Masinėje populiariojoje kultūroje vis daugėja nemirtingumo ir nemirtingųjų. Plinta ir įvairūs protingi žmonių pakaitalų pavidalai.
Prie robotų policininkų, kyborgų, ateivių, prisikėlėlių, „matricoje“ gyvuojančių konstruktų jau spėjome įprasti, o pastaruoju metu ekranus užplūdo nemirtingų ar nemirtingumo siekiančių vampyrų banga, nuo kurios neįmanoma pasislėpti.
Filmuose, literatūroje, performansuose gausu ateities nuojautų, bandymų įsivaizduoti, kas laukia žmogaus ir kokį save patį jis šiuo metu bando susikurti. Kultūra ir menai jautriai seka ateities seisminius svyravimus – populiariosios kultūros vaizdiniai yra tos ateities ženklai. Kokios ateities?
Apie ateitį galvoja ir filosofai – gausėja teorijų, kurios į žmogų žvelgia kaip į mašiną ar įrenginį, kurį galima pagaminti, o jos „žmogišką“ tapatumą sukurti iš įvairių duomenų. Populiariosios kultūros vampyrus galima susieti su skrupulingai audžiamomis „keistų tapatumų“ teorinėmis įžvalgomis – tapatumai susikuriami ir keičiami nelygu geismo ar norimo patirti malonumo pobūdis, o malonumo siekis verčia ieškoti naujų tapatumų. Vampyru galima jaustis, vadinasi, ir būti, nes patį tikriausią buvimą patvirtina asmeninė savijauta. Beje, tos savijautos galima išmokti, juolab kad rinkoje gausu vampyriškumo atributų. Galima pabūti ne tik vampyru, bet ir įvairialyčiu transvestuojančiu seksualiniu piliečiu, kurio paslaugoms jau kuriamos ir juridiškai pagrindžiamos seksualaus piliečio teorijos.
Įvairios filosofijos srovės, teigiančios dirbtinį, konstrukcinį žmogaus tapatumo, taip pat jo lyties pobūdį ir nemirtingųjų vaizdiniai populiariojoje kultūroje yra glaudžiai, nors ir nelabai akivaizdžiai susiję. Jie rodo, jog žmogus išgyvena naują laisvinimosi įstangą. Kaip jau įprasta moksliniais techniniais Naujaisiais laikais, laisvinamasi iš gamtos ir Dievo „nelaisvės“. Tik dabar laisvinimąsi iš gamtos nelaisvės galima sukonkretinti – iš lyčių skirtingumo ir mirtingumo. Tie gamtos „pančiai“ žmogui jau senokai neduoda ramybės. Ypač mirtingumas, kuris suvokiamas kaip esminis ontologinis blogis. Juk rojuje pirmieji žmonės buvo nemirtingi ir neturėjo lyties nuovokos. Beje, pirmoji nuodėmė ir įsteigė žmogišką mirtingą egzistenciją, o su ja ir kultūros bei civilizacijos vyksmą. Šiuolaikinis mokslas, ypač genetikos ir biotechnologijų laimėjimai gundo būsimu nemirtingumu – galimybe klonuotis ar išlikti atgaminamu informaciniu pavidalu kibererdvėje.
Pagrindinis Moderniųjų laikų įrankis, kuriuo laisvinamasi iš minėtų „gniaužtų“, – mokslas ir technika, taip pat mokslinė techninė ideologija, skiepijantį mokslinį pasaulėvaizdį ir mokslinę pasaulėjautą. Tikime mokslą atskleidžiant tiesą ir esant teisingą, naudojamės jo laimėjimais, tikimės jų būsiant dar daugiau. Vis labiau jaučiamas nemirtingumo apžavas, kurį skleidžia biotechnologijos – klonuojami gyvūnai, kuriami neregėti hibridai, vaistų korporacijos jau naudoja gyvulių su žmogaus genais gaminamus ir su pienu išskiriamus reikalingus fermentus. Biotechnologai kuria naujus augalus ir gyvūnus tarsi bandydami pralenkti dailininko Hieronimo Boscho fantazijas.
Genetika ne tik žada prailginti žmogaus gyvenimą, gydyti šiuo metu neišgydomas ligas, pagerinti žmogaus organus ir jų funkcijas, bet ir gundo galimybe atkurti žmogų. Nors esminis su biotechnologijomis susijusių mokslų tikslas nėra aiškiai išsakomas, drįstame teigti jį esant žmogaus klonavimą. Žmogaus klonavimas išlaisvina žmogų ne tik iš vaisingos vyro ir moters skirties ir ja grindžiamos sueities bei apvaisinimo, bet ir iš Dievo valios – juk žmogus ima gaminti pats save. Šitaip žmogus nusavina ne tik dieviškąjį nemirtingumo atributą, bet ir žmogaus sukūrimo veiksmą pakeičia technologine gamyba. Tokią ateitį piešia ir kai kurie teologai, svarstantys, kaip su Dievu bendraus evoliucijos naujos pakopos būtybė – techno sapiens, ir laikantys tą pakopą natūralia bei neišvengiama dieviškojo evoliucijos plano dalimi.
Ypač aršiai šiuo metu stengiamasi ištrinti iš kultūros lyčių skirties jauseną. Jau ne tik jungtinėse valstijose įstatymiškai įtvirtinama „politiškai korektiška“ nuostata viešumoje kalbant apie žmones vengti jų lyties nusakymo – apibūdinti ne jis ar ji, o „ta individa“ (lietuvių kalboje sunku išvengti lytiškumo verčiant propaguojamą anglišką rekomenduojamą nusakymą „such individual“). Įteisinamas vienalyčių šeimos supratimas verčia į tėvą ir motiną žvelgti kaip į laisvai pasirenkamus ir taip pat laisvai keičiamus vaidmenis, kurie niekaip nesusiję su žmogaus pradėjimu, vaiko gimimu ir kitokiais „natūralistiniais prietarais“.
Vaikas taip pat tampa juridinėmis normomis grindžiamų mainų ir manipuliacijų objektu, nes ir jis auklėjamas šeimos vaidinimo ir joje pasiskirstomų vaidmenų aplinkoje, taip pat mokomas vadinamosios „tolerancijos“ – lyčių skirtingumą suvokti kaip tam tikrą malonumus teikiantį žaidimą, niekaip nesusijusį su jo galimu pasirinkti tapatumu. Plačiai nuskambėjusios pasakos apie dviejų princų meilę ir yra tik menka tokio mokymo apraiška. Keista, kad net psichologai rimtai aiškina apie būtinumą pratinti vaikus prie lytinės „tolerancijos“, užmiršdami, kad vaikai nesuvokia jokios tolerancijos (tai suaugusių žaidimas ir politika), nes jiems svarbiausia tapatumo tvirtėjimas aiškios, sakytume, jiems natūralios skirties geras ir blogas, jis ir ji, mama ir tėtis pagrindu, kad ir kokia įvairi būtų kultūrinė aplinka. Vaikų teisės – tai pat suaugusiųjų, o ne vaikų išradimas. Suaugusieji jas ir įgyvendina. Tai tam tikras politinis visuomenės valdymo įrankis, kurio universalizavimas gali virsti dideliu blogiu. Pavyzdžiui, keliant klausimą, ar nepažeidžiamos vaikų teisės draudžiant jiems vaikystėje patirti lytinius malonumus? Olandijoje jau veikia politinė pedofilų partija, kuri stengiasi vaikams tokias teises suteikti.
Žmogaus klonavimas – tai ne tik pavienių individų atkūrimas, bet ir žmonių su norimomis funkcijomis bei gebėjimais gaminimas technologiniu būdu. Galima bus pasaulin paleisti daugybę to apties žmogaus kopijų. Tačiau genetinio kodo atžvilgiu visi žmonės yra to paties kodo variacijos, tad jie yra skirtingi, nors iš esmės niekuo nesiskiria. Kad ir kokie skirtingi būtų įvairių šalių banknotai, pinigų esmė šiuolaikiniame pasaulyje yra ta pati. Tiesa, sunkiai nusakoma. Žmogaus klonavimą būtina kultūriškai įtvirtinti – įtikinti žmones, jog klonavimas ir yra išsvajotas nemirtingumas. Tą įtikinėjimo ar pratinimo prie nemirtingumo funkciją ir atlieka populiarioji kultūra bei genetikos laimėjimų propagavimas.
Savaime suprantama, jog mūsų gyvenamame kapitalizmo pasaulyje nemirtingumas bus ne labdara skirstoma gėrybė, o prekė, kurią tik nedaugelis galės įsigyti. Pirmojo šuns klonavimas vienai, berods, amerikietei kainavo ar tik ne 50 tūkst. dolerių. Žmogaus klonavimas – sudėtingesnis dalykas, susijęs ir su nemenkais teisiniais keblumais, kurių įveikia taip pat kainuos. Tačiau ne tai nulemia prekinį nemirtingumo pobūdį – visi genetikos tyrinėjimas, taip pat bioinžinerijos ir biotechnologijų plėtra grindžiama surastų genų ir jų funkcijų patentavimu. Patentas įtvirtina nuosavybės santykius.
Patentuojami ne šiaip aptikti genai, o išskirti iš natūralios aplinkos genai su nustatytomis funkcijomis, kurias galima panaudoti technologiniu būdu. Patentuojami ir sukonstruoti augalai bei gyvūnai. Pirmoji 1988 metais buvo užpatentuota Harvardo universitete sukurta onkopelė vėžio tyrimams. Patentuoti genai bei jų funkcijos yra tuos genus išskyrusių ir ištyrusių korporacijų nuosavybė. Pasaulyje tokių korporacijų nėra daug. Patentavimo esmę galima nusakyti taip – žmogus jau nebėra savo kūno savininkas, kaip kad daugelis mano. Jo kūne veikia jam nepriklausantys genai bei procesai. Tiesa, apie tuos jam nepriklausančius dalykus žmogus nieko nežino. Tačiau ir apie piratinę kompiuterinę programą žmogus gali nieko nežinoti, tačiau tas nežinojimas nekeičia nuosavybės santykių. Ateis laikas – savininkas apsireikš. Didžiosios biotechnologijų kompanijos, nusavinusios dieviškuoju vadinamą genetinį kodą, žmogaus genomą, taip pat gyvojo pasaulio vadinamuosius genetinius „išteklius“.
Tame netolimos ateities pasaulyje, kuriuo gundo biotechnologijų korporacijos ir prie kurio pratina populiarioji kultūra žmonija neabejotinai išsiskaidys ne tik pagal turtą, bet ir pagal prieigą prie „nemirtingumo“. Vieni galės, o kiti ne. Prieiga bus įteisinta, tad rasis ir nemirtingumo politika, kuria bus valdomos visuomenės. Manau, nėra sunku numatyti, kas bus pagrindiniai naujos politikos įrankiai ir kas tais įrankiais naudosis.