Žmonijos istorijoje tik nedaugelis idėjų taip ilgai žavėjo ir kartu baugino žmones kaip dirbtinio intelekto sukūrimo galimybė. Senovės graikai savo mituose vaizdavo auksinius dievo Hefaisto robotus, egiptiečiai garbino šventąsias statulas, kurioms, kaip tikėta, gyvybę įkvėpė genialūs jų meistrai, viduramžių alchemikai gyrėsi sukonstravę dirbtines būtybes... Troškimas sukurti intelektą, prilygstantį žmogiškajam, iš naujo atgimė XX amžiuje, išradus kompiuterį. Tobulėjant jo įrangai ir augant galiai, žmonija galėjo prie šios idėjos realizavimo priartėti kaip niekada anksčiau.
Dar praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje įvairūs mokslininkai buvo įsitikinę, jog per 20–30 metų žmonijai pavyks sukurti „robotus, galinčius perimti bet kokį žmonių atliekamą darbą“ (H. A. Simonas) ar „iš esmės išspręsti dirbtinio intelekto sukūrimo problemą“ (M. Minsky). Patrauklią dirbtinio intelekto idėją netruko pasičiupti ir kino kūrėjai. Prisiminkite draugišką R2D2 robotą „Žvaigždžių karuose“ ir žmoniją sunaikinančią dirbtinio intelekto sistemą „Terminatoriuje“.
Tačiau bėgo dešimtmečiai, kompiuterių galia išaugo tūkstančius kartų, o fantastikos kūriniuose mąstantys robotai taip ir nepasirodo. Kodėl?
Nematomas protas
Jei dirbtinį intelektą įsivaizduotume kaip protaujančią, besimokančią mobilią sistemą, galėtume sutikti su teiginiu, jog viltys tai sukurti iš tiesų nepasitvirtino. Tačiau ar dirbtinį intelektą gali turėti tik robotai?
Daugybė žmonių kasdien naudojasi interneto paieškos sistemomis, biuro programomis ar telefonu bendrauja su kompiuterizuotais autoatsakikliais, kur pagrindinį vaidmenį atlieka įrankiai, sukurti siekiant įgyvendinti protingų mašinų idėją. Naujojo Meksiko universiteto profesorius G. Lugeris taikliai pastebi: „Technologijai paliekant laboratorijų kompiuterius, ji iš dirbtinio intelekto virsta įprasta kompiuterijos dalimi. Dirbtinis intelektas tiesiog išeina dirbti“.
Nors sukurtas dirbtinio intelekto sistemas dar reikės ilgai tobulinti, kol jos bent kiek priartės prie žmogiškojo intelekto, tačiau šios srities laimėjimai jau dabar yra naudingi. Pavyzdžiui, kai kuriose Vakarų šalyse veikianti bankų kreditorių patikimumo vertinimo sistema šį procesą leido sutrumpinti nuo keliolikos dienų iki kelių sekundžių. Daugybę sėkmingo dirbtinio intelekto pritaikymo pavyzdžių galima rasti ir kitose srityse, pradedant viešbučių administravimo programomis ir baigiant lėktuvų skrydžių valdymo sistemomis.
Viena svarbiausių priežasčių, lėmusių dirbtinio intelekto sistemų plėtrą, buvo Mūro dėsnis, nes tokio pobūdžio technologijoms itin svarbi procesoriaus galia. Kaip vaizdingą šio dėsnio iliustraciją galima pateikti pavyzdį: žmonijai prireikė 20 metų, kol ji perėjo nuo 5 MHz prie 500 MHz spartos lustų; tačiau paskui reikėjo tik aštuonių mėnesių, kad lustai pasiektų 1 GHz ribą.
Dirbtinio intelekto sistemų kūrimą supaprastina ir tobulėjančios programavimo priemonės. Anot šios tematikos knygų autoriaus G. Lugerio, modernių programavimo kalbų (C++, C# ar Java) ir jų savybių (pavyzdžiui, objektinio programavimo) šaknys slypi būtent dirbtinio intelekto tyrimuose.
Nepagrįsti lūkesčiai ir sudėtingos užduotys
Nepaisant dirbtinio intelekto sistemų plėtros, per dideli visuomenės lūkesčiai šioje srityje, įsivaizduojant dirbtinį intelektą tik esantį į žmones panašiuose robotuose, lemia mažą tokių sistemų „matomumą“. Pavyzdžiui, NASA sulaukė didžiulio susidomėjimo dėl sėkmingai vykdomų Marso tyrinėjimų, kur robotuose naudojami puikūs dirbtinio intelekto komponentai priimti kaip savaime suprantamas dalykas.
Dar vienas sėkmingas dirbtinio intelekto atstovas tiesiogine prasme jau yra po dviejų milijonų vartotojų kojomis. 2002 metais JAV kompanija iRobot ėmė pardavinėti autonomiškam grindų valymui skirtą Roomba įrenginį. Apie 34 cm skersmens ir 9 cm aukščio disko pavidalo įtaisas gali išvalyti bet kokio dydžio ar formos kambarių grindis, ne tik išvengdamas kliūčių, bet ir savarankiškai įsikraudamas baterijas ar nustatydamas reikiamą valymo intensyvumą. Įdomu tai, jog daugiau kaip pusė pirkėjų savąjį Roomba pavadino kokiu nors vardu ir nesutiko su teiginiu, jog šis įrenginys yra robotas. Jie jį laikė tiesiog „protingu“ dulkių siurbliu.
Vis dėlto reikia pripažinti, jog progresas šioje srityje iš tiesų nėra labai spartus. Bandydami dirbtinio intelekto sistemas priversti veikti realioje aplinkoje, inžinieriai susiduria su daugybe problemų. Viena jų – įrenginių „regėjimas“. Šiuolaikiniai robotai turi daugybę įvairios paskirties jutiklių, kurių rodiklius stebinti programinė įranga užtikrina, jog įrenginys nesutriks kelyje sutikęs net menkiausią kliūtį.
Ne mažiau kebli ir kalbos atpažinimo problema, kurią būtina spręsti norint užtikrinti sklandų ir paprastą žmonių bendravimą su dirbtinio intelekto sistemomis.
Būtina paminėti ir su kalbos atpažinimo technologijų panaudojimu glaudžiai susijusias interneto paieškos sistemas. Pavyzdžiui, Ask sistemos, paremtos siekiu leisti internautams suformuluoti užklausą kaip įprastą klausimą, pagrindas buvo sukurtas garsaus Masačusetso technologijos instituto dirbtinio intelekto laboratorijoje. Paieškos sistemų lyderė Google taip pat taiko dirbtinio intelekto principus atpažindama žodžių šaknis, atlikdama kalbos analizę ar pateikdama paieškos rezultatus.
Populiari technologija, kurios „nėra“
Į nuviltus visuomenės lūkesčius reaguoja ir dirbtinio intelekto sistemų kūrėjai, vengdami savo kūrinius sieti su šia sąvoka. Nors šiuo metu beveik kiekvienas elektroninis įrenginys turi vienokių ar kitokių dirbtinio intelekto elementų, įtaiso savybių aprašyme tai paprastai neminima.
O juk dirbtinio intelekto tyrinėjimo ir pritaikymo mastai įspūdingi. Pavyzdžiui, už Microsoft kompanijos tyrimus atsakinga Microsoft Research grupė šiai sričiai skiria net ketvirtadalį tyrimų. Kaip vieną jų veiklos rezultatų galima paminėti Windows Vista operacinės sistemos branduolyje įdiegtas funkcijas: stebint vartotojo elgseną ir įpročius, bandoma atspėti, kokia programa bus sužadinta tam tikru paros metu (tyrimų duomenimis, tai pavyksta padaryti 85-90 procentų atvejų) bei iš anksto įkelti ją į operatyvinę atmintinę.
Užuot akcentavę dirbtinio intelekto panaudojimą, aparatinės ir programinės įrangos kūrėjai dažnai renkasi kitus panašios prasmės žodžius. Tačiau ar tai būtų „protingas“ dulkių siurblys, ar Google Maps paslaugos maršruto planuoklis, ar rašybos tikrintuvas tekstų doroklėje, dirbtinis intelektas atlieka didžiąją darbo dalį.
Pagal Jameos E. Gaskino straipsnį „Whatever happened to artificial intelligence?“ parengė Gediminas Štikonas.