Tarpžvaigždiniai skrydžiai nebus įmanomi mažiausiai dar 200 metų?

Buvęs NASA inžinierius apskaičiavo, kad žmonija leistis į tarpžvaigždinius skrydžius galės ne anksčiau kaip 2200 m. Pagrindiniai tokio projekto „stabdžiai“ – ne finansai ir ne politinės valios stoka. Buvęs NASA Ateities variklių fizikos projekto (NASA Breakthrough Propulsion Physics Project) vadovas Markas Milisas (Marc Millis) teigia, kad žmonija iki 2196 m. paprasčiausiai neturės tokiam skrydžiui reikalingų energijos išteklių.

Ir vis dėlto, kada žmonija galės leistis į pirmą tarpžvaigždinę kelionę? Šis klausimas taps kur kas aktualesnis, kai egzoplanetas tyrinėjantys ir jų ieškantys astronomai aptiks planetą, kurioje sąlygos prilygs Žemėje esančioms sąlygoms. Daugelis tiki, kad, anksčiau ar vėliau, toks atradimas bus padarytas. Štai tada ir kils tikrieji debatai apie galimybę tokią planetą aplankyti.

Pagrindinė kliūtis ją pasiekti, be abejo, yra atstumas. Mokslininkai jau yra nagrinėję įvairiausius veiksnius, kurie riboja mūsų galimybes Visatos platybėse įveikti ištisus šviesmečius. Kad keliauti taip toli, būtinas atitinkamas greitis. Nereikėtų pamiršti ir tokios kelionės kainos.

Įvertinus, kokia sparta auga žmonijos technologinis progresas kosminių greičių srityje bei finansiniai žmonijos ištekliai, įmanoma paskaičiuoti prognozę, kada tarpžvaigždiniai skrydžiai žmonijai taps įmanomi. Bene labiausiai liūdinantis tokių prognozių aspektas – iki tokių kelionių mums dar reikia augti mažiausiai keletą šimtmečių.

M. Milisas pamėgino į tarpžvaigždinių skrydžių galimybę pažiūrėti kitu kampu ir pamėgino įvertinti, kiek gi energijos reikėtų tokiai tarpžvaigždinei misijai įvykdyti. Buvęs NASA inžinierius paskaičiavo energijos kiekį, kurį per pastaruosius 30 metų JAV sunaudojo visų savo erdvėlaivių paleidimui į kosmosą. Mokslininkas iškėlė prielaidą, kad ateityje tarpžvaigždiniams skrydžiui bus skiriama bent jau tokia dalis bendrų energijos išteklių. Po to specialistas atliko energijos poreikio skaičiavimus dviems skirtingiems tarpžvaigždinės misijos variantams.

Pirmuoju atveju, NASA inžinierius skaičiuodamas planavo, kad į tarpžvaigždinę misiją iškeliautų 500 žmonių kolonija, o kelionė būtų tik į vieną pusę ir be galutinio kelionės tikslo (būtų skriejama ne į kurią nors žvaigždę, o tiesiog gilyn į Visatos erdves). Toks erdvėlaivis svertų 10⁷ kg. Tada vienam žmogui „kliūtų“ apie 20 tonų bendrosios erdvėlaivio masės, o iš viso reikėtų 10¹⁸ džaulių raketų erdvėlaivio stumiamajai jėgai generuoti.

Kitas pirmosios tarpžvaigždinės misijos variantas – be žmonių skriesiantis kosminis erdvėlaivis, kuris būtų siunčiamas į artimiausią žvaigždę – už 4 šviesmečių esančią Kentauro Alfą. Toks erdvėlaivis svertų apie 10⁴ kg, o kaimyninę žvaigždę pasiektų po 75 metų. Jis būtų kur kas mažesnis nei kolonijinis kosminis laivas, tad nesunku numatyti, kad tokios transporto priemonės energijos poreikiai lyg ir būtų kur kas mažesni.

Tiesa, M. Milisas skaičiuodamas energijos poreikį, nepamiršo ir dar vieno svarbaus faktoriaus – energijos erdvėlaiviui-zondui prireiks ne vien įsibėgėjant, bet ir stabdant. Šis kintamasis, deja, energijos kiekius gerokai padidina. Inžinieriaus skaičiavimu, kad bepiločiam edvėlaiviui tokiu atveju reikėtų 10¹⁹ džaulių energijos.

Paskutinis M. Miliso skaičiavimų etapas – numatyti, kada žmonija disponuos tokiais energijos kiekiais. Ekstrapoliacijos būdu specialistas apskaičiavo, kad energijos 500 asmenų skrydžiui žmonija turės ne anksčiau kaip 2196 m. Bepiločio erdvėlaivio atveju misijai į Kentauro Alfą, reikiamas energijos kiekis būtų sukauptas maždaug 2500-aisiais. „Tad skaičiavimų rezultatai rodo, kad tarpžvaigždinė kelionė per artimiausius 200 metų vargu, ar bus įmanoma“, – apibendrina M. Milisas.

Popsci.com pastebi, kad M. Miliso skaičiavimų rezultatai yra kur kas optimistiškesni nei ankstesnių mėginimų metu gautos išvados. Šiose neva teigiama, kad tokiam atstumui įveikti energijos reikėtų maždaug šimtąkart daugiau nei pagaminama nūdienos pasaulyje.