Per plauką nuo atominio karo

Tie, kurie nėra technofobai, dažnai pasitiki kompiuteriais – jei jau kompiuteris taip pasakė, vadinasi – tiesa. Technofobai, savo ruožtu – skaitmeninio amžiaus luditai – jie bijo, kad kompiuteriai ir technologinis progresas kelia pavojų žmogui, todėl ne tik patys nesinaudoja kompiuterių teikiama nauda (nors ir, tarkim, kiekvieną vakarą žiūri orų prognozę, kurią sinoptikas ruošė naudodamasis kompiuterine programa), bet dar ir gąsdina kitus. Ir, nors ir vieni, ir kiti savo požiūriu klysta, šįkart skaitysite apie scenarijų, dažnai iškylantį Holivudo technofobų vaizduotėje – kompiuteris sukelia branduolinę apokalipsę.

Taip, nuo ankstyvojo perspėjimo sistemų įdiegimų tiek buvusi Sovietų sąjunga, tiek Jungtinės Amerikos Valstijos patyrė incidentų, vos nesibaigusių tarpkontinentinių branduolinių raketų lietumi.

Tarkim, 1979 metų lapkričio 9 dieną įvykiai pasisuko kaip tik taip, kaip juos kiek vėliau, 1983 metais, pavaizdavo filmas „War Games“ – raketinių bunkerių personalui buvo pranešta, kad link JAV skrenda šimtai raketų, neabejotinai nešančių branduolinį užtaisą, ir tai – tikrai ne treniruotė. Kariai užėmė savo vietas ir pasiruošė smogti atsakomąjį smūgį, įsijungė priešlėktuvinė (ir priešraketinė) gynyba, į orą pakilo bent 10 naikintuvų ir skraidantis nacionalinis avarinis komandinis postas – tiesa, be paties prezidento. Buvo imtasi vykdyti „blogiausio atvejo“ scenarijų.

Ačiū Dievui, paaiškėjo, kad ataka – netikra. JAV ankstyvojo perspėjimo sistemai, esančiai JAV strateginio oro pajėgų Cheyenne kalno kontrolės centre Kolorado kalnuose, per klaidą buvo „sumaitinta“ juostelė su totalinės Sovietų sąjungos atakos simuliacija. Ši klaida paaiškėjo vykdant būtiną scenarijaus dalį, kuri ir išgelbėjo pasaulį – tikrinant neapdorotus duomenis, gautus iš DSP (defence support program) ankstyvojo perspėjimo palydovų. Pasirodo, DSP palydovai, galintys užfiksuoti tarpkontinentinės balistinės raketos paleidimą beveik bet kurioje pasaulio vietoje, šios „atakos“ nepastebėjo.

Gegužės 3 dieną, 1980 metais į orą pakilo JAV strateginiai bombonešiai, nešantys mirtiną krovinį, o „Minuteman“ raketų personalas gavo įsakymą pasiruošti suduoti branduolinį smūgį. Šįkart duomenys, pateikiami kompiuterio, buvo ypač keisti. Jeigu simuliacinės juostelės atvejis „rodė“ pastovų raketų kiekį, tai dabar sistema keitė parodymus kas pora sekundžių – link JAV skrido tai viena raketa, tai šimtai, tai išvis – nulis. Skirtingos gynybos stotys gavo skirtingus duomenis, o DSP palydovai vėl teigė nieko „nematę“. Po karštligiško krapštymosi paaiškėjo, kad taip „kvailioja“ viena mikroschema.

SSRS vos nesudavė daugiamegatoninio smūgio JAV 1983 metų rugsėjo 26 dieną – pasaulį išgelbėjo pulkininkas-leitenantas Stanislavas Petrovas, taip ir nepaspaudęs „raudono mygtuko“.

„Analogų neturinti“ SSRS ankstyvojo perspėjimo sistema buvo ypatinga tuo, kad tuo metu, kai amerikiečių palydovai stebėjo visą pasaulį, skriedami apvalia orbita, sovietiniai skriejo elipsine „молния“ orbita, kuri pietų pusrutulyje – arti žemės, o palydovas, skrendantis pro šiaurės pusrutulį nuo žemės atsitraukia net per dešimtadalį atstumo iki mėnulio – tai ne tik sumažino sistemos kaštus, bet ir turėjo apsaugoti nuo „netyčinių“ aliarmų. Ir kaip tik šita orbita vos netapo katastrofos priežastimi – mat „oko“ (akis) ankstyvojo perspėjimo palydovai 1983 rugsėjo 26 dieną išsidėstė taip, kad į jų regos lauką papuolė ir saulės atspindys nuo aukštesniuosiuose atmosferos sluoksniuose esančių debesų, ir JAV raketinės bazės – ir pulkininko-leitenanto Petrovo pulte užsižiebė lemputė, pranešanti apie branduolinio karo pradžią – tiesa, kariškis iškart suabejojo duomenų teisingumu – anot sistemos, link sąjungos lėkė tik penkios branduolinės raketos ir, nors trisdešimt sistemos lygių patvirtino, kad duomenys teisingi, jis taip ir nepaskelbė aliarmo, kuris būtų pasibaigęs atsakomuoju smūgiu. Stanislavas Petrovas šį sprendimą argumentavo intuicija, ir tuo, kad, jo paties žodžiais „kompiuteris – idiotas pagal apibrėžimą. Ko jis tik neatpažintų kaip branduolinės raketos paleidimo.“

Vadovybės sudaryta komisija nei apdovanojo kariškį, nei jį nubaudė, tačiau pats Petrovas po poros mėnesių pasitraukė į pensiją.

Paskutinį kartą pasaulis vos nesibaigė visai neseniai – 1995 metų sausio 25 dienos paryčiais, kai rusų ankstyvojo perspėjimo sistemos pranešė apie artėjančią amerikiečių raketą. Patikrinus sistemą, paaiškėjo, kad kompiuteris šiuo atveju – niekuo dėtas, o raketa – tikrų tikriausia. Paleista iš Norvegijos, pagal klasikinį šaltojo karo scenarijų ji turėjo sprogti dideliame aukštyje virš Rusijos, taip „apakindama“ visus radarus. Iškart po to turėjo prasidėti atominių bombų „lietus“. Kariuomenė sujudo – lėktuvai bematant buvo paruošti, raketinių bunkerių personalas pasiruošė paleisti atsakomąjį smūgį. Tuometinis prezidentas Borisas Jelcinas pirmą kartą įjungė savo „branduolinį lagaminėlį“, leidžiantį bendrauti su pagrindiniais kariniais patarėjais ir „gyvai“ matyti karinę situaciją.

Įtampą panaikino tik pranešimas, kad raketa, nors ir tikra, skrenda visai ne į Rusiją, o į kosmosą – NASA, bendradarbiaudama su norvegų mokslininkais, paleido šią keturių pakopų raketą šiaurės pašvaistei tirti, o Rusijos ankstyvojo perspėjimo stočių personalas kažkokiu mistiniu būdu (gal visgi ir šiuo atveju buvo kaltas kompiuteris?) apie tai negavo pranešimo, be to, mažos raiškos ankstyvojo perspėjimo radarui ji buvo neatskiriama nuo „Trident“ tarpkontinentinės balistinės raketos.

Visais šitais atvejais žmogus, ne kompiuteris, surado klaidą ir išgelbėjo pasaulį nuo apokalipsės. Bet, visgi, šios istorijos (didžiam technofobų nusivylimui) nedemonizuoja kompiuterio – tik primena mums, kompiuterių ir technikos mėgėjams – bet kuri technologija, sukurta žmogaus, gali klysti (ir, galiausiai, suklysta), nes, kaip teigia sena ir banali tiesa – klysti – žmogiška.