Prieš 25 metus – 1986-ųjų sausio 28 dieną – amerikiečių erdvėlaivis „Challenger“ pakilo į dešimtąjį savo skrydį. Netrukus po starto jis sprogo – žuvo visi septyni įgulos nariai. Kviečiame prisiminti šios tragedijos detales ir tuo pačiu atidžiau pažvelgti į pagrindines kosminių skrydžių nelaimes bei jas nulėmusias priežastis.
Prieš 25 metus – 1986-ųjų sausio 28 dieną – amerikiečių erdvėlaivis „Challenger“ pakilo į dešimtąjį savo skrydį. Netrukus po starto jis sprogo – žuvo visi septyni įgulos nariai. Kviečiame prisiminti šios tragedijos detales ir tuo pačiu atidžiau pažvelgti į pagrindines kosminių skrydžių nelaimes bei jas nulėmusias priežastis.
1986 metų sausio 28 dienos kosminio laivo „Challenger“ katastrofa, kurioje žuvo septyni astronautai, sukrėtė visą pasaulį, nes milijonai žmonių per televiziją stebėjo tiesioginę transliaciją. Praėjus 73 sekundėms po starto užsidegė pro kuro baką ištekėję degalai, sprogo pagrindinis kuro bakas. Laivas nukrito į vandenyną.
Skrydis buvo plačiai reklamuojamas – tarp profesionalių astronautų pirmą kartą istorijoje buvo mokytoja Šeron Krista Makaulif, planavusi iš kosmoso vesti pamokas jauniesiems amerikiečiams. Ji atrinkta iš 11 tūkstančių kandidatų, kurie norėjo skristi į kosmosą. Misijai mokytoja rengėsi nuo 1984 metų.
Erdvėlaivio startas dėl kompiuterio problemų buvo kelis kartus atidėtas, o kai jis galiausiai pakilo – baigėsi katastrofa. Amerikiečiai buvo sukrėsti – per paskutinį ketvirtį amžiaus JAV astronautai atliko 55 skrydžius į kosmosą ir sėkminga baigtis buvo savaime suprantama. Dvidešimt keturi erdvėlaivių skrydžiai įvyko sklandžiai, tad visi laukė dvidešimt penktojo. Daugeliui atrodė, kad beveik kiekvienas jaunas žmogus po kelių mėnesių treniruočių gali skristi į kosmosą. Linksma ir energinga mokytoja Christa McAuliffe turėjo tapti naujos eros etalonu. Ši katastrofa sudavė smūgį NASA įvaizdžiui bei tikėjimui, kad skrydžiai į kosmosą gali tapti tokia pat kasdienybe, kaip ir skrydžiai lėktuvu. Dar ir šiandien ši nelaimė amerikiečiams yra vienas liūdniausių pastarojo laikmečio įvykių. Daugiau mėgėjų NASA į kosmosą neėmė, o skrydžius atnaujino tik 1988 metais.
Iš kairės į dešinę: mokytoja Sharon Christa McAuliffe, inžinierius-elektrikas Gregory B. Jarvis, inžinierė-elektrikė Judith A. Resnik, vadas Francis R. (Dick) Scobee, fizikas Ronald E. McNair, pilotas Michael J. Smith ir inžinierius Ellison S. Onizuka.
©skraiduolis.lt
Po sprogimo JAV ir NASA pakrančių apsaugos tarnybos turėjo laukti visą valandą – iš dangaus nuolat krito nuolaužos. Paieškų rajonas nusidriekė Atlanto vandenyne apie 6000 kvadratinių kilometrų. Nepaisant didžiulės sprogimo jėgos, paieškos partijos rado stebėtinai dideles nuolaužas, kurios išsibarstė vandenyno dugne, tame tarpe ir „Challenger“ fiuzeliažo sekciją.
Po intensyvių tyrimų NASA ekspertai padarė prielaidą, kad „Challenger“ įgula žuvo ne iš karto, kaip buvo manoma anksčiau. Galimas dalykas, kad jie pergyveno sprogimą ir buvo gyvi iki to laiko kol neatsitrenkė į vandenyną. Kabinos nuolaužos rastos tik po kelių mėnesių 27 metrų gylyje. Įgulos palaikai buvo iškelti iš vandens ir identifikuojami kelias savaites.
Kol šalis gedėjo, NASA ekspertams reikėjo išspręsti sudėtingiausią uždavinį – kas atsitiko? Daugelis ekspertų palaipsniui priėjo prie išvados, kad avarija įvyko dėl raketos nešėjos segmentus hermetizuojančios sintetinės gumos žiedo užsidegimo. Šie žiedai yra skirti tam, kad sudegusios dujos nesiveržtų per plyšius. Išvakarėse „Morton Tayocol“ (ši kompanija yra kieto kuro raketų nešėjų tiekėja, todėl misijos startui reikėjo jos inžinierių pritarimo) inžinieriai ir NASA pareigūnai svarstė potencialias skrydžio problemas.
Sinoptikai žadėjo, kad tą naktį temperatūra nukris žemiau nulio, todėl inžinieriai vienbalsiai prašė atidėti „Challenger“ startą. Jie bijojo, kad nuo šalčio žiedai praras elastingumą ir sumažės slėgis apie raketas. Koncerno vadovai susisiekė su NASA pareigūnais ir ilgai tarėsi telefonu, tačiau atrodo, kad NASA vadovybės nedomino spėjimai ir perspėjimai, jie reikalavo „įrodymų“, kad startas gali būti pavojingas. Labiausiai NASA vadovybę gąsdino mintis, jog gerokai vėluojantį skrydį teks dar kartą atidėti, tad po ilgų diskusijų, ir tikėtina, spaudimo, „Morton Tayocol“ atsakingi žmonės nusileido ir palaimino skrydį. Todėl viešo tyrimo metu Senato mokslo, technologijų ir kosmose pakomitetyje senatorius Ernest Holding pasakė: „Šiandien atrodo, kad to buvo galima išvengti“.
Erdvėlaivis „Challenger“ sprogo netrukus po starto.
©NASA
Saugumo komisijos ataskaitos išvados skamba taip: „Komisija nustatė, kad koncerno „Morton Tayocol“ vadovybė reikalaujant Maršalo kosminio centro vadovams pakeitė savo sprendimą ir davė sutikimą skrydžiui 51-L. Tai prieštaravo koncerno inžinierių nuomonei ir padaryta su vieninteliu tikslu – įtikti stambiam užsakovui“.
Komisija sukūrė rekomendacijas, kurios jų manymu ateityje neturėtų iššaukti tragedijos pasikartojimą. Daugelio puslapių ataskaitoje prezidentui Reiganui primygtinai buvo siūloma iš esmės perdaryti, o ne modifikuoti erdvėlaivių variklių sujungimus, bei patikrinti visus kritinius erdvėlaivio mazgus. Pažymėta, kad NASA labai stengėsi kuo greičiau paleisti „Challenger“ dėl visos serijos ankstesnių atidėjimų. Komisija neapkaltino NASA dėl tragedijos. Ji pažymėjo, kad Vašingtonas niekada reikiamai nefinansavo eilės NASA skrydžių. Todėl organizacijos biudžetas buvo toks įtemptas, kad trūko pinigų net atsarginėms dalims.
Kosminių misijų pavojai
Norint pilnai suvokti „Challenger“ tragedijos priežastis, reikia plačiu kampu pažvelgti į astronautikos istoriją ir vykstančias tendencijas – siūlome du įdomius interviu. Pirmasis iš jų su Koperniko astronominio centro Varšuvoje direktoriaus pavaduotoju habilituotu daktaru Pawelu Moskaliku.
– Ar kosmonauto profesija vis dar pavojinga?
– Be abejonės. Reikia atsiminti, kad tai tebėra piloto bandytojo darbas. Mums nori įteigti, kad kosmonautika jau rutina, kad tai daroma nebe pirmus metus, tačiau tokia nuomonė ne visai teisinga. Skrydis į kosmosą visada vyksta ties galimybių riba – tiek mašinos, tiek ir žmogaus. Ar vienas, ar kitas veiksnys kartais sutrinka.
– Kuris dažniau?
– Kartais sunku tai vienareikšmiškai nustatyti. Štai „Challenger“ katastrofa technikos požiūriu buvo techninė avarija, bet ją sukėlė tiesiog neįsivaizduojamas aplaidumas ir neatsakingumas. Ne kosmonautų, kurie neturėjo jokios įtakos padėčiai, bet NASA galvočių.
– O ar pasitaikė katastrofų, kai akivaizdi pačių kosmonautų kaltė?
– Žinoma. 1997 metais sovietų erdvėlaivis „Progres“ susidūrė su orbitine stotimi „Mir“, į kurią buvo siunčiamas. Čia susidėjo keletas aplinkybių. Tada buvo testuojama „Progres“ nuotolinio valdymo sistema; kosmonauto valdomas iš stoties, jis švartavosi prie jos. Prastai veikė visos procedūros stebėjimo kamerų sistema. Tą pačią akimirką kosmonautas privalėjo nutraukti procesą, bet jis to nepadarė. Nusprendė stumti pirmyn, tiksliai nežinodamas, kas dedasi. Efektas – pažeista saulės baterija, išhermetizavimas ir vieno stoties modulio praradimas. Orbitinės stoties darbas buvo sutrikęs kelis mėnesius.
– Ak, tie rusai... Bet, nepaisant to, jų kosminėje programoje turbūt ne daugiau nesėkmių negu amerikiečių?
– Ne daugiau, šiuo metu abi programos panašaus patikimumo lygio. Paskutinė rusų katastrofa, kurioje žuvo žmonės, įvyko 1971 metais.
– Gal todėl, kad mažiau skraido?
– Dabar skraido gerokai mažiau, bet pažvelkime į statistiką. Nuo anos „Sojuz 11“ katastrofos iki šiandien rusai įvykdė daugiau kaip septyniasdešimt skrydžių, per kuriuos nebuvo žmonių aukų, nors pasitaikydavo kritiškų atvejų. Kita vertus, tarp dviejų eilinių šaudyklinių skrydžių katastrofų – „Challenger“ ir „Columbia“ – įvyko 72 skrydžiai, vadinasi, tai jau palyginamas patikimumas.
– Kada įvyko pirmoji mirtina katastrofa skrendant į kosmosą?
– Pirmoji auka – Vladimiras Komarovas. Nelaimė atsitiko 1967 metų balandžio 24 dieną „Sojuz 1“ misijos metu. Erdvėlaivis išvis nebuvo parengtas startuoti ir kosmonautai tai gerai žinojo. Tačiau dėl politinių priežasčių buvo įsakyta skristi: laimei, įvairūs gedimai ėjo vienas po kito. Neatsidarė viena saulės baterija, sutriko erdvinės orientacijos sistema.
– Tai kur čia laimė?
– Minutėlę. Juk ne avarijos pražudė Komarovą. Jį pražudė parašiutas. Iki misijos niekas nežinojo, kad parašiutas neišsiskleis. O misija numatė kito „Sojuz“ startą rytojaus dieną. Ir jeigu ne tai, kad V. Komarovui nuo pirmos dienos viskas byrėjo, būtų skridęs kitas „Sojuz“ su trimis kosmonautais ir tokiu pat parašiutu. Aukų būtų buvę ketvertas.
– O kas iš tikrųjų atsitiko V. Komarovui?
– Nors problemų buvo daug, pavyko užbaigti misiją ir buvo grįžtama į Žemę. „Sojuz“ normaliai įvykdė aerodinaminį stabdymą atmosferoje, persijungė į viršgarsinį greitį ir tada kelių kilometrų aukštyje turėjo išsiskleisti tas nelemtas parašiutas. Vėliau išsiaiškinta, kad gamybos procese buvo pritaikyta nauja technologija – metalinį konteinerį, kuriame supakuotas parašiutas, padengė apsauginiu medžiagos sluoksniu. Jis padidino trinties pasipriešinimą ištraukiant parašiutą. Kupolas neišsiskleidė ir erdvėlaivis su V. Komarovu 500 km per valandą greičiu atsitrenkė į Žemę.
– Ar galima teigti, kad kosmonautas neprarado sąmonės iki galo?
– Turbūt taip, nors misijos detalių iki šiol nežinome. Ryšys su erdvėlaiviu nutrūko įskrendant į atmosferą. Tai normalu, nes korpusas labai įkaista, oras jonizuojamas ir ryšys nutrūksta. Paskui viskas atvėsta ir vėl įmanoma komunikuoti; tiesa, nebėra išorinės antenos – ji sunaikinama to karštojo etapo atmosferoje metu. Naujos antenos buvo tik parašiuto stropuose, bet jis neišsiskleidė.
– O pirmoji katastrofa, kurią galėjo matyti visas pasaulis, – „Challenger“ sprogimas 1986 metais. Koks buvo įgulos likimas?
– Po sprogimo „Challenger“ taip pat subyrėjo, tačiau galinga kabinos dėžė išlaikė ir nukrito į vandenyną. Žinome, kad sprogimo metu komanda nežuvo. Vėliau nustatyta, kad trys asmenys užsidėjo deguonies aparatus, o tai turėjo prasmės tik po sprogimo. Remiantis deguonies suvartojimu galima daryti išvadą, jog mažiausiai du iš jų kvėpavo iki to momento, kai kabina atsitrenkė į vandens paviršių. Bet tai nereiškia, jog buvo sąmoningi. Labai tikėtina, kad tie žmonės buvo praradę sąmonę, nes patyrė didelių perkrovimų, be to, įvairiomis kryptimis. Žmogus gerai ištveria perkrovimus, kurie slegia jį į fotelį, o „Challenger“ kabina vertėsi kūliais.
– Kodėl erdvėlaiviuose nėra jokių gelbėjimo sistemų?
– Pirmiems keturiems skrydžiams buvo instaliuoti katapultavimo foteliai, bet jie labai ribodavo erdvėlaivio galimybes. Galima instaliuoti juos tik viršutiniame denyje, bet viso labo dvi tokias sistemas. O kosminis keltas sukonstruotas šešiems septyniems žmonėms. Avarijos atveju iki to momento, kol bus numesti kietojo kuro varikliai, ničnieko negalima imtis. Jeigu įvyktų katastrofa, panaši į tą, kuri ištiko „Challenger“, tai pasekmės būtų visiškai tokios pat – tada nėra jokios galimybės išsigelbėti.
– Ar iš tikrųjų nieko negalima padaryti, ar tai finansų taupymo klausimas?
– Atrodo, ne kažin ką tegalima nuveikti. Toje konstrukcijoje aerodinaminiai įtempimai labai priartėja prie mašinos galimybių. Imitatoriais norėta įsitikinti, ar įmanoma nuo orbitoje esančio aparato atkabinti variklius, kad grįžtų į Žemę sklendžiančiu skridimu. Paaiškėjo, kad bandymas atkabinti variklius tuo momentu, kai jie dar veikia, greičiausiai pasibaigtų sparnų lūžimu.
– Bet galbūt yra kokios nors sistemos, gelbstinčios žmones avarijos atveju startuojant?
– Žinoma. Kai raketa kelia kapsulę su žmonėmis nuo žemės, pačiame viršuje galima įžiūrėti lyg mažytį bokštelį. Tai avarinė gelbėjimo sistema, kuri skirta žmonėms kuo toliau pamėtėti, jeigu sprogtų nešančioji raketa. Tai tiesiog raketinis varikliukas su užpakalinėmis angomis, įžambiai nukreiptomis į šalis. Pavojaus atveju jis įjungiamas ir milžinišku pagreičiu išveda kapsulę aukštyn ir į šoną.
– Ar kada nors buvo panaudotas?
– Taip, sovietų skrydyje, pavadintame „Sojuz-10-1“, 1983 metų rugsėjo 26 dieną. Eilinė dviejų žmonių įgula turėjo skristi į stotį „Salut 7“. Ištekėjo kažkiek kuro ir raketa sprogo ant paleidimo įrenginio prieš pat startą. Įrenginys buvo visiškai sunaikintas (atkūrimas truko pusę metų), bet dvi sekundės prieš sprogimą buvo įjungta gelbėjimo sistema. Perkrovimui siekiant 17G Vladimiras Titovas ir Genadijus Strekalovas per penkias sekundes išlėkė į 650 metrų aukštį ir nusileido parašiutu už keturių kilometrų nuo starto vietos. Abu liko gyvi ir vėliau skraidė į kosmosą, o V. Titovas prisimindavo, kad tokio gėrimo, kaip po šitos katastrofos, seniai nebuvo.
– Kiek aukų iki šiol pasiglemžė kosmoso tyrimas?
– Skrydžių metu žuvo 18 asmenų: „Challenger“ ir „Columbia“ katastrofoje – po septynis, „Sojuz 1“ – vienas, „Sojuz 11“ – trys asmenys.
– O ta paskutinė katastrofa?
– Tai erdvėlaivio išsihermetinimas 1971 metais. Orbitoje atsiskyrus nuo stoties „Sojuz“ dėl iki galo neišaiškintų priežasčių atsidarė vožtuvas, kuris išlygina spaudimą jau įėjus į atmosferą. Kadangi tai buvo atsarginė įgula, kuriai, be to, buvo sutrumpintas mokymo laikotarpis, jos nariai greičiausiai nežinojo, kaip uždaryti sugedusį vožtuvą. Per keliasdešimt sekundžių iš kabinos dingo oras. Erdvėlaivis automatiškai nusileido Žemėje. Tik ten paaiškėjo, kad trys įgulos nariai nebegyvi. Net mėginta juos reanimuoti, bet visi mirė per dvi minutes po dekompresijos, o nusileidimas į Žemę truko gerą pusvalandį.
NASA erdvėlaivis kyla į kosmosą
NASA problemos kyla dėl per didelio polinkio į ideologiją?
Kitame interviu lenkų laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ žinomas NASA kritikas profesorius Aleksas Rolandas aiškina NASA peripetijas ir agentūros sudėtingą situaciją. Jis yra prestižinio Duke universiteto istorijos profesorius, apie dešimtmetį dirbęs NASA. Pastaraisiais metais jis ne kartą buvo JAV kongreso komisijų, tiriančių NASA veiklą, ekspertas. Profesoriaus nuomone kosminės stoties (TKS) programa baigsis bankrotu, nes priimdama sprendimus NASA vadovavosi ne pragmatiškais techniniais kriterijais, o ideologiniais sumetimais. Būtent dėl to įvyko ir daugkartinio naudojimo erdvėlaivių „Challenger“ ir „Columbia“ katastrofos, kurias didele dalimi lėmė skubėjimas ir noras padidinti visuomenės paramą kosminėms programoms.
– Kodėl NASA taip svarbi visuomenės parama?
Nes nuo jos priklauso politikų, ypač kongresmenų tvirtinančių agentūros biudžetą, parama. Mano nuomone, tame ir slypi viena amerikiečių kosminės programos bėdų priežastis. Nuo pat skrydžių į Mėnulį laikų NASA tikėjo, kad kiekvieno kosminio projekto centre privalo būti astronautai, nes tik jie pritraukia visuomenės dėmesį ir Kongreso paramą. Aš gi nemanau, kad žmonės nustos domėjęsi kosmoso užkariavimu, jei mes siųsime tik nepilotuojamus aparatus. Atsiminkite, kas dėjosi kai mažas robotas ėmė važinėti ir fotografuoti Marso paviršių. Visi tuo domėjosi. Dabar sėkmingas buvo į kometą iššautas sviedinys. Tai yra daug pigesnės misijos, jos atneša daugiau mokslinės informacijos ir, visų pirma, nėra pavojingos žmonėms. Tuo tarpu patys erdvėlaivių skrydžiai ir pati kosminė stotis visuomenei nekelia jokių emocijų. Niekas nežino, kuo vardu astronautas skrendantis erdvėlaiviu, kas dabar yra kosminėje stotyje ir kam ji išvis reikalinga. Liūdna, bet žmonės ima tuo domėtis tik tuomet, kai įvyksta katastrofa.
– Kam išvis buvo sukurti daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai?
Po „Apollo“ programos sėkmės ir skrydžių į Mėnulį 1969 m. NASA šefai svajojo apie žmonių skrydžių į kosmosą tęsimą ir kelionę į Marsą. Bet tuomet tai buvo nerealu. Amerika buvo įklimpusi Vietnamo kare, krašte buvo neramu ir nebuvo jokių galimybių didinti NASA biudžetą. Agentūra nusprendė, kad jei amerikiečiai ir skris į Marsą, tam prireiks kosminės stoties. Norint ją sukurti prireiks kosminių laivų, kurie būtų ekonomiškesni už tuomet turėtus. Taip kilo erdvėlaivių (angl. – shuttle) idėja.
– Kame buvo padaryta klaida?
Kuomet NASA įtikinėjo Kongresą finansuoti erdvėlaivio statybą, buvo žadama, kad jų skrydžiai bus 90–95 proc. pigesni už tradicinių vienkartinių raketų skrydžius. Ne tik NASA kritikai, bet ir dalis jos inžinierių perspėjo, kad tai nerealu, bet NASA vadovai jų nenorėjo klausyti. Kai tik erdvėlaiviai pradėjo skraidyti, greitai išryškėjo visi jų konstrukcijos trūkumai. Svarbiausia, paaiškėjo, kad didelis kaštų sumažinimas nėra įmanomas. Realybėje erdvėlaivio pakilimas šiandien kainuoja daugiau nei tradicinės raketos.
– Kodėl kaštai taip išaugo?
Viena priežastis buvo kariškių pageidauti konstrukcijos pakeitimai. Kita – nepakankamas erdvėlaivio kūrimui skirtas biudžetas. Mažai išleidus projektavimo darbams gavosi daiktas, kurio eksploatacija yra labai didelė. Ir paskutinė, labai svarbi priežastis: erdvėlaivio techninio aptarnavimo kaina pranoko visus lūkesčius. Paaiškėjo, kad kiekvienas pakilimas ir nusileidimas, kuomet tenka prasimušti per atmosferą ir ištverti milžinišką temperatūrą, veda prie kur kas spartesnio nei tikėtasi erdvėlaivio dalių susidėvėjimo. Daug laiko ir lėšų reikalauja susidėvėjusių dalių aptikimas ir taisymas. Erdvėlaiviai negalėjo pakilti po keliasdešimt kartų kasmet, kaip pradžioje buvo planuojama.
Laukiant pakilimo
– Kodėl niekas to nenumatė?
Vienas pagrindinių NASA inžinierių perspėjo, kad būtent taip ir bus. Kai niekas nenorėjo jo klausyti, jis netgi paviešino savo dvejones. Bet nieko nepasiekė. Todėl tokie kaip aš ir kritikuojame NASA vadovus dėl to, kad į daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programą jie žiūrėjo ne iš pragmatiškų, o iš ideologinių, pozicijų.
– Apie kokią ideologiją jūs kalbate?
Po „Apollo“ programos NASA žmonės patikėjo atverią naują žmonijos istorijos erą, tuo, kad esame ta karta, kuri bus kosmoso užkariavimo pionieriai, pradės apgyvendinti kitas planetas. Taip stipriai tuo įtikėjo, kad įsivaizdavo turį istorinę misiją. Jie manė, kad visi kritikai nesuvokia istorinės momento svarbos. Mėgo save įvardyti Kolumbais, kuriems tenka įtikinėti kritikus, jog reikia remti keliones į Naująjį pasaulį. Jiems tai buvo savotiška religija.
– Kas buvo tie NASA ideologai?
Beveik visa pastarųjų kelių dešimtmečių NASA vadovybė. Turiu pridurti, kad agentūroje buvo pakankamai žmonių, kurie jų požiūrio nerėmė. Tai buvo dažniausiai tie, kurie dirbo ne prie projektų, bet mokslinėje srityje. Jie matė, kad nepilotuojamų skrydžių projektai yra gerokai efektyvesni ir atneša daugiau mokslinės naudos. Nepritarė žmonių siuntimui į kosmosą vien dėl paties siuntimo.
– Bet gi kalbame apie beveik 40 metų trukmės laikotarpį. NASA šefai keitėsi, jie buvo skiriami įvairių prezidentų, agentūroje pasikeitė kelios vadybininkų kartos. Iš kur atsirasdavo vienodai mąstantys žmonės?
Kad tai suprasti, reikia geriau pažinti kosminę aplinką, kuri vienija NASA žmones, buvusius agentūros darbuotojus, visą kosminių technologijų pramonę. Tai yra šimtai firmų ir tūkstančiai žmonių. Visi jie gyvena iš kosmoso užkariavimo. Pridėkime tikrus kosminių skrydžių entuziastus, kuriuos pagimdė „Apollo“ skrydžiai. Visa tai yra labai įtakinga grupė. Kai politikai ieško „kosmoso tyrimo specialistų“, jie visada kreipiasi į šią aplinką. Tie žmonės remia vienas kitą, siūlo politikams kandidatus į svarbiausias pareigas agentūroje. Visada stengiasi kelti NASA pačius didžiausius tikslus, nes žino, kad tokie tikslai yra labiausiai finansuojami.
– 1986 m. „Challenger“ katastrofa. Ar didelis buvo šokas?
Milžiniškas. Tai buvo laikas, kai visuomenė jau priprato prie erdvėlaivių. NASA šefams buvo pavykę sudaryti įspūdį, kad viskas vyksta pagal planą. „Challenger“ ir „Columbia“ sprogimus sukėlusios problemos buvo žinomos ir anksčiau. Inžinierių tai nenustebino. „Challenger“ buvo aptikti šimtai vadinamųjų pirmojo laipsnio sutrikimų. Buvo stengiamasi juos šalinti. Kai kurių pašalinti nepavyko, nes nepavyko rasti juos sukėlusių priežasčių. Kitų taisymui pritrūko laiko arba pinigų. Todėl palaipsniui buvo žeminama erdvėlaivio pakilimui keliamų reikalavimų kartelė. Katastrofa buvo tik laiko klausimas. Jei nebūtų buvę vieno gedimo, būtų atsiradęs kitas.
– Po „Challenger“ katastrofos agentūra nepadarė jokių išvadų?
NASA į katastrofą pasižiūrėjo labai rimtai. Be to prezidentas Reaganas paskyrė naują agentūros šefą – atsargos generolą, žmogų iš išorės. Pataisyta daug erdvėlaivių konstrukcijos klaidų, padidėjo įgulos saugumas. Bet po to vadovavimas vėl pateko į vadinamųjų entuziastų rankas ir skrydžius atnaujinus atsirado tos pačios problemos. Techninė priežiūra darėsi labai sudėtinga, todėl pradėjo kauptis smulkūs gedimai. Viskas baigėsi „Columbia“ katastrofa.
– Nors europiečiams ar rusams trūksta pinigų, jie be didesnių problemų leidžia raketas, net kinai pasiuntė į kosmosą žmogų. O amerikiečiai?
Nėra taip blogai. Iki šiol JAV išleidžia kosmoso tyrimams daugiau nei visos kitos šalys kartu sudėjus. O ir tos paminėtos šalys turi savų problemų. Rusai naudoja senas tarybines raketas, kurios veikia be priekaištų, bet niekur toliau nebenuskris. Kinai pakėlė žmogų į žemą orbitą, o tai nėra ypatingas pasiekimas. Amerika iki šiol turi plačiausią ir sudėtingiausią kosminę programą. Nepilotuojamų skrydžių programa vystosi vis sparčiau, karinės programos taip pat sėkmingai vykdomos, meteorologiniai ir ryšių palydovai peržengia naujas technologines ribas. Tik dėl NASA manijos pilotuojamiems skrydžiams susidaro įspūdis, kad viskas byra.
Priminsime, jog naujoji NASA strategija orientuojasi į „kosminių taksi“ paslaugų plėtrą pilotuojamas misijas perleidžiant trečiosioms šalims.
