėl savo mažumo nanodalelės pasižymi skirtingomis savybėmis palyginus su įprastine medžiaga. Pavyzdžiui, duotam tūriui nanodalelės turi žymiai didesnį plotą, ir todėl jos labiau sąveikauja su medžiaga nei didelių matmenų struktūros. Netgi esant nedideliam nanosidabro dalelių kiekiui, jis išskiria daugiau sidabro jonų nei įprastas sidabras. Šie sidabro jonai nuodingi bakterijoms. Šiuo metu plačiai nagrinėjama ar nanosidabras yra pavojingas žmonėms bei aplinkai.
Šiuo metu nanosidabro dalelės naudojamos daugelyje kasdieninio vartojimo produktų. Pavyzdžiui, jis sutinkamas kosmetikoje, maisto pakavimo medžiagose, dezinfekcijos priemonėse, valikliuose ir netgi antibakterinėse kojinėse bei apatiniuose drabužiuose. Pasauliniu mastu kiekvienais metais yra panaudojama apie trys šimtai dvidešimt tonų nanosidabro dalelių. Dalis jo pilama į nuotekų vandenis, kuris vėliau patenka į aplinką. Koks yra šių dalelių poveikis upėms, dirvožemiui ir organizmams, kurie gyvena šioje aplinkoje, nėra žinoma.
„Science“ žurnale Novakas aprašo naujus tyrimus, kuriuose nagrinėjamas nanosidabro panaudojimas nuotekų valymo įrenginiuose. Daugiau kaip devyniasdešimt procentų sidabro lieka nutekamųjų valymo įrenginių dumble sidabro sulfido pavidalu. Sidabro sulfidas yra ypatingai netirpus ir žymiai mažiau kenksmingas nei laisvi sidabro jonai. Pasirodo, kad visiškai nesvarbu kokia forma sidabras yra naudojamas nuotekų vandenyse – ar kaip nanosidabro dalelės, ar kaip nusėdusios netirpios sidabro druskos.
„Jei kalbėti apie įtaką aplinkai, tai panašu, kad nanosidabras kasdien vartojamose prekėse nesiskiria savo poveikiu nuo bet kuria kita forma naudojamo sidabro. Poveikis ekosistemai yra minimalus, – pasakė Novakas. – Reikia dar išsiaiškinti kokia forma nesurištas sidabras sutinkamas išvalytame vandenyje, kuris gaunamas iš nuotekų vandens. Kitas klausimas – kas atsitinka su sidabro sulfidu natūraliame vandenyje. Ar jis yra stabilus ir nesąveikauja su kokiomis kitomis medžiagomis, ar vis tik virsta kitomis sidabro formomis“.
