Žemė Visatoje atrodo kaip mažytis taškelis, tačiau gyvybės formų įvairovė čia, ko gera, apstulbintų ne vieną ateivį. Anot mokslininkų, panašių į Žemę planetų gali būti daugybė, tik ar jose iš tiesų egzistuoja gyvybė? Nežemiškų civilizacijų paieškos programa neužfiksavo nė vieno tai įrodančio signalo, tačiau neatmetama prielaida, kad mes tiesiog jo nesuvokiame.
Žemė Visatoje atrodo kaip mažytis taškelis, tačiau gyvybės formų įvairovė čia, ko gera, apstulbintų ne vieną ateivį. Anot mokslininkų, panašių į Žemę planetų gali būti daugybė, tik ar jose iš tiesų egzistuoja gyvybė? Nežemiškų civilizacijų paieškos programa neužfiksavo nė vieno tai įrodančio signalo, tačiau neatmetama prielaida, kad mes tiesiog jo nesuvokiame. Taigi šiandien mokslininkai atsiriboja nuo mąstančių magnetinių laukų, protingų kalnų ar kitokių neapčiuopiamų gyvybės formų ir susitelkė ties panašių į mus paieškomis.
Gyvybės pradžia – tinkamos sąlygos
Pasak Molėtų astronomijos observatorijos lektoriaus ir ekskursijų vadovo Sauliaus Lovčiko, mokslininkų bendruomenė yra sutarusi, kad jeigu mes ieškome gyvybės Kosmose, ieškome tokios, kaip mūsų.
„Mes neieškome mąstančių magnetinių laukų, protingų kalnų ar kokios nors gyvos planetos, kokią aprašė S. Lemas „Soliaryje“. Ieškome gyvybės baltyminiu pagrindu. Mes žinome jai egzistuoti reikalingas sąlygas – nuo lavos temperatūrą atlaikančių bakterijų iki galinčių išlikti netgi Antarktidos šaltyje.
Mes žinome būdus, kuriais reiškiasi gyvybė ir kurių metu išsiskiria tam tikros medžiagos, pavyzdžiui, metanas. Jei randame planetą, kurioje yra padidintas metano kiekis, yra tikimybė, kad ten kažkas veikia. Tačiau tai dar nereiškia, kad ten bus gyvybė. Dažnai taip atrandamas dar vienas mechanizmas, kurio dėka išsiskiria metanas“, – pasakojo mokslininkas.
Šiandien astronomai žino per 300 vadinamųjų egzoplanetų, esančių prie kitų žvaigždžių, tačiau pagal dydį į Žemę panašios vos pora ir tik viena iš jų panaši pagal sąlygas. Mat jei planeta yra kur kas didesnė už Žemę, ji neturės kieto paviršiaus, taigi nebus tinkama gyventi.
Astronomas pastebi, kad žmonės taip nori žinoti, kad kažkur egzistuoja planeta, į kurią katastrofos atveju jie galėtų persikelti, kad bet kuri mokslininkų užuomina apie panašios planetos pastebėjimą žiniasklaidoje transformuojasi į antraštes, jog rasta tikra Žemės dvynė ir jau „be 5 minučių“ iškeliaujame į ją.
„Tuo tarpu astronomai tik pasakė, kad toje planetoje galėtų būti skystas vanduo. Paklausti, ką tai reiškia, jie paaiškino: tai geriausias cheminių medžiagų tirpiklis, o tirpale gali vykti įvairios cheminės reakcijos, atsirasti sintezės elementų, junginių, kurie vėliau gali formuotis į baltymus. Tačiau tai viskas. Tai tik hipotezė“, – pasakojo pašnekovas.
Anot S. Lovčiko, šiuo metu pasaulyje gaminami didžiuliai teleskopai, kurių dėka tikimasi matyti ne tik žvaigždes, bet ir prie jų esančias planetas – „pagauti“ jų šviesą, išskirti spektrus, o iš jų sužinoti, kokių planetoje yra cheminių medžiagų, ir tuomet iškelti prielaidą, ar ten yra vandens bei kitos sąlygos tinkamos gyvybei egzistuoti.
Rėkti Kosmose pavojinga
Gyvybei tinkamos planetos paieškos labai svarbios dar dėl vienos priežasties. Maždaug po 5 mlrd. metų Saulė ims gesti, jos branduolys trauksis, o išoriniai sluoksniai plėsis. Vidinės planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir galbūt Marsas – bus paprasčiausiai Saulės „suvalgytos“, o išorinės – paleistos iš orbitos žūčiai Kosmoso platybėse. Taigi natūralu, kad jau šiandien mokslininkai ieško planetų, į kurias žmonija galėtų persikelti, jei, žinoma, per tuos 5 mlrd. metų, nespės susinaikinti.
Be to, speciali nežemiškų civilizacijų paieškos programa „gaudo“ įvairius Kosmose sklindančius garsus ir bando nustatyti, ar tai nėra protingų būtybių siunčiami signalai. Iš pradžių ši programa savo pavadinime turėjo žodį „komunikacija“. Kai per ilgą laiką nieko nepavyko rasti, pavadinimas tapo konservatyvesnis – jo akcentu tapo žodis „paieška“.
Yra daugybė versijų, kodėl iki šiol į mūsų siunčiamus signalus niekas neatsišaukė. Viena iš jų – mūsų aparatūra skleidžia signalus neteisingu dažniu ar ne ta kryptimi, o gal apskritai kitoms būtybėms nepatinka elektromagnetinės bangos ir jos bendrauja, pavyzdžiui, ultragarso ar kitokių bangų, kurių mums nepavyko nustatyti, pagalba. Kita versija – tokių pat protingų būtybių, kaip mes, tiesiog nėra.
Kaip prieš porą metų kasmet rengiamame Mokslo festivalyje pasakojo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto astrofizikas dr. Vladas Vancevičius, 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į Kosmosą pradėtos siųsti ir užkoduotos žinutės apie mūsų egzistavimą Žemėje. Tuo tarpu televizijos signalai per Visatą sklinda ir be mūsų žinios. Anot mokslininko, jų dėka apie mus visi norintys galėtų sužinoti net už 80 šviesmečių (per 9 mlrd. km).
Tačiau pastaruoju metu prabilta apie tai, kad gana neatsakingas žingsnis rėkti, kad mes esame, nors nežinome, kam šią žinią siunčiame. Esą nežemiškos civilizacijos nebūtinai bus draugiškos mums.
NSO – kariniai bandymai?
Tuo tarpu žmonės, žiūrėdami į dangų, visada pamatys ką nors, ko negali suprasti. Dangaus reiškinių, kurių neįmanoma paaiškinti, žmonės stebėdavo visais laikais, tik aiškindavo juos skirtingai. Anot S. Lovčiko, dauguma jų turi labai „žemiškus“ paaiškinimus.
„Dar sovietiniais laikais egzistavo komisija NSO tirti. Vaikystėje stebėdavome danguje visokius keturkampius ar trikampius, paišydavome ir siųsdavome į Vilnių. Mokslininkai, ištyrinėję žmonių iš įvairių Lietuvos rajonų stebimas kryptis, nustatydavo, kad visos jos susitinka viename taške, kuris yra virš kariškių poligono.
Jie žinojo apie kariškių bandymus su mikrobangų srautais, jonosferoje uždegamus plazmos sūkurius ir kitokius jų sukuriamus dangaus reiškinius. Pakilusi raketa danguje taip pat lieka fantastišką pėdsaką. Kas to nežino – jam atrodo, kad danguje pasirodė aštuonkojis“, – pasakojo pašnekovas.
Vis dėlto mokslininkas pripažįsta, kad yra matęs ir tokių reiškinių danguje, kurių paaiškinti negalėtų. Tačiau tokiu atveju, anot jo, visada reikia apsibrėžti ratą, ką tu žinai ir ko tu nežinai. Ir tam kartui padėti tašką.
