Ar karuose gali kariauti gausybė reikiamai besielgiančių mašinų? Ar gali šios mašinos mūšio lauke pakeisti žmones ir taip padaryti karą „saugesnį“? Būtent tokią viziją turi karinių robotų gamintojai bei juos kuriantys mokslininkai. Skelbiama, kad šiuo metu mūšio laukuose jau naudojami 8 tūkst. robotų.
Ar karuose gali kariauti gausybė reikiamai besielgiančių mašinų? Ar gali šios mašinos mūšio lauke pakeisti žmones ir taip padaryti karą „saugesnį“? Būtent tokią viziją turi karinių robotų gamintojai bei juos kuriantys mokslininkai.
Skelbiama, kad šiuo metu mūšio laukuose jau naudojami 8 tūkst. robotų, o šių karinių mašinų gamintojai skelbiasi galį sukelti tikrą karinę revoliuciją.
Tiesa, kol kas dauguma robotų vis dar yra naudojami tokioms nekovinėms užduotims kaip bombų nukenksminimas atlikti. Tačiau Bobas Quinnas, kuris dirba JAV veikiančioje Didžiosios Britanijos robotų gamintojos „QinetiQ“ dukterinėje įmonėje, žada, kad netrukus bus sukurta daugiau robotų, tinkamų kovinėms užduotims atlikti. Jis teigia, kad netrukus bus pagamintos ir karinės transporto priemonės, kurioms nebereikės vairuotojo.
Visiems, kas matė filmą „Terminatorius“, tokia vizija sukelia baimę. B. Quinnas pripažįsta, kad tokia mokslinė fantastika kelia susirūpinimą net aukšto rango karininkams. Jis teigia, kad būtina užtikrinti, kad apginkluoti robotai veiktų tik kontroliuojami karių ir niekada negalėtų veikti nepriklausomai.
Kadras iš filmo „Terminatorius“
Tačiau modernios karybos plitimas apsunkina žmonėms galimybę tiesiogiai kontroliuoti savo sukurtas sudėtingas mašinas, teigia knygos „Wired for War“ autorius Peteris Singeris. Kaip pavyzdį galima paminėti vien Afganistane dislokuotas priešartilerines sistemas.
„Žmogaus reakcijos laikas yra toks, kad mes, atskrendant artilerijos sviediniui, suspėtume ištarti nebent pusę keiksmažodžio. Ši sistema reaguoja ir numuša sviedinį dar jam esant pusiaukelėje. Mes esame kilpoje. Mes arba galime išjungti sistemą, arba ją įjungti, tačiau mūsų galia iš tikro nėra tikra sprendimų priėmimo galia. Dabar tai tėra tik veto galia“, – teigia P. Singeris.
„Mašina vegetarė“
Tačiau, jei automatizuotos sistemos pačios priima sprendimus, kaip mes galime būti tikri, kad jos atakuos reikiamą taikinį ar paklus karo taisyklėms.
JAV akademikas Patrickas Linas neseniai iš JAV kariuomenės gavo užduotį studijuoti robotų etiką. „Kai kalbame apie autonominius robotus, tai natūralus atsakas galėtų būti toks, kad etiška turi būti jį valdanti programa. Ar tai nėra tai, ką mes galime padaryti savo kompiuteriais?“ – klausia akademikas.
Kaip pavyzdys, įrodantis kruopštaus programavimo būtinybę, gali būti paminėta be vairuotojo judėti galinti transporto priemonė EATR, kurią sukūrė Pentagonas. Ši transporto priemonė, važiuodama ilgus nuotolius, pati gali pasipildyti degalais vartodama organines medžiagas. Tai kelia pavojų, kad mašina gali imti vartoti mūšio lauke gulinčius karių lavonus kaip kuro šaltinį.
Mašiną gaminančios kompanijos „Robotic Technology Inc.“ atstovas dr. Robertas Finkelsteinas teigia, kad EATR tikrai naudos organines medžiagas kuro gamybai, tačiau dažniausiai tos medžiagos bus vegetarinės kilmės.
„Robotas gali daryti tik tai, kam yra užprogramuotas, jis turi savi meniu“, – teigia dr. R. Finkelsteinas.
Tačiau tokie pasisakymai kelia nerimą tokiems skeptikams kaip profesorius Noelis Sharkey. Šis profesorius kartu su savo kolegomis įkūrė Tarptautinį komitetą robotinių ginklų kontrolei.
„Jūs galite jį treniruoti kaip panorėję, suteikti jam visas pasaulio etines taisykles. Tačiau, jei jis užprogramuotas neteisingai, tai ir elgsis visiškai neteisingai. Žmonės gali būti patraukti atsakomybėn, o mašinos – ne“, – aiškina profesorius.
Jei negalima pasitikėti pačių robotų gebėjimu rinktis taikinį ar atskirti priešo kovotojus nuo taikių civilių, tai P. Linas siūlo kitą išeitį.
„Jei vietovėje vyksta tokia intensyvi kova, kad galima daryti prielaidą, jog visi ten esantys žmonės yra kovotojai, tuomet galima paleisti tokiu scenarijų, kurį kai kurie žmonės vadina žudymo dėže. Bet koks taikinys tokiu atveju būtų laikomas legitimiu“, – teigia P. Linas.
Jokių emocijų
Kiti tyrėjai teigia, kad robotai galėtų išvengti karių dažnai daromų klaidų.
„Yra mažesnė tikimybė, kad robotai, kurie yra tinkamai užprogramuoti, darys klaidas ir nužudys civilius, nekaltus žmones. Robotai neturi emocijų, jie nebijo ir nėra linkę elgtis neatsakingai tam tikrose situacijose“, – kalba R. Finkelsteinas.
Tačiau Londono Ekonomikos mokyklos atstovas Christopheris Cokeris, kuris jau eilę metų stebi karus, su tuo nesutinka.
„Turime pasitikėti žmogiškuoju faktoriumi“, – teigia jis.
„Deja, kariuomenė savo ataskaitose žmogiškąjį faktorių dažniausiai laiko silpniausia jungtimi. Aš nemanau, kad taip yra. Aš manau, kad tai yra stipriausia jungtis“, – mano Ch. Cokeris. Jis teigia, kad kompiuteriai niekada nebus pajėgūs simuliuoti „kario etoso“.
Kariuomenės robotizavimo revoliucija itin toli jau pažengė ore, kur nepilotuojami kariniai lėktuvai vaidina itin svarbų vaidmenį tokiuose kariniuose konfliktuose kaip Afganistane. Ant žemės robotų vaidmuo yra kiek menkesnis.
Tačiau, turint omenyje politikų ir piliečių susirūpinimą karių aukomis, robotų gamintojai gali laukti vis didėjančių užsakymų apimčių.
„Apsaugokime savo vyrus ir žudykime priešą“ – būtent tokiu šūkiu dabar vadovaujasi daugelio šalių kariuomenės.
