Kodėl televizijos laidos kvailėja? Kodėl mūsų gyvenime daugėja mistikos ir pseudomokslo. Ar ekstremalumas ekrane atspindi tikrovę? Šis tekstas – apie tingiąją Europą ir vartojimo kultą – visuomenės valdymo instrumentą. Apie kovą su nuoboduliu, žmonijos agresyvumo pokyčius ir apie tai, kokią išeitį mums siūlo informacinės technologijos.
Kinas ir gyvenimas
Jau ne vieną dešimtmetį Holivude ir už jo ribų periodiškai pasirodo filmai, kuriuose pasakojama apie ekstremalias pramogas ateities pasaulyje. Pavyzdžiui, 1965 metais – italų ir prancūzų komiškas trileris su Marčelo Mastrojaniu „Dešimtoji auka“, sukurtas pagal Roberto Šeklio romaną. Jame penki žudikai medžioja penkias aukas. Aštuntojo dešimtmečio viduryje amerikiečiai atsakė Normano Jewisono antiutopija „Rolerbolas“. Po dešimties metų – idėjiškai panašus „Bėgantis žmogus“ pagal Styveno Kingo kūrinį. Jame vaidino A. Schwarzeneggeris. Įdomiausia šiuose filmuose – ne žaidimų taisyklės, kurias galima aprašyti vienu sakiniu – kas ką pirmas nušaus arba kitaip nugalabys. Dauguma tokių filmų vaizduoja žmonijos ateitį, kurią valdo nebe politikai, o globalios korporacijos. Viešpatauja totalitarizmas, vienokia ar kitokia forma. Todėl šie žaidimai skirti liaudžiai, kad ji turėtų kur nuleisti garą. Taip, kaip viduramžiais miesto aikštėse žmonės buvo kviečiami žiūrėti viešų egzekucijų. Filmų autoriai mano, kad šios tradicijos gali sugrįžti bent televizoriaus ekrane.
Ar iš tiesų tai yra vienintelis geras metodas valdyti visuomenę, ir ar šios tendencijos gali būti įgyvendintos? Štai kur klausimas.
Tokius žaidimus žmonės jau seniai žaidžia. Nors tai kol kas fantastika, tačiau psichiatrai ir sociologai jau pastebi paralelių su šiuolaikiniu, visiškai realiu mūsų gyvenimu. Pramonė ir verslas stambėja, jungiasi į multinacionalinius koncernus, kuriems nebegali atsispirti net didelės valstybės. Puikiai prisimename, kaip valiutų spekulianto Džordžo Sorošo veiksmai privertė Didžiosios Britanijos banką devalvuoti svarą sterlingų. 2001 metais aštuonioms farmacijos kompanijoms buvo skirta 800 mln. svarų (t. y. beveik 4 mlrd. litų) bauda už pasaulio vitaminų rinkos monopolizavimą. Nors vyriausybės mėgina kovoti su karteliniais susitarimais, korporacijų vadovai visgi reikšmingai veikia politikų sprendimus. Mažesnio mastelio, bet akivaizdūs kapitalo koncentracijos procesai, kapitalo susiliejimas su politinėmis jėgomis vyksta ir Lietuvoje. Eilinis pilietis nesijaučia galįs ką nors pakeisti.
Dabar konkurencija vyksta tarp korporacijų. Vadinasi, filmuose vaizduojamas scenarijus nėra neįmanomas. Būtent korporacijų valia buvo sukurtas žaidimas „Rolerbolas“. Socialinė prognozė – įspėjimas apie primityvią, agresyvią žmogaus prigimtį. Faktai liudija, jog žmonės prieš dešimtis tūkstančių metų buvo kur kas agresyvesni. Todėl jie klaidžiojo nedidelėmis grupėmis, puldinėdami kitus. Tik maždaug prieš 15 000 metų mūsų protėviai tapo ramesni. Ėmė formuotis stabilesnės socialinės struktūros, hierarchija. Gimė pirmieji miestai, didesnio žmonių susibūrimo vietos. Deja, gyvenimo miestuose irgi negalima vadinti saugiu. Uždarose erdvėse dominavo pačios bjauriausios kitų žmonių išnaudojimo ir prievartos formos. Nenuostabu, kad didžiausius reitingus iki šiol nuolat surenka laidos apie nusikaltimus. Įvairios tikros ir teatralizuotos kovos, tokios kaip bušido. Mūsų agresyvumas tebėra gajus. Kaip ir seksualumas – antroji varomoji visuomenės bei evoliucijos jėga.
Prodiuseriai kuria primityvias laidas ir stebi reitingus. Sunku pasakyti, kas čia kaltesnis: prodiuseris ar žiūrovas. Matyt, labiausiai dėl to kalta mūsų prigimtis. Pavyzdžiui, moterys feministės priekaištauja, kad daugumą įtakingiausių postų pasaulyje užima vyrai. Tačiau užmirštama, kad daugiausia vyrų patenka ir į kalėjimus. Daugiausia jų žūsta avarijose, kariniuose konfliktuose. Vyrų gyvenimo trukmė mažesnė negu moterų. Tarp stipriosios lyties atstovų vyksta arši konkurencinė kova, kurioje pralaimėjusių daugiau, negu nugalėtojų. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Moksliniai tyrimai, sociologiniai eksperimentai, psichologijos mokslo pažanga leidžia mums vis geriau suprasti savo prigimtį, smegenų veiklą. Todėl galime blaiviai įvertinti situaciją ir netgi ją valdyti.
Pasaulis: diagnozė
Ar ekstremalumas televizoriaus ekrane atspindi tikrovę? Galima sakyti, kad taip. Dar prieš keliolika metų atrodė, kad XXI amžiuje globalizacijos procesai sumažins konfliktų skaičių pasaulyje. Visa planeta ar bent dauguma civilizuotų valstybių priims demokratijos principus. Įsiviešpataus nuosaikusis liberalizmas, kapitalizmas su žmogišku veidu ar kažkas panašaus. Išnyks nacionaliniai interesai. Pasirodė, kad visa tai tėra iliuzijos. Iš pradžių sulaukėme rugsėjo vienuoliktosios Amerikoje. Visai neseniai teko spręsti Kosovo problemą. Dabar – naujas išbandymas – Gruzijos konfliktas, galintis iš esmės suardyti nusistovėjusią tvarką ir pradėti naują šaltąjį karą. Nereikia užmiršti konfliktų tarp Indijos ir Pakistano, Izraelio ir organizacijos „Hamas“. Pasaulyje stiprėja baimės atmosfera. Net tokios valstybės kaip Didžioji Britanija savo prioritetų sąraše mini kovą su terorizmu, nelegalia migracija ir šalies saugumo stiprinimą. Ekonomika, kuri yra pagrindinis globalizacijos veiksnys, atsitraukia į antrą planą. O kas toliau?
Filosofas Johnas Ralstonas Saulas savo įžvalgioje knygoje „Globalizmo kolapsas“ primena, kad Pirmasis pasaulinis karas irgi prasidėjo tarp valstybių, kurios buvo itin stipriai susijusios ekonominiais ryšiais. Europoje XX amžiaus pradžioje puikiai veikė bendroji rinka. Deja, įvairios tautinės nuoskaudos, interesų kova padarė tai, kad politikai spjovė į bendrus ekonominius interesus ir savo veiksmais sukėlė kruviną globalų konfliktą. Situacija XXI amžiaus pradžioje yra pavojingai panaši. Tik blogesnė, kadangi dabar vyksta pasaulinis ambicijų karas tarp Kinijos, JAV, Rusijos, islamo pasaulio ir t. t. Prasidėjo globalaus nepasitikėjimo epocha.
Buvęs diplomatas Christopheris Meyeris, pritardamas Johnui R. Saului, žurnale „Time” rašo: „Pinigai, žmonės, kultūra, verslas ir elektroninė informacija skrodžia korėtas sienas vis didesniu greičiu. Bet nors nacionalinės sienos ištirpo kibererdvėje, tautiškumo ir nacionalinių interesų jausmai tik sustiprėjo. Kas yra Europos Sąjunga, jei ne 27 valstybių narių tarpusavio įtampos ir nacionalinių interesų derinimo arena? Beprasmiška teigti, kad nacionalizmas ir etninis genetiškumas neturi vietos XXI amžiaus tarptautiniuose santykiuose. Vakarietiško stiliaus demokratijos plitimas tik padidino jų patrauklumą ir rezonansą.
Esminė klaida užsienio politikoje yra matyti pasaulį tokį, kokį nori, o ne tokį, koks jis iš tiesų yra. Sovietų Sąjungos žlugimas neištrynė senų klaidų. Šiuolaikinė Rusija su savo baime būti apsuptai, įtariu žvilgsniu į užsieniečius ir natūraliu autokratijos apetitu yra sena kaip pasaulis, atsiradusi kur kas anksčiau nei komunizmas. Rusijai ir Vakarams reikia nusistatyti taisykles XXI amžiui. D. Milibandas ir kiti pasmerkė požiūrį, kad reikėtų grįžti prie Vienos kongreso laikų geopolitikos, kai po Napoleono karų 1815 metais Europa buvo padalyta į įtakos sferas tarp imperijų ir tautų. Jie turbūt pamiršo, kad tai Vienoje buvo sutarta esant beviltiškai situacijai, nes Europoje faktiškai visą amžių jau tęsėsi karas. Dabar reikia kažko panašaus, paremto įtakų sferomis“.
Su tuo susijęs ir piliečio apolitiškumas. Nenuostabu, kad eilinis žmogus, negalėdamas pakeisti šių tendencijų, nusivylęs valdžios veiksmais, atsiriboja ir ima gyventi savo malonumui. Ypač jeigu turi tam galimybių ir nesugeba atsispirti vartoti raginančioms reklamoms, kurias užsako ne kas kitas, o didžiosios korporacijos, trokšdamos dar labiau padidinti savo pelnus. Pirk arba mirk. Imk paskolas. Vartok ir negalvok. Istorija turėjo nemažai tokių laikotarpių. Žurnalai, kuriuose turtuoliai fotografuojasi prie prabangių automobilių, propaguojamas gyvenimo būdas, turtas bet kokia kaina. Tai tendencija, kurios laikymasis turi savo kainą. Ir ne tik finansinę. Su tokia ideologija ateina daug nuotaikos svyravimų, teigia psichiatrai.
Ramybės pabaiga
Laimė ir ramybė, deja, ilgai netrunka. Pakanka prisiminti Romos imperijos arba itin audringą XX amžiaus Europos žemyno istoriją. Kartais iš tiesų atrodo, jog natūrali žmonijos būsena yra karas. Dabar braška ir galingiausia pasaulio valstybė – JAV, kurias ekonomiškai spaudžia Kinija su Indija, o politiškai – stiprėjanti ir įžūlėjanti Rusija. Visuomenė – pernelyg sudėtinga sistema, kad joje viskas būtų stabilu ir harmoningai funkcionuotų. Tuomet prasideda procesai, kuriuos suvaldyti sunku arba neįmanoma. O gal įmanoma? Kaip išeiti iš krizės sklandžiai arba su mažiausiais nuostoliais. Kaip išvengti kruvinų revoliucijų?
Klaidas galima pamėginti ištaisyti arba jas ignoruoti. Artėjančius krizės požymius padeda pastebėti lyginamoji civilizacijų analizė, sociologiniai tyrimai, istorijos studijos. Aišku, istorijoje niekas nesikartoja, ji visada pateikia mums siurprizų. Tačiau čia kaip medicinoje – kai kurie simptomai akivaizdūs, reikia tik į juos reaguoti.
Šiuolaikinės chaoso teorijos jaunos, bet jose kalbama apie valdomą chaosą. Jo esmė, kad galima užprogramuoti griovimą, siekiant išvengti dar gilesnės ir ilgiau trunkančios krizės. Apie tai itin įtikinamai rašė Aizekas Azimovas mokslinių fantastinių romanų cikle „Fondas“. Kai kas, dažniausiai sąmokslo teorijos šalininkai teigia, kad Rusijos slaptosios tarnybos irgi nusprendė suvaldyti bręstantį chaosą. Matyt, šiek tiek tiesos yra. Numatydami Sovietų Sąjungos žlugimą, įtakingi KGB nariai leido į valdžią ateiti M. Gorbačiovui, po to Jelcinui. Na, o pademonstravę liaudžiai, kad demokratija Rusijoje neveikia, jie sukūrė puikias sąlygas naujajai diktatūrai. Naujajam carui Putinui, vėl norinčiam susigrąžinti savo įtakon nepaklusnias provincijas. Gal taip buvo, o gal ne, tačiau įvykių seka stebėtinai primena romano idėją. Beje, tokios krizės neišvengiamai ir periodiškai apima ne tik imperijas, bet ir visuomenės ląstelę – šeimą. Skiriasi tik krizių trukmė. Šeimoje tą funkciją atlieka barniai, prasidedantys tarsi be jokios rimtos priežasties.
Gruzijos įvykiai dar kartą, tik itin ryškiai parodė, kad Europa išgyvena snaudulio laikotarpį. Kai kurių mūsų politikų ir politologų nusivylimas Europa visiškai pagrįstas. Tačiau vargu ar šiuo metu sočių ir tingių valstybių bei jų atsargių politikų valioje ką nors pakeisti. Vakarų Europai matyt, reikia sukrėtimo. Revoliucijos arba bent Neo, kuris padarė perversmą Matricoje.
Vakarų Europos stadija dėsninga, teigia psichiatrai – dabar ji išgyvena energetiškai silpną laikotarpį, kai ima dominuoti soti, gyvenimu patenkinta visuomenė, nenorinti jokių sukrėtimų ir nesidominti likusio pasaulio problemomis. Panašu į Romos imperijos saulėlydį?
Mistikos šaknys
Šiuolaikinė visuomenė, ypač vakarų, yra linkusi į mistiką, „New age“ filosofiją. Karaliauja sąmokslo teorijos ir žaliųjų žmogeliukų kultas. Paramokslai populiarūs kaip niekada. Kai kuriose Lietuvos televizijų laidose astrologai rimtais veidais skaičiuoja žymių žmonių horoskopus ir pranašauja ateities įvykius. Kitose – ieškoma vaiduoklių apleistuose namuose. Vienoje rusų TV laidoje vyrukas rūsčiu veidu ir panašiomis į Kašpirovskio akimis samprotauja apie ateivius iš kosmoso bei kitokius antgamtiškus reiškinius. Kam reikalingos šios paslaptys ir kodėl? Ar tai susiję su šiuolaikinės visuomenės būsena? Trumpai sakant, taip ieškoma gyvenimo prasmės. Mėginama pabėgti nuo nuobodulio.
Deja, tai nėra nekalta pramoga. Šiuolaikinio gyvenimo stresai, padedant nepasotinamai žiniasklaidai, asmens bėdas – mikroistorijas gali paversti globaliomis problemomis. O tai jau kelia visuotinę paniką. Mus bandoma įtikinti apie tokias grėsmes, kaip paslaptinga epidemija, vyriausybės sąmokslas, ateivių invazija ar dar kas nors. Pramogų verslui labai naudinga skatinti tokias pseudoistorijas, kurti filmus, leisti knygas apie stebuklingus vėžio gydymo metodus arba nuslėptus istorijos faktus. Pavyzdžiui, Dano Browno trileris „Da Vinčio kodas“ net 40 % amerikiečių įtikino, jog Bažnyčia slepia esminę informaciją apie Jėzų. Blogiausia visame tame tai, jog tokios pseudoistorijos klaidina žmones, skatina nepasitikėjimą medicina, istorija, evoliucijos teorija ir mokslu apskritai.
Kas mus keičia?
XXI amžiaus pasaulio gyventojai gavo efektyvų instrumentą, kuris leidžia veikti politikus, burtis į interesų arba politikų spaudimo grupes, taip pat greitai keistis informacija arba demaskuoti sąmokslus. Tai, be abejo, yra pasaulinis tinklas, internetas ir su juo susijusios technologijos. Būtent jos suteikia individui daugiau išraiškos formų ir padeda bendrauti, susiburti į virtualius kolektyvus. Tai gali būti neblogas būdas bet kuriam iš mūsų pamėginti bent šiek tiek keisti esamą padėtį ir pačius save. Kaip sakoma, lašas po lašo... Tuo ir reikėtų naudotis.
Technologijos labai daug ką leidžia. Žmonėms reikia bendrauti atvirai. Taip, kaip tą sugeba alkoholikai. Jų šeimos tvirtos, nes jie išsipasakoja, pasikalba. Beje, psichoterapeutai tam ir atsirado, kad žmonės išmoktų ir galėtų atvirai kalbėtis, nenaudodami alkoholio. To būtina mokytis, nes pasaulis keičiasi vis sparčiau. Atsiranda naujos bendravimo formos, prie kurių teks priprasti. Vieniems tai sekasi geriau, kitiems prasčiau. Šioje srityje toliausiai pažengė pietų Korėjos, Japonijos gyventojai, gyvenantys itin technologiškoje aplinkoje ir besinaudojantys pažangiausiomis informacinėmis technologijomis. Tiesą sakant, didžiulis savižudybių skaičius Japonijoje liudija, kad prie šio gyvenimo būdo nelengva prisitaikyti. Tačiau kol kas tendencijos nesikeičia. Mes virstame dar labiau socialia, tinkline visuomene.
Prisiminkime, kad turime valią ir patys sprendžiame, ar sėdėti prie televizoriaus ir vartoti, ką siūlo ciniškieji prodiuseriai. O gal patys nuspręskime kurti prasmingą turinį? Tai irgi pabėgimas nuo nuobodulio, tik daug prasmingesnis ir duodantis daugiau naudos pačiam žmogui ir visuomenei. Gal tai nėra lengviausias kelias, bet kas sakė, kad būti žmogumi lengva. Ypač šiais pertekliaus ir sparčių pokyčių laikais.