Marso planeta ir joje galinti egzistuoti gyvybė neduoda ramybės ne tik astronomijos mėgėjams, bet ir NASA mokslininkams. Jie kartu su Švedijos specialistais iš „Angstrom Aerospace Corporation“ kuria naujo tipo paviršinius tyrimų zondus, galėsiančius tyrinėti įvairias Saulės sistemos planetas. Tai bus ne vienas naujo tipo zondas, o greičiau jau visas jų komplektas.
Marso planeta ir joje galinti egzistuoti gyvybė neduoda ramybės ne tik astronomijos mėgėjams, bet ir NASA mokslininkams. Jeigu pirmieji tegali spėlioti, tai mokslininkai yra žymiai geresnėje situacijoje – jie į Raudonąją planetą nusiuntė jau ne vieną tyrimų zondą. Tik deja, kol kas negauta jokių gyvybės egzistavimo įrodymų. Tačiau jų ieškoti ne taip jau lengva – sudėtingas planetos paviršius labai apsunkina tradicinių roverių judėjimą. Tad mokslininkai ėmė mąstyti apie alternatyvius tyrimų zondus, galinčius geriau įveikti atšiaurios planetos reljefą ir ištirti didesnius planetos plotus.
Štai todėl NASA mokslininkai kartu su Švedijos specialistais iš „Angstrom Aerospace Corporation“ kuria naujo tipo paviršinius tyrimų zondus, galėsiančius tyrinėti įvairias Saulės sistemos planetas. Tai bus ne vienas naujo tipo zondas, o greičiau jau visas jų komplektas. Tipinio pavidalo (kaip ir dabartiniai marsaeigiai) roveris „Mars Research Laboratory“ (MRL) turės transportavimo skyrių, kurio viduje glausis keliolika mažų „pripučiamų“ zondų – tai bus gana keistoki tyrimų aparatai – jie neturės ratų ir primins pripučiamus rutulius arba paplūdimio kamuolius, turinčius 30 cm diametrą ir sveriančius apie 5 kg.
 1 – Pagrindinis roveris atidaro transportavimo kamerą ir tyrimų zondai „keliauja“ į lauką; 2 – dar nepasiekus paviršiaus ksenono dujos išpučia rutulį ir garantuoja švelnų nusileidimą |
|---|
Kuomet MRL nuvažiuos į reikiamą vietą, atsidarys jo transportavimo skyrius ir veikiami švelnaus spaudimo į išorę bus išstumiami kompaktiškai supakuoti pripučiami tyrimų zondai. Išstūmimo metu aktyvuosis cheminė reakcija, kuri užpildys ksenono dujomis rutulio vidų anksčiau nei jie pasieks planetos paviršių – tad nusileidimas bus pakankami minkštas ir švelnus.
Šie pripučiami zondai turėtų būti žymiai mobilesni už pagrindinį tyrimų roverį, todėl jie galės ištyrinėti žymiai didesnio ploto vietovę. Be to, jiems negrės apsivertimo pavojus, o ir jų viduje bus žymiai mažiau įrangos, kuri gali sugesti.
Rutulio viduje įtaisyti du Saulės energija maitinami varikliai sugebės jį ridendami įveikti 100 kilometrų atstumą. Vienas iš variklių judins savotišką švytuoklę, taip keisdamas rutulio svorio centrą ir kurdamas judesio momentą. Kitas variklis veikdamas pačiu principu leis judantį rutulį pasukti norima kryptimi. Judėjimo dinamikos principus mokslininkai „pasiskolino“ iš tradicinių sraigtasparnių. Tuo pačiu naujasis zondas galės fotografuoti apylinkes praktiškai bet kokiu kampu ir imti tyrimų medžiagos pavyzdžius.
 1 ir 2 – judėjimui skirti du Saulės energija maitinami varikliai; 3 – filmavimo kamera bei manipuliatorius paviršiaus mėginiams paimti |
|---|
Be to, riedėdami tarsi savotiška padanga, rutuliai sugebės keisti vidinį dujų slėgį – taip lengviau įveikdami klampų paviršių arba smėlį. Po planetą riedantys rutuliai sugebės tarpusavyje keistis informaciją ir ją perdavinėti į centrinę Žemės būstinę.
Kol kas ši idėja projektavimo stadijoje, o idėjos tolimesnis likimas priklausys nuo realių bandymų rezultatų. Jeigu jie būtų teigiami, mokslininkai tikisi tokius zondus nusiųsti ne tik į Marsą, bet ir į Neptūno palydovą Tritoną arba Jupiterio palydovą Europą. Tačiau entuziazmą vėsina tai, jog tokia zondų koncepcija nėra labai nauja – dar 2006 metais inžinieriai siūlė Marso tyrimams naudoti panašios konstrukcijos tik mažesnius „šokinėjančius“ zondus. Deja, tuometiniai eksperimentai realiose sąlygose nepateisino vilčių ir projektas buvo „pamirštas“. Tačiau jeigu dabartinių zondų testų rezultatai bus teigiami, mes dar ne kartą rašysime apie šiuos neįprastus „rutulius“.
