Filmas „Geležinis žmogus“, susilaukęs nemažos sėkmės Amerikos kino teatruose, remiasi populiariu komiksu. Tačiau į Geležinį žmogų panašaus kareivio, pasižyminčio antžmogiška jėga, iš esmės nepažeidžiamo, mokančio skraidyti, apginkluoto šarvuočio arsenalu idėja mažiausiai 20 metų yra operatyvinio JAV gynybos departamento projekto, į kurį jau investuota milijardai dolerių, pagrindas.
Tie, kurie mano, kad Pentagonas savo karinius planus kuria remdamasis komiksais, turbūt yra teisūs.
O gal priešingai – komiksai kopijuoja Pentagoną? Filmas „Geležinis žmogus“, susilaukęs nemažos sėkmės Amerikos kino teatruose, remiasi populiariu komiksu. Tačiau į Geležinį žmogų panašaus kareivio, pasižyminčio antžmogiška jėga, iš esmės nepažeidžiamo, mokančio skraidyti, apginkluoto šarvuočio arsenalu idėja mažiausiai 20 metų yra operatyvinio JAV gynybos departamento projekto, į kurį jau investuota milijardai dolerių, pagrindas, rašo Italijos dienraštis „La Repubblica“.
Peteris Singeris, pirmasis knygoje „Korporatyviniai kariai“ aprašęs naujuosius samdinius, Pentagono projektus aptarinėja kitoje knygoje – „Sujungtas karui“, apie kurią pasakojama Brookingso instituto svetainėje. Jo vaizduojamas ateities karys atrodo tarsi atkeliavęs iš apsiskaičiusio paauglio sapnų – tai Geležinio žmogaus, Luke‘o Skywalkerio, „Plėšrūno“, Sigourney Weaver iš „Svetimo“ su gera „Žvaigždžių kelio“ porcija ir tokių klasikinių kūrinių, kaip Roberto Heinleino „Kosminis desantas“, veikėjų mišinys.
Supergalimybės
Apie kompiuterizuotą, techniškai pažangų kareivį Pentagono strategai mąsto dar nuo 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, teigia dienraštis. Tačiau JAV gynybos departamentas buvo priverstas atsisakyti projekto „Land Warrior“, nes atitinkama bioninio kario įranga svėrė beveik 40 kg, o ją maitinusios baterijos talpos pakakdavo vos 4 valandoms. Tačiau jį pakeitęs „Future Force Warrior“ projektas demonstruoja nanotechnologijų pasiekimus: dabar karys apginkluotas automatu, kuris gali šaudyti ne tik kulkomis, bet ir 15 mm kalibro miniraketomis. Jis naudoja šiluminio taikymosi sistemą, kad galėtų visada aptikti taikinį. Naujoji įranga taip pat suteikia galimybę paralyžiuoti priešininką naudojant elektros iškrovą. Kareivis turi specialius akinius. Kai reikia apsižvalgyti didesniu atstumu, kelių kilometrų spinduliu, jie tampa binokliu. Jei reikia apsidairyti šalimais, šie akiniai pradeda veikti kaip nuo vabzdžių nukopijuota „Mantis“ sistema, leidžianti į vieną atvaizdą sujungti vizualinį, infraraudonąjį ir terminį „paveikslėlius“. Tai padeda atsakyti į svarbiausią klausimą – „Kas yra už šių durų?“. Žinoma, kareivis gali dirstelėti ir į miniatiūrinį monitorių, leidžiantį apžiūrinėti objektą skirtingais apžvalgos kampais. O jei „Mantis“ sistemos galimybių nepakanka pavojui pašalinti, darbo imasi elektroniniai davikliai, perspėjantys apie sprogstamąsias medžiagas arba besislepiantį žmogų, ir supermikrofonai, gebantys išgirsti pokalbį 50 metrų atstumu.
„Future Force Warrior“ elektroninė įranga kareiviui praneša apie jo priešo buvimo vietą, kūno temperatūrą, širdies ritmo pokyčius. „Superkarį“ saugo iš nanomedžiagų pagaminti šarvai. Jie reaguoja į pavojų kaip oro pagalvės automobiliuose: šarvai aktyvuojami pajutus smūgį. Tada jie tampa tvirti kaip plienas, nuo kurio atšoka kulkos. Tos pačios nanomedžiagos gali virsti nanoraumenimis, 25–30 proc. padidindamos kareivio jėgą.
Egzoskeletas
Pentagone svarstoma, kaip apsaugoti kareivį ir kartu sustiprinti jo galią. Visa techninė įranga turi būti sumontuota savotiškame karkase, ir kareivis ją turi valdyti ne elektroniniu būdu, o naudodamasis prie jo raumenų prijungtais davikliais, kad būtų užtikrintas natūralus judesių laisvumas. Galutinis variantas neturėtų pernelyg skirtis nuo Imperijos kareivių iš „Žvaigždžių karų“, rašo „Repubblica“. 100 kilogramų svorį kareivis turi nešti taip, tarsi įranga svertų vos 3 kg. Be to, padės „bioniniai batai“, kad būtų galima judėti taip greitai, tarsi važiuojant dviračiu, ir prireikus šokinėti kelių metrų atstumu. Žinoma, ir laipioti sienomis – maždaug kaip Žmogus – voras.
Piliulės
Kita vertus, galima patobulinti ne tik kareivio techninę įrangą, bet ir jo kūną. Pavyzdžiui, pasitelkus kai ką panašaus į sportininkų vartojamus steroidus. Tai piliulės, sustiprinančios raumenis, suteikiančios daugiau energijos, pašalinančios nuovargį ir mieguistumą. Jei piliulės atrodo nepatrauklios, galima pagalvoti apie šalmą su davikliais, registruojančiais nuovargio lygį (pavyzdžiui, fiksuojant akies vokų judėjimo greitį). Toks šalmas naudotų „magnetinę kaukolės stimuliaciją“ – tai yra, smegenų veiklą stimuliuojančias magnetines bangas. O jei kareivis būtų sužeistas? Tam yra vakcinos, po pirminio šoko apribojančios ar panaikinančios skausmą. Gali būti panaudota ir žaizdos gijimą spartinanti technologija – infraraudonieji spinduliai, kur kas greičiau atstatantys pažeistus audinius (kaip darydavo daktaras McCoyus iš „Žvaigždžių kelio“). Jei kariuomenė bus sudaryta būtent iš tokių kareivių, ji pasižymės ypatinga smogiamąja galia, rašo „Repubblica“. Tačiau, pasak Singerio, egzistuoja ir dar didesnės strateginės galimybės.
Pavyzdžiui, tokie kariai galės lengviau vykdyti slaptas arba greitas operacijas. O svarbiausia – kareivių reikės mažiau. Savo ruožtu bus galima sumažinti ir užnugario aprūpinimo tarnybas.
Šiuo metu egzistuoja dvi opios problemos – būtinybė pašaukti į tarnybą reikiamą rezervininkų skaičių ir karinių operacijų kaina. Abi jos į Irako avantiūros spąstus patekusioje Amerikoje vertinamos labai jautriai, pastebi dienraštis. Tad kokie turėtų būti karo veiksmai ateityje? Singeris atkreipia dėmesį į moralinę ir politinę tokio didelio karinių technologijų šuolio riziką. Jis taip pat pabrėžia, kad labai sudėtinga technika kelia ir didesnį klaidų tikimybės pavojų. Pentagono istorijoje yra daug nesėkmių – pradedant Vietname naudotais defoliantais, baigiant „Persijos įlankos sindromu“. Apie tai geriausiai žino patys kareiviai, praktiškai pajutę Murphy ar vadinamojo sukčiaus dėsnio, teigiančio, kad jei kas nors vyksta ne taip, blogiausia nutiks pačiu nepalankiausiu metu, pasekmes. Tad dar Vietnamo karo laikais, kai Pentagonas pradėjo bandyti savo pirmąjį egzoskeletą, paaiškėjo, jog pats didžiausias noras, kuris kildavo jį užsidėjusiems kareiviams – kuo greičiau jį nusiimti, rašo „Repubblica“.
