Pamirškite „nematomo žmogaus“ apsiaustus. Londono Imperatoriškosios kolegijos mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Martino Makolo įrodė (žinoma, teoriškai), kad iš metamedžiagų galima pagaminti „erdvėlaikio apsiaustą“, kuris iškreiptų garso ir regimojo spektro bangas. 
Pamirškite „nematomo žmogaus“ apsiaustus. Londono Imperatoriškosios kolegijos mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Martino Makolo (Martin McCall) įrodė (žinoma, teoriškai), kad iš metamedžiagų galima pagaminti „erdvėlaikio apsiaustą“, kuris iškreiptų garso ir regimojo spektro bangas. Tokiu apsiaustu būtų galima nematomais paversti ne pavienius objektus, o ištisus įvykius – stebėtojas regėtų viena, o anapus „apsiausto“ vyktų visiškai kita.
Prieš keletą metų profesoriaus sero Džono Pendrio (John Pendry) vadovaujamas mokslininkų kolektyvas pademonstravo, kad iš metamedžiagų galima „pasiūdinti“ nematomą apsiaustą. Dabar profesoriaus M. Makolo komanda matematiškai išplėtojo pirmtakų idėją taip, kad dabar toks apsiaustas gali slėpti ne tik pavienius objektus, bet ir įvykius.
„Nematomo žmogaus apsiauto“ atveju, sumanipuliavus fotonais įmanoma paslėpti objektą ar kitu būdu pakeisti objekto vizualinį suvokimą. „Erdvėlaikio apsiausto“ veikimo principas taip pat pagrįstas manipuliavimu šviesa. Tačiau, skirtingai nei kitos metamedžiagos, kurios išlenkia šviesos spindulius aplink objektą ir taip paverčia jį nematomu, „erdvėlaikio apsiausto“ medžiaga fotonus pagreitins arba sulėtins – taip būtų sukuriamos „spragos“ regimajame erdvėlaikyje.
Kad būtų paprasčiau suprasti veikimo principą, šviesą sudarančias daleles fotonus įsivaizduokite kaip pastovų greitkeliu lekiančių mašinų srautą. Jūs stovite šalikelėje ir jums reikia pereiti į kitą greitkelio pusę. O požeminės perėjos ar pėsčiųjų viaduko nerasi nei su žiburiu. Jei norite šiame sraute atlaisvinti šiek tiek erdvės, jūs turėtumėte nuvažiuojančių mašinų srauto dalį „pagreitinti“, o atvažiuojančias mašinas – pristabdyti. Visa tai turėtumėt padaryti vienu metu. Eismo sraute susidarytų spraga.
Kai ta spraga perbėgsite į kitą kelio pusę, nuvažiuojančių automobilių greitį sulėtinsite iki normalaus, o atvažiuojančiųjų greitį padidinsite taip, kad jos pasivytų nuvažiuojančiąsias mašinas ir taip anuliuotų jūsų sukurtą spragą.
Tokiu būdu jūs ką tik perėjote greitkelį, tačiau už poros kilometrų stovinčio stebėtojo akims jūsų sukurtos spragos eismo sraute nesimatė – stebėtojui atrodė, kad mašinų srautas greitkeliu skriejo be jokių pertrūkių, tačiau jūs kažkokiu mistiniu būdu staiga atsidūrėte kitoje kelio pusėje.
„Paprastai šviesa, persmelkdama medžiagą, sulėtėja, – primena prof. M. Makolas. – Tačiau teoriškai šviesos spinduliais įmanoma manipuliuoti taip, kad kai kurios dalelės imtų judėti greičiau, o kai kurios – lėčiau. Rezultatas: pagreitėję fotonai atsiduria prieš įvykį, sulėtėję – už įvykio, tad trumpam susidaro spraga, kuri nėra pastebima. Kai tik tokia spraga, toks „koridorius“ panaudojamas, jį galima analogiškai užverti.“
„Erdvėlaikio apsiaustas“ veiks lygiai tokiu pat principu, tik greitins ir lėtines ne automobilius, o fotonus. Tačiau sudarytose spragose įmanoma slėpti tam tikrus įvykius. Kas žino, gal kas nors, remdamasis tokiu principu, sugebėtų „apgauti“ ir stebėjimo kameras. Tarkim, seifų įsibrovėlis, „erdvėlaikio apsiausto“ įrenginį galėtų nustatyti taip, kad susidariusios spragos metu jis įeitų į patalpą, ištuštintų seifą ir saugiai išsinešdintų savais keliais, o tuo metu į seifą nukreipta stebėjimo kamera transliuotų saugiai stūksantį, užrakintą seifą. Kažką panašaus, ko gero, esate matę ne viename veiksmo filme, ar ne?
Žinoma, žmonės nematomai judėti tokiomis spragomis kol kas galės tik mokslinės fantastikos kūriniuose. Tačiau laikinuoju koridoriumi būtų galima perduoti energiją, informaciją, o kada nors – gal ir materiją.
