JAV mokslininkas teigia radęs atsakymą į klausimą, kaip būtų galima paaiškinti spartėjantį Visatos plėtimąsi. Jo teigimu, gali būti, kad mes gyvename juodojoje skylėje, kuri egzistuoja kitoje Visatoje.
JAV mokslininkas teigia radęs atsakymą į klausimą, kaip būtų galima paaiškinti spartėjantį Visatos plėtimąsi. Jo teigimu, gali būti, kad mes gyvename juodojoje skylėje, kuri egzistuoja kitoje Visatoje.
Indianos universiteto (JAV) profesorius Nikodemas Poplavskis (Nikodem Poplawski), analizuodamas į juodąją skylę traukiamų dalelių judėjimą, žurnale „Physical Letters B“ paskelbtame tyrime priėjo išvadą, kad kiekvienoje juodojoje skylėje gali egzistuoti atskira Visata, skelbia „New Scientist“.
„Gali būti, kad milžiniškos juodosios skylės Paukščių Tako centre ir kitose galaktikose yra tiltai į kitas Visatas“, – pareiškė profesorius N. Poplavskis. Jei tai būtų tiesa – nors ir atrodanti labai abejotina – negalima atmesti tikimybės, kad Visata, kurioje mes gyvename, glūdi juodojoje skylėje, teigia leidinys.
Pagal Einšteino Bendrąją reliatyvumo teoriją vadinamųjų juodųjų skylių – kolapsarų – vidinė dalis yra tokia kosmoso sritis, kurioje medžiagos tankis yra begalinis. Ar kolapsaras yra realus begalinio tankio taškas, ar tai tik matematinis Bendrosios reliatyvumo teorijos neatitikimas, nėra aišku, nes šios teorijos lygtys juodosiose skylėse „neveikia“. Tačiau profesoriaus N. Poplavskio naudotos modifikuotos Einšteino lygtys leido atlikti tokius skaičiavimus, rašo „New Scientist“.
Savo analizei Poplavskis pasitelkė Bendrosios reliatyvumo teorijos atmainą, pavadintą Einstein-Cartan- Kibble-Sciama (ECKS) gravitacijos teorija. Skirtingai nei Einšteino lygtys, ECKS teorija atsižvelgia į elementariųjų dalelių sukinius, arba mechaninius momentus. Remdamiesi jais galime apskaičiuoti erdvėlaikio geometrijos ypatumą – sąsūką (torsion).
Kai medžiagos tankis juodojoje skylėje pasiekia milžiniškas proporcijas (daugiau nei maždaug 1050 kilogramų kubiniame metre), sąsūka ima veikti kaip gravitacijai priešinga jėga. Tai neleidžia iki begalybės didinti medžiagos tankį, todėl šiuo požiūriu nėra singuliarumo, teigiama pranešime. Pasak Poplavskio, dėl šios priežasties prasideda priešingas procesas: medžiaga „atšoka“ ir vėl pradeda plėstis.
Prieštaringai vertinamoje naujoje savo studijoje mokslininkas šias idėjas pritaikė modeliuodamas erdvėlaikio „elgseną“ juodojoje skylėje tuo momentu, kai jis „atšoka“. Pasak leidinio, tai primena procesą, kai suspaudžiama spyruoklė. Poplawskis apskaičiavo, kad iš pradžių sunkio jėga pranoksta erdvėlaikio sąsūkos stūmos jėgą ir toliau slegia medžiagą, tačiau ilgainiui stūmos jėga taip sustiprėja, kad materija nustoja trauktis ir pradeda plėstis. Mokslininko skaičiavimai rodo, kad erdvėlaikis juodojoje skylėje per mažiau nei 10-46 sekundės išsiplečia iki maždaug 1,4 jo mažiausio dydžio.
Šis stulbinamas erdvėlaikio „atšokimas“, pasak Poplavskio, gali būti dabar stebimo mūsų Visatos plėtimosi priežastis.
Kaip mes galėtume sužinoti gyvenantys juodojoje skylėje? Mokslininko teigimu, juodosios skylės sukimasis turėtų atsiliepti joje esančio erdvėlaikio sukiniui, o tai esą atrodytų kaip „pirminė kryptis“ mūsų Visatoje. Tokia kryptis atsirastų pažeidus vadinamąją Lorenco simetriją – tam tikrą ervėlaikio savybę. Spėjama, kad su tokiu pažeidimu gali būti susiję stebimi įvairių neutrinų tipų svyravimai, teigiama pranešime.
