Nors kosminių zondų misijos į Marsą tapo įprastinės, žmogaus kelionė į Raudonąją planetą, daugybę kartų aprašyta mokslinės fantastikos kūriniuose, iki šiol susidurdavo su dar neįveikta kliūtimi. Tai Saulės radiacija, vadinamųjų Saulės audrų metu kelianti mirtiną pavojų astronautams ir kosminių laivų elektroninei įrangai. Mokslininkams pavyko įveikti šią kliūtį: jų sukurta dirbtinė magnetosfera apsaugos astronautų gyvybę nuo pražūtingų Saulės audrų.
Mokslininkams pavyko įveikti bene didžiausią pilotuojamų skrydžių į Marsą kliūtį: jų sukurta dirbtinė magnetosfera apsaugos astronautų gyvybę nuo pražūtingų Saulės audrų.
Nors kosminių zondų misijos į Marsą tapo įprastinės, žmogaus kelionė į Raudonąją planetą, daugybę kartų aprašyta mokslinės fantastikos kūriniuose, iki šiol susidurdavo su dar neįveikta kliūtimi. Tai Saulės radiacija, vadinamųjų Saulės audrų metu kelianti mirtiną pavojų astronautams ir kosminių laivų elektroninei įrangai, rašo britų dienraštis „Daily Telegraph“. Tai buvo pati rimčiausia pilotuojamų skrydžių į Marsą problema, kurią pavyko išspręsti D. Britanijos mokslininkams, dar labiau priartinusiems žmonių išsilaipinimo Raudonojoje planetoje perspektyvą.
D. Britanijos Rutherfordo Appletono laboratorijos ir Jorko bei Strathclyde‘o universitetų fizikams išeitį pasiūlė analogija su Žemės magnetosfera. Mokslininkams apvyko sukurti kompaktišką įrenginį, kuris gali sukurti nuo pavojingos kosminės radiacijos kosminį laivą saugantį miniatiūrinį magnetinį lauką.
Eksperimentai, atlikti laboratorijoje su kosminio laivo modeliu, patvirtino, kad toks prietaisas užtikrina beveik visišką 100 proc. apsaugą nuo Saulės audrų.
Strathclyde‘o universiteto teorinės fizikos profesorius Bobas Binghamas dienraščiui sakė, kad eksperimentus vykdžiusi specialistų grupė šiuo metu patentuoja savo išrastą technologiją ir tikisi per 5 metus pagaminti veikiantį reikiamo dydžio įrenginio prototipą.
„Saulės audros arba vėjai – vieni didžiausių tolimose kosminėse kelionėse tykančių pavojų. Jei užkluptų tokia audra, ji ne tik sugadintų laivo elektroniką, bet ir patys astronautai netrukus atrodytų kaip perkepinta pica“, – sakė mokslininkas.
Pasak jo, būti užkluptam Saulės audros kosminėje kelionėje – beveik tas pat, kaip ir atsidurti netoli Hirosimos, kai ant jos buvo numesta atominė bomba. „Jūsų oda pasidengtų pūslėmis, plaukai nuslinktų, iškristų dantys, ilgainiui nustotų veikę vidaus organai. Ne pats maloniausias būdas keliauti“, – pridūrė profesorius Binghamas.
Tačiau naujasis įrenginys, sukuriantis dirbtinę magnetosferą, sulaiko didelės energijos dalelių srautus ir apsaugo erdvėlaivio įgulą bei įrangą. Anot pilotuojamas misijas į Marsą iki 2050 m. planuojančių NASA ir Europos kosmoso agentūrų atstovų, „kosminiai orai“ yra pats didžiausias tolimųjų skrydžių pavojus. Tokios Saulės audros paprastai kyla netikėtai. Žemę nuo jų saugo magnetosfera – natūralus „magnetinis gaubtas“. Tik 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje ir 8-ojo pradžioje NASA skrydžių į Mėnulį programos „Apollo“ dalyviai „akis į akį“ buvo susidūrę su šiuo pavojumi, nes jie buvo pirmieji žmonės, nukeliavę už planetos magnetosferos ribų.
Kadangi paprastai „Apollo“ programos skrydžiai į Mėnulį trukdavo tik 8 dienas, tikimybė, kad kosmose užklups tokia audra, buvo sąlyginai nedidelė. Tačiau beveik 58 mln. kilometrų kelionė į Marsą truktų maždaug pusantrų metų. Mokslininkų teigimu, tikimybė, kad per 18 mėnesių gali kilti Saulės audra, beveik prilygsta 100 proc.
Mažosios magnetosferos idėja, pasak dienraščio, buvo aptarinėjama dar „Apollo“ programos išvakarėse, tačiau tuomet ji buvo pripažinta nepraktiška. Mokslininkai manė, kad atvirame kosmose nuo pavojingos radiacijos galėtų apsaugoti ne mažesnis nei 100 kilometrų spindulio „magnetinis gaubtas“. Tokiai dirbtinei magnetosferai sukurti prireiktų nepaprastai daug energijos ir didelės įrangos.
Tačiau britų mokslininkai, savo tyrimo rezultatus paskelbę žurnale „Plasma Physics and Controlled Fusion“, sukūrė dirbtinę magnetosferą generuojantį įrenginį, kuris tėra žaidimų aikštelės karuselės dydžio ir vartoja tiek pat energijos, kaip ir elektrinis virdulys.
Specialistai mano, kad du tokie įrenginiai galėtų būti sumontuoti dviejuose kosminį laivą lydinčiuose palydovuose. Jie skristų priekyje ir, prisiartinus Saulės audrai, įjungtų apsauginį magnetinį skydą. Rutherfordo Appletono laboratorijos daktarės Ruth Bamford teigimu, pirminiai eksperimentai patvirtino, kad toks įrenginys gali apsaugoti astronautus nuo mirtinų „kosminių orų“, rašo „Daily Telegraph“.
