Jis buvo vienas žymiausių visų laikų žmonių, kada nors vaikščiojusių Žemėje. Bent jau joks kitas mokslininkas nė iš tolo neprilygsta jam nei šlove, nei mitiniu spindesiu.
Jis buvo vienas žymiausių visų laikų žmonių, kada nors vaikščiojusių Žemėje. Bent jau joks kitas mokslininkas nė iš tolo neprilygsta jam nei šlove, nei mitiniu spindesiu. Todėl jį dar labiau gaubia mįslingas žavesys, kurį kuria jo nepaprastai sudėtingas charakteris.
Daugeliui jis nebuvo panašus į žmogų, veikiau į bejausmį, tačiau išdykusį vaiką, visiškai nesirūpinusį savo išvaizda. Kai kurie pravardžiuoja jį „mamytės sūneliu“ ir maištininku, pasaulio piliečiu ir atsiskyrėliu, pacifistu ir karo mašinos tarnu. Koks jis buvo iš tikrųjų?
Šiame, keturių dalių straipsnių cikle, pabandysiu atskleisti paslaptingą Alberto Einšteino asmenybę. Kaip reta šiame portale, techniniai ir moksliniai dalykai nebus paliesti. Kalbėsiu vien tik apie asmenybę. Jokio techninio žargono. Jokių realiatyvumo teorijų.
Daugiausia rėmiausi neseniai išleista „Alma Littera“ ir vokiečio Jurgen Neffe (Jurgenas Nefė) parašyta knyga „Einšteinas. Biografija“. Tai kol kas yra pats išsamiausias veikalas apie garsų mokslininką, parašytas lietuvių kalba.
Genijaus gimimas
Vieną žvarboką penktadienį, popiet, gerai prikūrentame mediniame name klykia ką tik gimęs vaikutis. Vos tik gavusi kūdikį į rankas motina ne juokais išsigąsta dėl jo „nepaprastai didelio, kampuoto pakaušio“. Iš pradžių visi pamanė, kad jis „išsigimėlis“.
Tai ne vienintelė 1879-ųjų kovo 14 d. gimusio mažojo Alberto įvaryta baimė tėvams. Pagal statistiką mirtingumas anais laikais buvo didžiulė problema. Tačiau taip pat – karštligiškas miestų plėtimasis, stulbinama technikos bei mokslo pažanga. Visko pradžia.
Gimimo vieta – Ulmas, miestas Vokietijos pietuose. Švęsdamas savo penkiasdešimtmetį garsus mokslininkas rašo apie savo gimimo vietą: „Gimti šis miestas ganėtinai puikus, nes tada dar žmogus neturi tokių didelių poreikių: rėki savo mylimiesiems į ausis per daug nesirūpindamas nei motyvais, nei aplinkybėmis“.
Nors Ulme šis prabūna tik penkiolika mėnesių, ulmiečiai iki šioj jį tebesisavina. Tėvai, sesuo ir jis pats visą gyvenimą išlieka švabai, todėl vėliau išmoktą anglų kalbą nuspalvina gimtosios tarmės tonacijomis. 1880 m. vasarą šeima persikelia į Miucheną.
Pirmoji pažintis su fizika
Dokumentų apie Alberto vaikystę išlikę labai nedaug. Pirmosios nuotraukos rodo jį buvus apkūnoką berniuką, droviai žvelgiantį į kamerą. Senelė, pamačiusi jį pirmą kartą, sau po nosimi murmėjusi: „Per daug storas! Per daug storas!“
Antroji problema, kurią kėlė būsimas „Visatos inžinierius“ buvo jo uždelstas noras kalbėti. Jam akivaizdžiai būdingi į autizmą linkusių vaikų požymiai: jie sakinius iš pradžių sudaro mintyse, paskui be garso krutindami lūpas juos tikrina ir tik tada, kai viskas gerai, vaikišku balseliu pasako.
Albertas Einšteinas, kai jam tebuvo 4 metai ©Wikipedia
Kol Albertas nelankė mokyklos, vis atrodė, kad elgiasi keistai. „Toks vaikas kaip Einšteinas šiais laikais būtų specialiai tiriamas ir galbūt gydomas“, – teigia garsus psichoanalitikas, Erikas Eriksonas.
Kalbama, kad berniukas greitai supykdavęs. Kai jam kas nors nepatikdavo, išblykšdavo, nosis iš pykčio pabaldavo ir tada trenkdavo tuo, kas pakliūdavo po ranka. Jo auka tapo ir viena namų mokytoja. Kaip pasakoja sesuo, „jis sugriebė kėdę ir sviedė į mokytoją, o ši taip persigando, kad pabėgo ir niekada nebesirodė”.
Jau šiame gyvenimo tarpsnyje Einšteinas patiria neišdildomą įspūdį tą dieną, „kai tėvas man parodė kompasą“. Vaikas negali atsistebėti, kad rodyklė niekieno neliečiama rodo vis tą pačią kryptį. „Čia turėjo būti kažkas paslaptingo“, – vėliau pakomentavo pirmąjį kontaktą su fizika Albertas.
Neišblaškomas savamokslis
Kiti berniukai jį vadina „broliu nuoboduliu“, nes mažasis Einšteinas nenori dalyvauti šiurkščiuose jų žaidimuose ir peštynėse. Na, o jeigu prie jų ir prisideda, tai tik kaip teisėjas. Bendraamžiai jį laikydavo „perdėtu teisuoliu“.
Užuot dūkęs lauke su vaikais, Albertas, pasak sesers, verčiau būna vienas ir valandų valandas daro tai, kam reikia kantrybės ir ištvermės. Jis turi „Anker-Steinbaukasten“ konstruktorių, iš kurio elementų sudėlioja įmantriausius statinius. Iš fanerinių plokščių išpjausto sudėtingiausių daiktų.
Iš visų apie Einšteiną sklidusių paskalų ypač tvari ta, kad jis neva prastai mokėsi mokykloje. Pirmuosius mokslo metus jis baigia kaip geriausias mokinys. Per visą mokyklos laiką yra vienas iš geresniųjų. Tik sporte niekam tikęs.
Albertą nuo kitų mokinių skiria jo didelis dėmesys savarankiškam mokymuisi. Jis skaito, skaito ir skaito. Pasinėrusio į studijas mažojo savamokslio neblaško net įdomiausi šeimos plepalai. „Jaunystės metais iš gyvenimo laukiau ir tikėjausi vienintelio dalyko – kad galėčiau sėdėti kampe ir dirbti savo darbą niekieno nepastebimas“, – teigė Einšteinas prisimindamas jaunas dienas.
Šią charakterio savybę būsimasis fizikas išsaugos visą gyvenimą. Einšteinas, tuo metu, kai jo bendraamžiai kažkur bastosi vaikydamiesi nuotykių, sėdi namie ir galvoje ieško savosios „tėkmės būsenos“, kaip psichologai tai vadina „visiško susiliejimo su dominančiu objektu“. Tokia manija būdinga beveik visiems didiems protams.
Kūrybingo žmogaus paveikslas
Dėdė Jakobas Einšteinas, inžinierius ir tėvo verslo partneris, mokė Albertą, dar pradinės mokyklos mokinį, matematikos pagrindų. Kai Jakobas pateikia dešimtmečiui Pitagoro teoremą, berniukas „tris savaites įtemptai suka galvą“ ir savarankiškai randa įrodymą.
Esminis Einšteino ypatingo brendimo elementas yra tai, kad tėvai paliko jį ramybėje ir netrukdė pasinerti į savo svajones. Tai vaikams suteikia „galimybę ramiai atsiduoti smalsumui ir intensyviai domėtis savo pasauliu“. Taip jie kaupia „kūrybinį kapitalą“ visam gyvenimui.
Kūrybingus žmones suka savotiškas variklis – valia. Jie nori trūks plyš kurti. Tada jie gali būti tiesmuki ir nepaprastai užsispyrę. Einšteinas pats sau priskiria „muliško kietasprandiškumo“ savybę. Jei neišeina kitaip, tada „užsimerkti ir į priekį“.
Mokykloje berniukas dažnai ginčydavosi su mokytojais. Jis provokuoja juos akivaizdžiai rodydamas panieką. „Mieliau sutikdavau būti visaip baudžiamas, nei mokytis ką nors atmintinai bliurbėti“, – teigia jis laiške vienam savo draugui.
Albertas Einšteinas, sulaukęs 14 metų
©Wikipedia
Albertui būdingas individualizmas ir mąstymo savarankiškumas. Pastaroji savybė dažnai klaidingai aiškinama kaip nepaklusnumas. Savarankiškumas veikiau reiškia logišką santykį su teise ir teisingumu – tipišką jaunuolių polinkį nepakęsti prieštaravimų tais atvejais, kai jie savo pažiūras laiko teisingomis. Einšteinas šiam principui lieka ištikimas visą gyvenimą.
Jis priešinasi bet kokiai autoritarinei struktūrai, nepripažįsta bukų mokyklos taisyklių, atmeta visokias konvencijas, pavyzdžiui, kokiais drabužiais kada rengtis, ateityje nesutaria su viršininkais ir darbdaviais. Opozicija oportunizmui laikytina įstabiausia jo charakterio savybe.
Vaikiškas ir bebaimis
Dėl savo išvaizdos ir poelgių jis visą gyvenimą liko šiek tiek vaikiškas. Net sulaukęs solidaus amžiaus elgėsi kaip nerūpestingas vaikas. Daugybė pasakojimų liudija apie Einšteino lengvabūdiškumą, mokėjimą bendrauti su vaikais, nerūpestingą pokštavimą ir polinkį krėsti piktas išdaigas.
Antroji žmona Elza pasakojo, kad jis kaip asmenybė nepasikeitė nuo to laiko, kai penkiametis su ja žaidė smėlio dėžėje. Ji prasitarusi, kaip, pavyzdžiui, savo į penktą dešimtį įkopusį vyrą „maitina“, nes dirbdamas jis pamiršta valgyti, kaip duoda jam kišenpinigius, nes jis nemoka elgtis su pinigais.
Einšteino vaikigališkumas yra patrauklus ir stiprina jo charizmą. Stulbinamas lengvumas, kaip jis priima didžiausius pralaimėjimus ir krizes tik paryškina antžmogišką jo aureolę. „Jam svetimas baimės jausmas. Jo niekas neslegia. Slogutis, apninkantis drovius žmones, jam nežinomas“, – teigė Elza Einštein.
Ir priešingai: jau vaikystėje, pirma laiko, jis rodo suaugusio žmogaus požymius, nes išvirkščioji amžinojo vaikiškumo pusė, kaip pats Einšteinas aprašo, yra „per anksti subrendęs žmogus“.
Jo klasės auklėtojas mokykloje dr. Joseph Degenhart (Džosepas Degenhartas) pasiūlo 15-ečiui Albertui išstoti iš mokyklos, tačiau su raštišku paliudijimu, kad matematikos žinios atitinka abiturientui keliamus reikalavimus. Albertas sutinka. Prašymas patenkintas.
Kitoje, antroje šio straipsnių ciklo dalyje aprašysime garsaus fiziko Alberto Einšteino gyvenimą po išstojimo iš mokyklos.
