Ar žmonės kada nors tikrai nuskris į Marsą? Sutikime, kliūtys išties kelia abejonių. Tam ne tik teks įveikti daugybę sudėtingų techninių uždavinių – bet kuriai tautai, pasiryžusiai apsiimti tiek daug pastangų reikalaujančią misiją, gali nepakakti vien tik politinio ryžto bei atkaklumo. Tačiau vienas buvusių NASA inžinierių Džimas Makleinas tiki, jog žmogaus kelionė į raudonąją planetą yra gan reali, ir toks įvykis suvienytų pasaulį kaip niekad anksčiau.
Ar žmonės kada nors tikrai nuskris į Marsą? Sutikime, kliūtys išties kelia abejonių. Tam ne tik teks įveikti daugybę sudėtingų techninių uždavinių – bet kuriai tautai, pasiryžusiai apsiimti tiek daug pastangų reikalaujančią misiją, gali nepakakti vien tik politinio ryžto bei atkaklumo. Tačiau vienas buvusių NASA inžinierių Džimas Makleinas (Jim McLane) tiki, jog žmogaus kelionė į raudonąją planetą yra gan reali, ir toks įvykis suvienytų pasaulį kaip niekad anksčiau. Tik jo pasiūlymas pagrįstas pora esminių prielaidų: skrydis į Marsą būtų kelionė į vieną pusę, o ekipažą sudarytų tik vienas žmogus.
Makleinas 21 metus dirbo NASA, o 2007 metais perėjo dirbti į privačią inžinerine veikla užsiimančią kompaniją. Kaip jis pats sako, galimybė pažvelgti į NASA veiklą „iš šalies“ leido jam susidaryti naują kosmoso tyrimų perspektyvą.
Tačiau vienos krypties ir vieno žmogaus misijos į Marsą idėja Džimui kilo dar jam tebedirbant NASA. Jis savo pasiūlymą pavadino „Vienišo erelio dvasia“ (angl. „Spirit of the Lone Eagle“), pagerbdamas Čarlzo Lindbergo (Charles Lindbergh) savarankišką skrydį iš Niujorko į Paryžių 1927 metais.
Inžinieriui idėja kilo po jo pažinties su rusų kosmonautu. „Aš pastebėjau, jog kosmonautas buvo šiek tiek kitokio tipo asmenybė nei amerikiečių astronautas. Kosmonautai pirmiausia yra pilotai, kurie kaip ir lakūnai-bandytojai labai susitelkia į užduoties įvykdymą“, pasakoja Makleinas. „Dabartiniai Amerikos astronautai atrenkami pagal tokius dalykus kaip jų iškalbos ir socialinio bendravimo įgūdžiai, ir dauguma jų turi aukštus mokslinius laipsnius. Tačiau kosmonautas man pasirodė kaip į nuotykius linkęs ir iššūkius įveikti sugebantis žmogus – toks, kokie buvo mūsų pačių pirmieji astronautai septintajame dešimtmetyje“.
Makleinas tiki, jog vienintelis būdas pasiekti Marsą yra vėl sugrįžti prie septintojo dešimtmečio „iššūkius mėgstančių astronautų“ politikos. Be to, pavienio žmogaus misija be galimybės grįžti išspręstų daugybę problemų, su kuriomis neišvengiamai susijusi kelių žmonių kelionė su „bilietu į abi puses“.
„Jei mes atsisakytume poreikio pakilti iš Marso, mes išmestume daugiausia abejonių keliančią misijos kliūtį“, pasakoja Džimas. Dėl mažo ekipažo dydžio erdvėlaivis galėtų būti mažesnis, o poreikis maistui ir resursams smarkiai sumažėtų. Dėl to misija atpigtų ir supaprastėtų.
Nors kai kurie šią misiją priskirtų savižudiškų kategorijai, Makleinas tiki, jog tokia koncepcija yra visiškai logiška. „Taip, egzistuotų didžiulė rizika, tačiau nemanau, jog ji ne daugiau savižudiška nei, tarkime, vieno žmogaus kopimas į kalną. Žmonės nuolat atlieka pavojingus žygius, o tai būtų kažkas išties unikalaus. Taip pat nemanau, jog trūktų savanorių tokiai misijai. Lindbergas savo laiku buvo tas, kuris buvo linkęs surizikuoti vien manydamas, jog taip daryti buvo verta. Nemanau, jog bus sunku rasti dar vieną Lindbergą, linkusį skristi į Marsą. Tai bus pati lengviausia visos programos dalis“.
Analogiškai kaip ir „Apollo“, tokia misija stimuliuotų naujų technologijų atsiradimą ir pagyvintų su tuo susijusias mokslo sritis. Savo mastu tokia misija turėtų būti tarptautinė ir prie jos turėtų prisidėti daugybė tautų. Tai reprezentuotų visos žmonijos pasiekimą.
„Galvoju, jog žmonės jau pamiršo, kokia jaudinanti buvo „Apollo“ programa; tai turėtų sugrąžinti šį žavesį, – sako Makleinas. – Ir tai buvo jaučiama ne tik JAV – visas pasaulis buvo susidomėjęs. Šis entuziazmas būtų didžiausias visos programos rezultatas, greta to, jog žmogaus skrydžio į Marsą misija sukurtų naujas darbo vietas, stimuliuotų ekonomiką ir sukurtų naujas technologijų šakas. Mes visi esame žmonės, ir idėja kažką iš mūsų išsiųsti į tokią kelionę būtų puikus nuotykis visam pasauliui.“ Jis taip pat primena, jog „viską stebėtų ištisas pasaulis, ir tai nebūtų visiškai vienišo astronauto kelionė. Astronautas galėtų palaikyti nuolatinę komunikaciją su Žeme. Pavyzdžiui, Tarptautinės Kosminės Stoties ekipažas turi ištisą armiją žmonių Žemėje, kurie seka visus jų veiksmus. Realiai jie neturi jokios ramybės – kažkas nepertraukiamai stebi jų veiklą. Nemanau kad vienišumas bus didelė problema misijos į Marsą metu“.
Žinoma, Makleinas viliasi, jog prie pirmojo keliautojo artimiausioje ateityje prisijungtų ir kiti. Orbitinė planetų mechanika užtiktina pageidaujamas starto iš Žemės į Marsą sąlygas kas 26 mėnesius. „Šis asmuo neliktų vienas labai ilgą laiką. Tiesiog grįžti atgal būtų neįmanoma“, – pasakoja buvęs NASA inžinierius. Kita jo pasiūlyta alternatyva yra vieno vyro ir vienos moters ekipažas, galbūt sukuriantis „Adomo ir Ievos“ situaciją.
Nepilotuojami nusileidimo aparatai į Marso paviršių nugabentų gyvenamąsias patalpas, būtinas atsargas ir komunikacijų įrangą dar prieš pilotuojamos misijos pradžią. Geriausia nusileidimo vieta būtų žemuma, užtikrinanti užuovėją, galbūt kanjono dugne. Tai apsaugotų nuo radiacijos ir atmosferos reiškinių, taip pat ten būtų didžiausias atmosferos slėgis.
Nors netgi su paprasčiausia žmogaus misija į Marsą yra susiję daugybė techninių problemų, Makleinas primena, jog „Apollo“ programos metu techniniai sudėtingumai irgi egzistavo ir dėl jų programa nebuvo atidėta. Dėl to jo nuomone nereikėtų atidėlioti ir misijos į kitą planetą. „Aš prisimenu ankstyvąsias „Apollo“ programos dienas, – tada buvo netgi dar daugiau techninių problemų, nei dabar, kai planuojamas skrydis į Marsą. Žmonės nesupranta to, arba jau pamiršo šį faktą.
Tada netgi keletas dalykų buvo didžiulės nežinomybės, ir bet kuris iš jų galėjo sustabdyti žmogaus nusileidimo Mėnulyje šou“, – sako Makleinas. Jis taip pat primena, jog pirmieji „Apollo“ erdvėlaivio projektuotojai daug ką statė „ant kortos“, tikėdamiesi, jog 3 arba 4 metų bėgyje bus sukurti didelės galios tranzistoriai ir maži valdymo blokai. Tai buvo vienintelis būdas, kuriuo buvo galima sukurti pakankamai mažo svorio erdvėlaivį, galintį nusileisti Mėnulyje. Tuo metu tai buvo beveik mokslinė fantastika; nepaisant to, buvo tokių, kurie tikėjo, jog užduotį galima įveikti vos per kelerius metus. Kaip ir tikėtasi, reikiamos technologijos buvo įsisavintos laiku, kad būtų galima įgyvendinti idėją.
Nors „Apollo 11“ astronautas Bazas Oldrinas (Buzz Aldrin) ir žymus rašytojas ir fizikas Polas Deivisas (Paul Davis) taip pat palaikė vienos krypties kelionę į Marsą, mūsų rizikuoti nelinkusioje visuomenėje žmonės į tokią idėją žvelgia su nepasitikėjimu. Nors praeityje tyrinėtojai keliaudavo, pavyzdžiui, į Pietų arba Šiaurės Polius žinodami, jog jie gali niekada negrįžti, o 19–20 amžiuose į JAV gyventi persikėlė tūkstančiai imigrantų, žinodami, jog jie niekada negrįš į savo tėvynę, žmogaus psichika pasikeitė tiek, kad „bilietas iš planetos į vieną pusę“ tapo nepriimtinas. Springfilde (Ilinojus, JAV) gyvenanti psichologė Moli Dūli (Molly Dooley) teigia, jog Žemėje turi įvykti esminė krizė, kad žmonės rimtai įvertintų tokios misijos reikšmingumą. Paprastai tokią riziką apsiimti linkusi tik mažuma. Ji teigia, jog „Kai esamoji situacija mūsų nebetenkina, mes paprastai tampame daugiau linkę taip rizikuoti. Skirtumas tarp suinteresuotų ir nesuinteresuotų grupių susiveda į jų prisirišimą prie esamos situacijos“.
Makleinas sako, jog esminė priežastis, dėl kurios NASA iki šiol vis dar negalėjo susitelkti ties žmogaus misija į Marsą yra paprasta: NASA nesurenka pakankamai lėšų. Jo teigimu tokia situacija klostosi jau daugelį metų: „Jie nesurinko pakankamai lėšų šatlo problemoms pašalinti, ir jiems chroniškai tų lėšų trūksta. Principas, kuriuo skiriamas finansavimas NASA organizacijai, yra didžiulė kliūtis, kadangi kiekvienais metais jų atstovai turi kreiptis į Kongresą, prašyti finansavimo ir pagrįsti savo biudžetą. Pavyzdžiui, Kinijos kosminės erdvės įsisavinimo programa šiuo požiūriu turi pranašumą, kadangi jų biudžetas skiriamas kas penkerius metus. Jei mes tikrai norime kur nors nuskristi, būtina pakeisti būda, kuriuo NASA gauna reikiamus pinigus“.
Makleinas taip pat įsitikinės, jog NASA klaida yra jog ji net nesvarsto vienos krypties misijos į Marsą galimybės. „Daugiau nei keturiasdešimt metų jie studijavo įvairiausias alternatyvas, tačiau niekada net nepažvelgė į kelionę viena kryptimi. Mums nereikėtų ties tokiu klausimu sustoti amžiams. Tikiu, jog žmogaus prigimtyje yra siekis keliauti kažkur kitur, o šis pasaulis tokiu požiūriu jau yra išsisėmęs. Manau, kad dabar yra metas atsistoti ir eiti ten, kur galima pradėti viską iš pradžių. Nėra priežasčių nebandyti“.
