Agento 007 įranga netrukus gali pasiekti parduotuves: reaktyvinės kuprinės išradėjas planuoja pradėti serijinę jų gamybą. JAV kasmet rengiamame aviacijos šou „EAA AirVenture“ 48 metų išradėjas iš Naujosios Zelandijos Glennas Martinas pristatė jo teigimu pirmąją pasaulyje praktiniam naudojimui skirtą reaktyvinę kuprinę. Teigiama, kad ji kainuos apie 100 tūkstančių JAV dolerių.
Agento 007 įranga netrukus gali pasiekti parduotuves: reaktyvinės kuprinės išradėjas planuoja pradėti serijinę jų gamybą.
JAV kasmet rengiamame aviacijos šou „EAA AirVenture“ 48 metų išradėjas iš Naujosios Zelandijos Glennas Martinas pristatė jo teigimu pirmąją pasaulyje praktiniam naudojimui skirtą reaktyvinę kuprinę, rašo JAV dienraštis „The New York Times“.
Pasak dienraščio, 27 metus šį skraidymo aparatą kūręs vyras planuoja pasiūlyti jį rinkai: reaktyvinė kuprinė kainuos apie 100 tūkstančių JAV dolerių.
„Niekas negali prilygti svajonei, kurią gali išpildyti reaktyvinė kuprinė“, – pareiškė Sirakūzų universiteto (JAV) E. Bleierio Televizijos ir populiariosios kultūros centro direktorius Robertas J. Thompsonas. Jis išradimą pavadino „pačia drąsiausia žmonijos svajone“.
„The New York Times“ nuotr.
Pačiam Martinui reaktyvinė kuprinė reiškia penkiamečio berniuko svajonės išsipildymą. O tiems, kurie prisimena vaikiškas svajones apie žmogaus galimybę skraidyti ir apie gyvenimą XXI amžiuje pasakojusias komiksų knygeles, šis išradimas įkūnija civilizacijos pasiekimų pažadus, teigia dienraštis.
7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį reaktyvinėmis kuprinėmis naudojosi Buckas Rogersas ir Jamesas Bondas (populiarūs literatūros kūrinių veikėjai – red.). Iš metalo ir plastiko buvo pagamintos ir kelios tikros reaktyvinės kuprinės, naudojusios raketinį kurą. Tačiau nė viena iš jų negalėjo skraidyti ilgiau nei minutę. Tuo tarpu G. Martino aparatas gali išbūti ore 30 minučių, rašo „The New York Times“.
Iš pirmo žvilgsnio jo skraidymo aparatas nepanašus į klasikines reaktyvines kuprines iš mokslinės fantastikos kūrinių. Jis yra beveik 1,5 m aukščio, aparato rotoriai įrengti dviejuose dideliuose futliaruose, šiek tiek primenančiuose apvalius keksus. Kuprinė laikosi ant trijų atramų.
„Jei kas nors pasakys, kad nepirks reaktyvinės kuprinės, kol ji nesumažės iki mokyklinės kuprinės su turbininiu varikliu dydžio, nieko baisaus, – sako išradėjas. – Tačiau kitos galimybės paskraidyti su reaktyvine kuprine savo gyvenime jis greičiausiai neturės.“
Tai nėra reaktyvinis skraidymo aparatas tikrąją šių žodžių prasme, pastebi dienraštis. Martinas neslepia, kad naudoja benzininį vidaus degimo variklį. „Šis aparatas skraido naudodamas reaktyvinę oro srovę“, – sako jis. Kaip bebūtų, svarbiausia tai, kad jis skrenda, pastebi dienraštis.
Bandymų metu, kurie vyko Martino bičiulio namo kieme, reaktyvinė kuprinė žvaliai šovė į viršų, tarsi nekantraudama pradėti skrydį. Kartu su ja pakilo ir dulkių bei nupjautos žolės debesis.
Stulbinamas dviejų rotorių ir 200 arklio galių variklio už nugaros, riaumojančio tarsi visa armada žoliapjovių, traukos jėga dienraščio korespondentą, pasak jo paties, privertė pasijusti taip, tarsi jis skristų pats – naudodamas raumenis, apie kurių egzistavimą nė neįtarė.
Paspaudus kairėje pusėje įrengtą svirtį, aparatas kiek palinko į priekį ir pakilo kokį pusmetrį virš pievelės. Martinas ir jo padėjėjai laikė aparatą už šonuose esančių rankenų ir ėjo iš paskos – tarsi tėvai, mokantys vaiką važiuoti dviratuku.
Po to Martinas pasuko į dešinę, kad aplenktų kažkokią kliūtį, ir nukreipė reaktyvinę kuprinę pernelyg arti šakoto medžio. Pasigirdo šaižus ir nemalonus garsas – tai rotoriai įtraukė medžio lapus. Laimė, po ranka buvo atsarginės dalys ir dirbtuvė, kad būtų galima pakeisti pažeistą rotorių.
Martinas ėmėsi įgyvendinti savo svajonę apie reaktyvinę kuprinę dar mokydamasis koledže, pasakoja dienraštis. Studijuodamas biochemiją jis sėdėdavo bibliotekoje, kruopščiai skaičiuodamas traukos jėgą ir gilindamasis į brolių Wrightų technologinės pažangos metodologiją. Vėliau jis dirbo farmacijos ir biotechnologijų pramonėje, tačiau didelę pajamų dalį atimdavo inžinerinė veikla savo garaže. Jis subūrė entuziastų grupę, kurie padėjo jam plėtoti savo idėjas.
1997 m. birželį Martinas sukūrė savo skraidymo aparato prototipą, kuris buvo pakankamai galingas, kad pakeltų į orą žmogų – tiesa, su sąlyga, kad jis sveria mažiau nei 65 kilogramus. Todėl jis nusprendė kreiptis į žmoną. „Aš paklausiau: „Vanessa, ką tu veiksi šį vakarą?“ – pasakoja Martinas.
Ponia Martin sutiko tapti bandomuoju triušiu, pasakoja dienraštis. Martinas pritvirtino aparatą prie atramos garaže, kad jis galėtų pakelti žmoną niekur nenuskrisdamas, ir pritaisė kažką panašaus į stabdį, jei kartais variklis pasirodytų esąs galingesnis, nei jis manė. Po to uždėjo kuprinę ant žmonos.
Dabar ji prisipažįsta širdies gilumoje abejojusi, kad jai pavyks atsiplėšti nuo žemės. Be to, ji labai bijojusi aparato, kurį vadino „pabaisa“.
Tačiau kai variklis užsivedė ir ėmė grėsmingai riaumoti, o ji pakilo į orą, ponia Martin pajuto, kad tai visai smagu. „Galbūt tai geriausia, kas man kada nors yra nutikę“, – prisipažino ji.
Kad įrodytų, jog bet kas gali valdyti vėlesnį aparato modelį, Martinas lakūnu – bandytoju paskyrė savo sūnų Harrisoną, kuriam tada buvo 15 metų. Nors jis buvo per jaunas, kad galėtų vairuoti automobilį, vaikinas išmoko skraidyti. Projektą reikėjo laikyti paslaptyje, kol aparatas nebus užpatentuotas ir tinkamai išreklamuotas, todėl Harrisonui buvo uždrausta apie jį pasakoti draugams.
„Geresnės paslapties nė nesugalvotum, – dabar pareiškė jis, pridūręs, kad išlaikyti ją nebuvo sunku. – Kiek save prisimenu, visą laiką mūsų garaže buvo reaktyvinė kuprinė, tai tiesiog buvo tema, kurios viešai neaptarinėdavome.“
Kadangi variklis veikė, o vaizdajuostėje buvo nufilmuoti su kuprine į orą kylantys pilotai, Martinui pavyko surinkti pakankamai lėšų projektui tęsti. Jis išėjo iš darbo ir skraidymo aparatui skyrė visą savo laiką. Netrukus jis jau turėjo akcinę bendrovę ir „PowerPoint“ skaidres.
Dabartinis jo reaktyvinės kuprinės modelis, vienuoliktas iš eilės, sveria apie 125 kg ir gali pakelti 300 kg svorį. Jame įrengta saugos sistema, įskaitant vadinamąjį balistinį parašiutą, kuris išskleidžiamas „ypatingomis aplinkybėmis“. Tokie parašiutai naudojami nedideliuose lėktuvuose.
Aparato pagrindas turi amortizatorių, kuris sušvelnina nusileidimą ant žemės. Variklių ir žmogaus kūno svorio centras yra žemiau rotorių, taip sukuriamas švytuoklės efektas, neleidžiantis aparatui apsiversti.
„Žmonės dažnai klausinėja – ar tai saugu? – sako Martinas. – Saugumas – reliatyvi sąvoka. Manau, šiuo metu esame pakankamai daug pasiekę, kad sukonstruotume pačią saugiausią reaktyvinę kuprinę iš visų kada nors sukurtų.“
Pasak jo, kol kas jo vadovaujama inžinierių komanda nėra iškėlusi aparato į didesnį nei 1,8 m aukštį. „Mes tai darome sąmoningai, – aiškina jis. – Turime įsitikinti, kad visiškai kontroliuojame aparatą, prieš bandydami kilti į pavojingesnį aukštį. Jei galite pakilti bent vieną metrą, galėsite skristi ir kilometro aukštyje“, – sakė jis „The New York Times“ korespondentui.
Iš viso 12 žmonių buvo pakilę šiuo aparatu, ir nė vienas iš jų nėra skraidęs ilgiau nei 3 valandas. Martinas planuoja per artimiausią pusmetį pakelti reaktyvinę kuprinę į 150 metrų aukštį. Šį kartą, pareiškia šypsodamasis, pirmasis bus jis pats.
Martinas sako neįsivaizduojantis, kam būtų galima panaudoti šį aparatą, tačiau sakosi esąs optimistas. Jis pakartojo istoriją apie Benjaminą Frankliną: kai išradėjo paklausė, kokia nauda iš karšto oro baliono, jis atsakė: „O kokia nauda iš naujagimio?“
Per antradienį įvykusį Martino reaktyvinės kuprinės pristatymą susirinkusi minia stebėjo, kaip Harrisonas pakėlė aparatą į keliasdešimties centimetrų, kad atsidurtų šiek tiek aukščiau susirinkusiųjų galvų.
„Truputį mažoka“, – pastebėjo iš Kalifornijos atvykęs buvęs civilinių lėktuvų pilotas Bobas Oliveris. Tačiau aparato variklį kurti padėjęs Josephas Tevaarwerkas priminė, kad pirmojo pasaulyje lėktuvo skrydis truko vos 12 sekundžių, ir pridūrė: „Ar būtumėte norėję savo akimis pamatyti, kaip broliai Wrightai jį pakelia į orą?“
