Jau daugelį metų svarbiausiu kosminių skrydžių tikslu laikomas Marsas, tačiau artimiausias dešimtmetis turėtų tapti Mėnulio laikotarpiu, teigia dienraštis. Vis daugiau mokslininkų kolektyvų, daugiausia JAV, o taip pat ir kitose šalyse, darbuojasi siekdami įveikti pilotuojamo skrydžio į Mėnulį, kuris, kaip pažadėjo JAV prezidentas George‘as Bushas, įvyks 2020 metais, sunkumus. 
Specialistai nagrinėja, ar galima gyventi Mėnulyje ir naudotis jo ištekliais, rašo Ispanijos dienraštis „El Pais“.
Jau daugelį metų svarbiausiu kosminių skrydžių tikslu laikomas Marsas, tačiau artimiausias dešimtmetis turėtų tapti Mėnulio laikotarpiu, teigia dienraštis. Vis daugiau mokslininkų kolektyvų, daugiausia JAV, o taip pat ir kitose šalyse, darbuojasi siekdami įveikti pilotuojamo skrydžio į Mėnulį, kuris, kaip pažadėjo JAV prezidentas George‘as Bushas, įvyks 2020 metais, sunkumus. Specialistų manymu artimiausiais metais sukurti Mėnulyje pusiau nuolatinai veikiančią bazę – įgyvendinamas, bent jau techniškai, tikslas, tačiau tai anaiptol dar nereiškia, kad visos likusios problemos jau išspręstos.
„Pastatyti bazę Mėnulyje iki 2020 metų iš tikrųjų įmanoma, – dienraščiui tvirtino Italijos D‘Anuncijo universiteto planetologas Goro Komatsu. – Terminas priklauso nuo politinių JAV, Europos, Rusijos ir Japonijos, arba Kinijos, o gal ir Indijos sprendimų, kurie gali pakeisti Mėnulio įsisavinimo programą. Jei kalbėtume apie technines galimybes – tai jos, be abejo, yra.“ Jo kolega Ignasijus Casanova iš Katalonijos Politechnikos universiteto taip pat mano, kad „pagrindinė būtinų technologijų dalis jau sukurta“, rašo „El Pais“.
Sutinkamai su NASA Globaliąja kosmoso tyrimų programa Mėnulis – ne šiaip treniruotė skrendant į Marsą, bet ir logiškas Žemės ekonomikos plėtros tęsinys. Madrido Complutense universiteto geologas Rosario Lunaras mano, kad tolimesnė jos raida verčia ilgalaikėje perspektyvoje išnaudoti „artimiausios Žemei kosminės erdvės“ resursus. Vienas iš galimų pavyzdžių – helio-3 dujos. Tūkstančius tonų šių dujų galima būtų išgauti Mėnulyje, o pargabenus į Žemę naudoti kaip kurą hipotetiniams termobranduoliniams reaktoriams. „Mėnulyje esančių helio-3 atsargų pakaktų, kad Žemė apsirūpintų elektros energija daugiau nei 1000 metų“, – aiškina Lunaras.
Tačiau šiuo požiūriu dar daug ką reikia padaryti, pastebi dienraštis. Pirma, reikia grįžti į Mėnulį (paskutinysis pilotuojamas skrydis įvyko 1972 metais). NASA planuoja nuo 2020-ųjų pradėti rengti po savaitę truksiančias pilotuojamas ekspedicijas į Mėnulį, kuriose dalyvautų po 4 įgulos narius. Kai bus parengtos energijos tiekimo sistemos, transporto priemonės ir gyvenamieji moduliai, ekspedicijų trukmė bus pratęsta iki 6 mėnesių. Galutinis tikslas, NASA specialistų teigimu – „išmokti naudoti natūralius Mėnulio resursus bazės poreikiams užtikrinti“. Tiekimai iš Žemės kainuos brangiai. Deguonis, vanduo, energija (jos gamybą apsunkina tai, kad naktis Mėnulyje trunka dvi žemiškas savaites), statybinės medžiagos, maistas... Ateityje visu tuo turės aprūpinti patsai Mėnulis.
Tačiau pati didžiausia problema – kaip apsaugoti astronautus nuo stiprios radiacijos Mėnulio paviršiuje, rašo „El Pais“. Ją stengiasi išspręsti I. Casanovos grupė, sukūrusi radiacijos ir materijos sąveikos modelį. Jo padedami mokslininkai apskaičiavo, kokią radiacijos dozę gautų astronautas per tam tikrą švitinimo periodą. Jie padarė išvadą, kad „yra absoliučiai būtina perspėjimo apie išsiveržimus Saulėje sistema“ – tai reiškiniai, kurių metu Saulė skleidžia stipresnę radiaciją.
Be to, I. Casanova nagrinėja Europos kosminės agentūros (ESA) zondo „Smart 1“ duomenis, siekdamas išsiaiškinti, kokių resursų yra Mėnulyje ir būtent kuriose jo vietose. Dar viena tyrimų kryptis – statybinių medžiagų gamyba iš vadinamojo Mėnulio stiklo – junginio, aptinkamo tik šiame Žemės palydove. Abi minėtosios tyrimų kryptys tokios pat svarbios ruošiantis bazės statybai, kaip ir lengvų medžiagų, saugančių nuo radiacijos, kūrimas, bei itin žemoms temperatūroms atsparių robotų gamyba. Temperatūra Mėnulio paviršiuje gali pakilti iki +100 laipsnių pagal Celsijų ir nukristi iki 150 laipsnių šalčio, rašo „El Pais“.
Temperatūros svyravimai ir Mėnulio nakties trukmė – svarbiausi veiksniai priimant sprendimą, kurioje Mėnulio vietoje statyti bazę. Tai neabejotinai bus Pietų ašigalis, teigia dienraštis. Ašigaliuose temperatūros svyravimai ne tokie dideli. Praėjusių metų spalį vykusioje naujausioje Mėnulio įsisavinimo tarptautinės darbo grupės konferencijoje buvo išklausytas pranešimas apie atradimą, padarytą remiantis zondo „Smart 1“ duomenimis. Pasirodo, Pietų ašigalyje, šalia Shackletono kraterio, yra vieta, kuri būna nuolat apšviesta visos Mėnulio vasaros metu. Tai labai naudingas atradimas norint apsirūpinti saulės energija, tačiau kai kurie ekspertai, pavyzdžiui, Wolfgangas Seboldtas iš Vokietijos kosminės agentūros, mano, kad ilgalaikėms misijoms Mėnulyje (ir jų transporto poreikiams užtikrinti) prireiks branduolinių reaktorių, rašo „El Pais“.
Prielaida apie kai kuriuose ašigalių regionų krateriuose galimai esantį sušalusį vandenį, kuri prieš kelerius metus buvo padaryta remiantis zondų duomenims, yra gerokai miglotesnė. Žemės radarai rodo, kad vandens ten ko gero nėra, todėl jį teks gamintis iš Mėnulio grunte esančio vandenilio ir deguonies, pastebi dienraštis. Kol kas nežinoma, kiek daug vandenilio jame yra, tačiau 40 proc. Mėnulio regolito sudaro deguonis. Jo išgavimo procedūra jau keletą dešimtmečių sėkmingai vykdoma laboratorinėmis sąlygomis, pasakoja tokius tyrimus vykdantis W. Seboldtas. Tačiau, pasak jo, būtinos apimtys – 50 – 100 tonų per metus – vis dar nėra pasiektos. Toks deguonis gali būti naudojamas ir kuro gamybai. Specialistų teigimu šiuo metu kuriami keli tokie metodai, tačiau, pasak G. Komatsu, kol kas neapsispręsta, kurį iš jų naudoti.
Kai dėl gyvenamųjų patalpų, gali būti, kad joms bus panaudotos pripučiamos konstrukcijos, lengvos ir paprastai išsiskleidžiančios, kurios bus statomos po regolitu, kad būtų apsaugotos nuo radiacijos. Šiemet NASA amerikiečių bazėje Antarktidoje išbandys tokią pripučiamą konstrukciją.
Artimiausiais metais reikės apdoroti dar daug duomenų, gautų iš Mėnulio orbita skriejančių palydovų – Japonijos „Selene“, Kinijos „Change“ ir tų, kurie netrukus ją pasieks – Indijos (kartu su ESA) „Chandrayaan-1“ (balandį) ir NASA „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (spalį). Šie palydovai padės parinkti optimalią vietą būsimai bazei. O 2009 m. planuojamas paleisti JAV palydovas „Lunar Crater Observation and Sensing Satellite“ be kita ko ieškos vandens pietiniame Mėnulio ašigalyje, rašo „El Pais“.
