Šioje, jau paskutinėje straipsnių ciklo dalyje aprašysime paskutinį didžiojo fiziko gyvenimo etapą. Daugiausia dėmesio skirsime jo padarytai įtakai menui bei literatūrai, jo charakterio savybėms, pomėgiams bei visa ko pabaigai – mirčiai.
Praeitoje dalyje aprašėme Alberto Einšteino gyvenimą nuo specialiosios realiatyvumo teorijos paskelbimo 1905-iais iki emigracijos į Jungtines Valstijas 1933-iais metais. Apžvelgėme jo sėkmingą profesinę ir ne tokią sėkmingą politinę karjerą.
Šioje, jau paskutinėje straipsnių ciklo (čia surasite pirmąją, antrąją ir trečiąją dalis) dalyje aprašysime paskutinį didžiojo fiziko gyvenimo etapą. Daugiausia dėmesio skirsime jo padarytai įtakai menui bei literatūrai, jo charakterio savybėms, pomėgiams bei visa ko pabaigai – mirčiai.
Įtaka menui ir literatūrai
Reta didi kažkurios srities asmenybė nepadaro įtakos (nors ir netiesiogiai) kitų sričių atstovams. Nevienalypis Einšteino santykis su meno modernybe yra labai įsidėmėtinas, kadangi jo mąstymas ir iš jo atsirandantys pasaulėvaizdžiai neabejotinai padarė įtakos menui, pirmiausia vaizduojamam, nors pats Einšteinas tai kategoriškai neigė.
Dėl tariamo savo darbų santykio su kubizmu, kurį pradėjo Pablas Pikasas, mokslininkas pasisakė griežtai: „Ši nauja meno „kalba“ neturi nieko bendra su mano reliatyvumo teorija!“.
Tačiau flamandas tapytojas Pietas Mondrianas erdvę ir laiką vadina dvejopa to paties dalyko raiška, nesvarbu, ar Einšteinui tas patinka, ar ne. O Pablas Pikasas savo kubizmu mene mėgino tą patį, ką Einšteinas savo reliatyvumo teorija moksle – geometrijos pasaulį atskleisti naujai, įsigilinti.
Einšteinas į meno avangardą, nors jo atstovai vis mini fiziko pavardę, žiūri skeptiškai, bet nieko negali padaryti. Nė viena modernybės kryptis, atsiradusi jo šešėlyje, nesulaukė jo pritarimo. Žmogus, pakeitęs fizikos pasaulėvaizdį, stovėjo bejėgis priešais drobę ir iš spalvų bei potėpių neįstengė nieko iššifruoti. Kažkas jam kliudė įsijausti į paveikslų turinį ir prasmę.
Ne išimtis ir literatūra. Einšteino įtaka to meto literatūrai daug kur jaučiama, pvz. Marselis Proustas savo knygoje „Svano pusėje“ aprašo senstančią bažnyčią „kaip statinį, kuris užėmė, jei taip galima pasakyti, keturmatę erdvę“.
O štai Tomas Manas savo 1924 m. pasirodžiusiame pasaulinio masto romane „Užburtasis kalnas“ reliatyvumo teorijos mintį įdėjo į dviejų pagrindinių romano personažų dialogą: „Viena minutė tokia ilga, ji trunka tiek ilgai, kiek sekundžių rodyklei reikia apsisukti apskritimu“, – aiškina Joachimas. „Iš tikrųjų. Juk tai yra judėjimas, erdvinis judėjimas, ar ne? Taigi, laiką matuojame erdve“, – jam atsako pusbrolis Hanzas.
Aistra – muzika
Einšteino santykis su muzika yra kebli tema, juolab kad smuikuodamas pats buvo pasidaręs interpretuotoju. Pasakojama, kaip studijų metais kartą ėjęs gatve ir pro atvirą langą išgirdęs skambinant fortepijonu, įpuolęs į namus ir suglumusiai muzikantei sušukęs: „Skambinkite toliau!“ Tada išsiėmęs smuiką ir su dama sugriežęs porą duetų.
Albertas Einšteinas šalia matematikos labai mėgo ir muziką
Apie Einšteino griežimo kokybę nuomonės gerokai skiriasi. Jo mokyklos draugas kartą prilygino Albertą net Mocartui. Tačiau teisingesni yra blaivesni vertinimai, pavyzdžiui, leidėjo dukters Brigitos Fišer: „Aš supratau, kad jis yra labai muzikalus, bet nekoks technikas. Jis nemokėjo išgauti tikrai puikaus tono, griežė kaip geras mėgėjas“.
Dar atviriau pasisako jo buvę kolegos. Einšteino „džirinimą“ jie apibūdina kaip ausų rėžimą: „Einšteinas smuikavo – neduok Viešpatie. Stryku braukdavo kaip medkirtys“.
Pats Einšteinas retsykiais smuikuodavo viešai, paprastai per labdaros koncertus – kad atsipalaiduotų ir pasisemtų įkvėpimo. Dėl to paties tikslo dažnai sėda prie fortepijono ir improvizuoja. Muzika, jo nuomone, skirta “dvasiai, o ne intelektui”. Kad ir kur eina, smuikas būna kartu kaip ir pypkė.
Griežti su kitais jis mėgsta nuo vaikystės, kai motinos noru vargais negalais išmoko smuikuoti. Jis muzikuoja su bendramoksliais ir kolegomis, paprastais žmonėmis ir įžymybėmis, su motina Paulina, taip pat su Belgijos karaliene Elžbieta.
Didelis muzikas Einšteinas niekada nebuvo, bet su muzika nesiskyrė visą gyvenimą. Tačiau tokiam genialiam gamtos tyrėjui kaip Einšteinas, skatinusiam pasaulėvaizdį matematizuoti, muzika tampa savotiška afera. Kai kas sako, kad muzika, ta gaidomis išreikšta matematika, galėjo jam padėti atskleisti pasaulio dermę.
Kuklumas ir dora
Einšteinas nenorėjo būti ir niekada nėra buvęs universaliu genijumi. Tokį jį padarė sekėjai ir garbintojai. Jo poveikio paslaptis veikiau yra ta, kad su kone antžmogiškais darbais, paliktais amžinybei, puikiai dera įprasta kasdienė žmogaus veikla.
Didysis Albertas Einšteinas, „Time Magazine“ laikraščio išrinktas XX a. žmogumi, niekada nesiliovė buvęs mažu žmogumi iš liaudies. Čia taip pat yra jo didybė. Jei kokią nors akimirką nėra po ranka turtingo draugo automobilio, jis kaip niekur nieko sėda į metro ar važiuoja autobusu. Traukinyje jam užtenka ir trečiosios klasės vagono.
„Turtas, nesvarbu koks, – tai tarsi akmuo prie kojos. Nėra nieko be ko negalėčiau bet kada išsiversti“ – mėgdavo sakyti jis. Dėl visų puldinėjimų ir vilionių lieka kuklus, išsaugo švabams būdingą dorą. Niekur kitur tai nepasireiškia taip aiškiai, kaip statant ir įrengiant jo “namuką” Kapute, Vokietijoje.
„Aš manau, kad visiems pasaulio mokslininkams, kuriuos pažįstu ir kurie mokslą yra pasukę nauja kryptimi, čia turėtų būti užtektinai vietos kalbėtis ir valgyti“, – teigia Albertas Einšteinas. Ko daugiau reikia? Kuklus ir patenkintas mėgaujasi šia ištaiga, bent kol kas atokiai nuo visuomenės akių galėdamas jaustis normaliu žmogumi.
Name neįvestas net telefonas. Iš bėdos galima susisiekti per kaimynus, kuriems specialiai parūpino įrangą signalui paduoti. Tačiau svarbiausia – darbo kambarys, atitvertas dvigubomis sienų konstrukcijomis su papildoma garso izoliacija. Be lovos, rašomojo stalo ir fotelio, savo darbo kambaryje čia yra dar lempa ir dvi dėžutės popieriui – viena švariam, kita pilnai neprirašytam.
Paskutinės dienos
Paskutinė Einšteino draugė dienoraštyje aprašo, kaip prastėja jo sveikata. Vis dažniau skundžiasi skausmais, ypač kepenų. „Suvalgiau vos krislelį sviesto, nes taip sausėja oda, ir už tai žiauriai atsiėmiau. Man vis dar bloga.“ Kai jo draugė Fantova paklausia, kodėl nebegriežia smuiku, atsako: „Fantazuoti geriau tinka fortepijonas, taip pat ir vienam skambinti, juk skambinu kiekvieną dieną. Griežti smuiku būtų ir fiziškai per sunku“. Kai jį aplanko Džuljardo styginis kvartetas, Albertas dar kartą ištraukia iš futliaro savo smuiką. Tiesa, muzikantai turi lėtinti tempą, kad jis spėtų. Pamuzikavę kartu kvartetininkai išeina su ašaromis akyse.
Per paskutinius ilgus ir šaltus žiemos mėnesius Prinstone paguodos Einšteinas ieško formulėse. Nuo tada, kai paskutiniame laiške bičiuliui Maiklui Beso prisipažino, kad iš jo „oro pilies“ galbūt „nieko neliks“, pasisakymai apie pasaulio esmę vis labiau panašėja į refleksijas iš gyvenimo besitraukiančiojo, kuris jau mirties patale rašo paskutiniąsias formules.
„Velnias metus skaičiuoja tikrai sąžiningai, tą reikia pripažinti“ – prieš pat mirtį rašo kitam savo bičiuliui Maurisijui Solovinui.
Einšteinas sako iš gyvenimo geidžiąs pasitraukti gracingai. „Norėčiau išeiti, kai norėsiu“ – paaiškinęs. Kai paskutinės dienos išvakarėse jo draugas Gustavas Bukis rengiasi atsisveikinti, Einšteinas klausia, kodėl jau išeinąs. „Jums reikia miegoti“, – atsako gydytojas. „Jūs man nekliudytumėte“, – šelmiškai pajuokauja ligonis.
Gyva Einšteiną paskutinė matė podukra Margot. Kai jis 1955 m. balandžio 15 d. atvežamas į Prinstono ligoninę, taip jau sutapo, kad gretimoje palatoje guli jinai. „Iš pradžių jo nepažinau – toks pasikeitęs ir išblyškęs buvo dėl skausmų. Bet jo esybė liko tokia pat. Jis pokštavo su manimi ir vidumi buvo išties pranašesnis už savo fizinę savijautą“.
Anot jos, pabaigos Albertas laukė tarsi artėjančio natūralaus gamtos įvykio. Koks bebaimis buvo gyvenime, toks ramus ir kuklus pasitikdamas mirtį. Iš pasaulio išėjo be sentimentų ir apgailestavimo. Ir dar jis pasakęs: „Savo darbą čia padariau!“.
1955 m. balandžio 18 d. naktį, kelios minutės po pirmos, Albertas Einšteinas atsisveikina su šiuo pasauliu. Dar kažką pasako gimtąja kalba, bet budinčioji seselė nemoka vokiškai. Paskutiniai žodžiai žmogaus, vieno iš didžiausiųjų pasaulio istorijoje, liko nesuprasti.
Šis tekstas buvo paremtas Jurgen Neffe (Jurgenas Nefė) parašyta knyga „Einšteinas. Biografija“. Ją yra išleidusi „Alma Littera“ leidykla.
