Jei įšoktumėte į juodąją skylę – išgaruotumėte. Tačiau, tikina mokslininkai, skrydis būtų labai vaizdingas, nors visam grožiui pamatyti prireiktų trijų akių. Nors fantastinėje literatūroje ir filmuose juodosioms skylėms skiriamas nemažas dėmesys, tačiau tik neseniai mokslininkams pavyko sukurti juodosios skylės virtualų modelį – iki šiol mokslininkai juodųjų skylių nematė. 
Jei įšoktumėte į juodąją skylę – išgaruotumėte. Tačiau, tikina mokslininkai, skrydis būtų labai vaizdingas, nors visam grožiui pamatyti prireiktų trijų akių.
Nors fantastinėje literatūroje ir filmuose juodosioms skylėms skiriamas nemažas dėmesys, tačiau tik neseniai mokslininkams pavyko sukurti juodosios skylės virtualų modelį – iki šiol mokslininkai juodųjų skylių nematė.
Nepaisant to, kad astronomams nepavykdavo pamatyti juodųjų skylių, jie sukaupė daugybę įrodymų apie jų egzistavimą mūsų galaktikoje.
Kolorado universiteto astrofizikos profesorius Andrew Hamiltonas teigia, kad mokslininkai, pasinaudoję Alberto Einšteino Bendrąja reliatyvumo teorija, jau gali simuliuoti kelionę į juodąją skylę.
„Juodosios skylės yra vienas paprasčiausių dalykų visatoje. Apie jas galvojame kitaip, nes apie jas kalbėta labai komplikuotais matematiniais terminais, – sakė A. Hamiltonas. – Tačiau, praktiškai kalbant, jos daug paprastesnės už Saulę, žvaigždes ir žmones.“
Cituotas mokslininkas kartu su kolega Gavinu Polhemusu sukūrė simuliacinį kritimą į juodąją skylę.
Teigiama, kad juodosios skylės susiformuoja tada, kai didžiulėse žvaigždėse baigiasi branduolinis kuras ir jos suyra – tada šios žvaigždės susislegia taip stipriai, kad net šviesa neprasiveržia iš gravitacinės traukos lauko.
Pasak A. Hamiltono, juodosios skylės yra tokios vietos, kuriose „erdvė krenta greičiau už šviesą“.
„Juodąją skylę įsivaizduoju kaip krioklį, tik šiuo atveju, krenta ne vanduo, o erdvė. Net ir šviesa, kuri bando išsiveržti iš šios vietos, yra traukiama žemyn“, – pasakojo A. Hamiltonas.
Tam, kad jus įtrauktų juodoji skylė, rašo CNN, reikia pasiekti jos horizontą. Peržengęs šią ribą niekas negali ištrūkti.
Dažniausiai juodosios skylės yra 10 kartų didesnės už Saulę ir aplink save turi 40 km ribą. Kuo didesnė juodoji skylė, tuo didesnė riba aplink ją.
Dauguma galaktikų savo centruose turi ir milžiniškas juodąsias skyles, kurių svoris lygus milijonui Saulių.
Artėjant prie juodosios skylės horizonto, nepastebėsite nieko neįprasto. Tačiau stebint save iš išorės atrodysite sustingę ir daug blausesni – šviesa, kurią skleidžiate, čia sklinda daug lėčiau.
Peržengę kritinę ribą, jūs krisite greičiau nei šviesa krenta į juodosios skylės centrą. Šis procesas vadinasi singuliarimu.
„Gravitacija po jūsų kojomis bus stipresnė nei esanti virš jūsų galvos – bent jau tiek laiko, kol krisite kojomis žemyn... Šis gravitacijos skirtumas yra lygus potvynio ir atoslūgio jėgai, tad būsite vertikaliai perplėštas per pusę. Šis procesas vadinamas „spagečių darymas“, – mokslininką cituoją CNN.
„Tuo pat metu, kai gravitacijos jėga jus plėšys vertikaliai, jūsų kūnas plyš ir horizontaliai. Jūs virsite vis mažesniu ir smulkesniu – yra tik toks būdas patekti į juodąją skylę“, – pridūrė jis.
Jis teigia, kad norint pamatyti juodosios skylės centrą, žmogui prireiktų trečiosios akies – ten laikas ir erdvė yra tiek išriesti, kad žmogus nesuprastų, ką mato.
Mokslininkai teigė, kad „smagu įsivaizduoti kelionę į juodąją skylę“, tačiau pridūrė, kad jų svarstymai pagrįsti tik „gryna teorija“.
