Atsižvelgiant į didelio susidomėjimo sulaukusią Švedijoje vykstančią kovą su „The Pirate Bay“ įkūrėjais, K.A.S. „Lawyers“ teisininkus paskatino apžvelgti nelegalų programinės įrangos kopijavimą, platinimą bei kitokį jos naudojimą Lietuvoje reglamentuojančius teisės aktus bei besiformuojančią teismų praktiką.
Atsižvelgiant į didelio susidomėjimo sulaukusią Švedijoje vykstančią kovą su „The Pirate Bay“ įkūrėjais, K.A.S. „Lawyers“ teisininkus paskatino apžvelgti nelegalų programinės įrangos kopijavimą, platinimą bei kitokį jos naudojimą Lietuvoje reglamentuojančius teisės aktus bei besiformuojančią teismų praktiką.
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą, taip pat sui generis teisių įgyvendinimą ir gynimą yra LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (toliau-Įstatymas).
Šis Įstatymas yra suderintas su Europos sąjungos teisės aktais. Kas gi tai yra neteisėta kopija? Įstatyme nurodyta, kad neteisėta kopija – kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, pagaminta arba importuota į Lietuvos Respubliką be teisių subjektų ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo (nesudarius sutarties arba pažeidžiant joje nustatytas sąlygas, išskyrus šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai kūrinys, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektas gali būti atgaminamas be leidimo), taip pat kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto kopija, kurioje be teisių subjektų leidimo panaikinta arba pakeista informacija apie teisių valdymą.
Kai kurie interneto vartotojai mano, kad Įstatymo 20 str. 1 d. kol kas suteikia “ramesnį miegą internautams pumpuojant filmus internetu“, nes joje išdėstyta, kad: „be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas.“
Reikėtų pažymėti, kad šis straipsnis su tam tikromis, nelegalios programinės įrangos „gerbėjams“ neaktualioms išimtimis, netaikomas programinės įrangos atveju. Vadinasi, nelegalių programų naudotojams „prisidengti“ šiuo straipsneliu yra sunkoka.
Atsakomybė
Lietuvoje galima būtų išskirti dvi pagrindines atsakomybės rūšis už autorinių teisių pažeidimus:
- Administracinė atsakomybė;
- Baudžiamoji atsakomybė.
Prieš pradedant nagrinėti auščiau minėtas atsakomybes, reikėtų nepamiršti ir civilinės atsakomybės, t. y. autoriai, kurių teisės pažeistos, gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuostolių, patirtų neteisėtai disponuojant programinę įrangą, atlyginimo.
Administracinė atsakomybė
LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau- ATPK) 21410 str. yra numatyta atsakomybė už neteisėtą literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos viešą atlikimą, atgaminimą, viešą paskelbimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais ir priemonėmis siekiant turtinės naudos, taip pat neteisėtų kopijų platinimą, laikymą, importavimą, eksportavimą ar gabenimą siekiant turtinės naudos.
Tokia veikla užtraukia baudą nuo 1000 iki 2000 litų su kūrinio ar fonogramos neteisėtų kopijų ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimu.
Reikėtų paminėti, kad teismų praktikoje pagrindinę atsakovų dalį sudaro juridiniai asmenys. Galbūt taip yra dėl to, kad lengviau įrodyti turtinės naudos siekimą, o galbūt, tiesiog fiziniai asmenys yra per „smulki žuvis“ siekiant įgyvendinti minėtame straipsnyje numatytus tikslus.
LR Vyriausias Administracinis Teismas š. m. sausio 30 d. administracinėje byloje Nr. N-62-154/2009 išaiškino, kad vienintelis dokumentas, patvirtinantis teisėtą programinės įrangos įdiegimą ir naudojimą, yra autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimas (licencija). Minėtoje byloje juridinio asmens vadovo argumentai dėl nelegalių programų įdiegimo jam atostogaujant ir be jo žinios į vadovaujamos įmonės kompiuterius, buvo atremti teiginiais, kad pagal jo pareiginius nuostatus, su kuriais jis buvo supažindintas pasirašytinai, į jo funkcijas įeina naujų bei esamų kompiuterinių technologijų diegimas bei kontrolė, taigi, ir šių veiksmų teisėtumo užtikrinimas.
Vykdydamas šias funkcijas asmuo privalo užtikrinti, kad įmonės kompiuteriuose programinė įranga bus diegiama ir naudojama tik teisėtai, tai yra turint būtiną tam licenciją. Paminėtina, kad turtinės naudos gavimas iš nelegalios programinės įrangos disponavimo yra būtinas elementas administracinei atsakomybei atsirasti.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ATPK 21410 straipsnyje numatytų administracinio teisės pažeidimų bylas, yra ne kartą nurodęs, kad tais atvejais, kai kompiuterines programas naudoja įmonė savo veikloje, toks panaudojimas paprastai yra komercinis, nepriklausomai nuo to, ar buvo tiesiogiai gautos pajamos už tam tikrą kompiuterinėmis programomis sukurtą darbą.
Baudžiamoji atsakomybė
Baudžiamoji atsakomybė už autorinių teisių pažeidimą nagrinėjama tema kvalifikuojama pagal LR Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 str., kuriame pažymima, kad tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Atkreiptinas dėmesys, kad už šias veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas(toliau – LAT), aiškindamas BK 192 straipsnio dispozicijos turinį, ne vienoje nutartyje jau yra pasisakęs, kad neteisėtai atgamintas literatūros, mokslo, meno ar kitoks kūrinys, įskaitant kompiuterio programas, fonogramas bei audiovizualinius kūrinius, yra nusikaltimo, numatyto BK 192 straipsnyje, dalykas.
LAT 2008 m. gegužės 27 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K–240/2008 yra atkeipęs dėmesį į tai, kad „kasatoriaus teigimu, kad jo kompiuteris konfiskuotas nesant teisinio pagrindo yra atmestinas. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus materialinę vertę turinčius daiktus. Byloje nustatyta, kad kasatorius nusikalstamą veiką padarė panaudodamas kompiuterį, todėl pripažinti, jog jis konfiskuotas neteisėtai, nėra pagrindo.“ Dėl administracinės ir baudžiamosios atsakomybės už autoriaus teisių ir gretutinių teisių pažeidimą atribojimo (baudžiamoji byla nr. 2K–240/2008)
BK 192 straipsnis numato atsakomybę už dviejų rūšių veiklas:
- už neteisėtą autoriaus teisių ir gretutinių teisių objektų atgaminimą,
- už neteisėtų autoriaus teisių ir gretutinių teisių objektų tam tikros vertės kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais.
BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis siejamas su baudžiamąja atsakomybe dėl antros rūšies veikų, tačiau jis nėra būtinas kilti baudžiamajai atsakomybei už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą.
Taigi, apibendrinant Lietuvos Respublikos teisės aktus bei teismų praktiką, galima daryti išvadą, kad nelegalių programos vartotojų bei platintojų atsakomybė yra išimtinai siejama su turtinės naudos gavimu. Be abejonės, civilinio proceso tvarka autorius, kurio teisės pažeidžiamos, gali kreiptis į teismą bei reikalauti priteisti tam tikro dydžio patirtą žalą, tačiau šis institutas yra dispozityvus, t. y. jis gali kreiptis, bet gali ir nesikreipti į teismą - priklauso nuo autoriaus noro ginti pažeidžiamas teises. Valstybiniu lygmeniu pažeidėjai gali būti patraukiami tik imperatyviai įstatymų numatytais atvejais.
K.A.S. „Lawyers“
Teisininkas
Kęstutis Stankevičius
www.kaslawyers.eu
