Daugeliui šių eilučių skaitytojų, neabejoju, yra tekę asmeniškai diegti kokią nors naują sistemą. Tai savaime reiškė, kad reikės nupirkti naują serverį, įsigyti operacinę sistemą, serverį sukonfigūruoti ir parengti darbui. Tačiau atsirado nauja technologija – virtualizacija, kuri iš principo keičia žaidimo taisykles ir supratimą apie IT infrastruktūrą.
Įmonė, nusprendusi įdiegti naują IT sistemą, turi įsigyti ir naują serverį. Todėl plečiantis bendrovei paprastai didėja ir jos išlaidos IT infrastruktūrai. Kuo daugiau bendrovėje procesų ar paslaugų, tuo daugiau skirtingų sistemų, tuo daugiau ir serverių. Mat serverių technologija iki šiol neleido į vieną serverį įdiegti kelių operacinių sistemų ar verslo taikomųjų programų. Dėl šios priežasties organizacijose naudojamų serverių išnaudojamas našumas, įvairiais duomenimis, tesiekia tik 10–15 %.
Daugeliui šių eilučių skaitytojų, neabejoju, yra tekę asmeniškai diegti kokią nors naują sistemą. Tai savaime reiškė, kad reikės nupirkti naują serverį, įsigyti operacinę sistemą, serverį sukonfigūruoti ir parengti darbui.
Tačiau atsirado nauja technologija – virtualizacija, kuri iš principo keičia žaidimo taisykles ir supratimą apie IT infrastruktūrą. Su virtualizacija vieno serverio ištekliai gali būti panaudoti kelioms ar keliolikai sistemų aptarnauti. Įsivaizduokite televizorių, kuris gali rodyti tik vieną programą. Jei taip būtų, TV mėgėjų kambariai atrodytų panašiai, kaip dabar atrodo daugumos įmonių serverinės, kuriose kiekvienas serveris dirba tik su viena sistema.
Jei laivai plukdytų tik vienos rūšies prekes
Virtualizacijos programinė įranga yra įdiegiama į serverius dar prieš diegiant į juos operacines sistemas. Vėliau galima sukurti neribotą skaičių virtualių serverių, kurių kiekvienas turės visus fiziškai atskirtų serverių bruožus. Jei viename serveryje bus sukurti 4 virtualūs serveriai, o vienas iš jų pradės streikuoti, likę 3 dirbs kaip dirbę. Savo galimybėmis virtualus serveris niekuo nenusileidžia tikrajam. Vienintelis skirtumas – keli virtualūs serveriai naudoja tą pačią „geležį“.
 Darius Spaičys |
|---|
Virtualizuoti galima ir savo nešiojamąjį kompiuterį. Tuomet vienu metu galėsite dirbti ne tik su skirtingomis programomis, bet ir su skirtingomis operacinėmis sistemomis. Pavyzdžiui, „Apple“ kompiuterių vartotojai gali įsidiegti ir „Windows“ operacinę sistemą, ir nemokamąją „Linux“.
Priklausomai nuo įmonės dydžio, ji gali turėti kelis, keliolika ar net keliasdešimt serverių. Virtualizacijos pagalba visi šie ištekliai yra konsoliduojami ir gali būti visiškai išnaudoti.
Virtualizacija sukuria tam tikrus loginius konteinerius, kuriems yra priskiriami techninės įrangos ištekliai, į kuriuos vėliau patalpinamos įdiegtos operacinės sistemos ar taikomosios programos. Visi serverių ištekliai yra konsoliduojami, kas reiškia, kad vietoje 3 serverių, turinčių po 2 procesorius, po 2 GB operatyviosios atminties ir po 200 GB disko vietos, mes iš tiesų turime 6 procesorius, 6 GB operatyviosios atminties ir 600 GB diskuose. Ir visi šie ištekliai gali būti išdalinti virtualiems serveriams, kurių kiekvienas „galvos“, kad turi tiek išteklių, kiek jam priskyrė sistemų administratorius.
Tokie loginiai konteineriai gali būti lengvai kilnojami iš vieno serverio į kitą. Panašiu principu yra organizuota jūrinė logistika. Juk nesvarbu, koks yra krovinys – automobilis, krepšinio kamuoliai ar keraminės plytelės – jis yra konteineryje ir gali būti kraunamas iš laivo į laivą, vėliau į traukinį ir t. t.
Jei jūrininkai dirbtų pagal principą, kaip kol kas daugumoje įmonių yra tvarkomasi su serveriais, tai jie laivu galėtų gabenti tik vienos rūšies prekes, nesvarbu, kiek vietos denyje jos užima. Sakote, nelogiška? Tačiau būtent pagal šią logiką kol kas tvarkoma dauguma IT ūkių.
Naujas serveris per pusvalandį
Kas dirbate IT srityje, žinote, kad prireikus naujo serverio, jo užsakymas, atgabenimas, sukonfigūravimas ir įdiegimas gali užsitęsti iki mėnesio. Tuo tarpu naudojant virtualizuotą IT infrastruktūrą, naujam serveriui parengti užtektų pusvalandžio ar valandos.
Su virtualizacija ruošiant darbui naują serverį užtenka nukopijuoti kelis failus iš kito jau sukonfigūruoto serverio, kuris atitinka to naujo ruošiamo serverio poreikius. „Copy-paste“ operacija, nurodome naują tinklo adresą, serverio vardą ir turime naują serverį jau už kelių minučių. Imkite ir diekite į mane, ką norite.
Įvairiais paskaičiavimais, vieną fizinį serverį pavertus virtualiu, per metus sutaupoma apie 7000 Lt. Kita nauda – nebereikia pirkti naujų serverių, sukti galvos, kur juos padėti, atsisakoma investicijų į serverinių įrengimą, ženkliai mažesnės išlaidos už sunaudotą elektros energiją.
Padidėjęs našumas sutaupo pinigų
Įdiegti virtualizaciją vienam serveriui kainuoja nuo 2500 Lt – mažiau nei kainuotų įsigyti naują serverį (jų kainos rinkoje varijuoja nuo 5000 iki 100 000 Lt).
Virtualizacija yra alternatyva nedidelėms įmonėms, kurios negali leisti sau investuoti į patikimą IT infrastruktūrą, tačiau nori užsitikrinti verslo tęstinumą. Turėdamos 2–3 fizinius serverius ir juos konsolidavusios, bendrovės ne tik sumažina investicijas, bet ir išskaido riziką, kylančią dėl techninių gedimų.
Jei sustoja vienas serveris, visos jame veikusios sistemos automatiškai pasileidžia kituose serveriuose. Tarsi pradėjus skęsti vienam laivui, konteineriai automatiškai perkeliami į kitus laivus. Palyginimui, tokį patį tęstinumą užtikrinanti klasterinė įranga kainuoja šimtus tūkstančių ir Lietuvoje naudojama tik stambių kompanijų.
Tuo tarpu didelėms įmonėms virtualizacija leidžia sumažinti serverių kiekį savo duomenų centruose ar serverinėse ir priversti našiau dirbti turimą geležį. O kai kažkas dirba našiau, reiškia, kad tą patį rezultatą galime pasiekti su mažesnėmis išlaidomis.
Virtualizacijos pagalba galima pasiekti net 80 % serverių darbo našumą (įprastai jis siekia 10–15 proc.).
Vieni naudoja, kiti nežino
Paklausite: jei virtualizacija yra toks šaunus dalykas, kodėl jis dar nėra populiarus Lietuvoje? Iš tiesų, įmonių, kurios savo IT infrastruktūroje naudotų virtualizaciją, turime mažiau nei suomiai ar amerikiečiai. Lietuvoje susidarė paradoksali situacija – vienos įmonės virtualizaciją taiko labai plačiai, o kitos – apie tai net nėra girdėjusios.
Yra nemokamų produktų, kurie leidžia neišleidus nė lito virtualizuoti serverį ar kompiuterį, kad į juos būtų galima įdiegti kelias skirtingas operacines sistemas. Tačiau verslas daugiausia naudos gauna iš išteklių konsolidavimo, o tai galintys padaryti virtualizacijos produktai yra mokami, ir populiarumu nusileidžia nemokamiems.
Tačiau komerciniai produktai leidžia ne tik apjungti išteklius ir garantuoti aukštą sistemų patikimumą, bet ir greitą atstatymą (disaster recovery). Atstatymas yra pati populiariausia virtualizacijos paslauga, kurią Baltijos šalyse naudoja apie 100 000 privačių ir verslo vartotojų.
Kaip tai veikia? Įsivaizduokite, kad važiuodami automobiliu didinate greitį – įjungiate pirmą pavarą, antrą, trečią. Tačiau įjungus ketvirtą pavarą greičių dėžė netikėtai sugenda – jei taip nutiktų kelyje, automobilis sustotų ir tektų kviesti pagalbos tarnybą. Bet su virtualizacija, jei greičių dėžė lūžta perjungus ketvirtą pavarą, vėl įsijungia trečia pavara, o automobilis atsiduria ir tęsia kelionę paraleliniame kelyje. Kitaip tariant, lūžus virtualizuotam serveriui išsisaugo iki nulūžimo buvusi jo konfigūracija, ir ji automatiškai startuoja analogišką serverį. Puiki žinia sistemų administratoriams, pelnytai vengiantiems daryti kritinių sistemų atnaujinimus.
Tačiau dauguma serverių „griūva“ nelauktai. Tuomet darbuotojai, vadovai keikia netikusius sistemų administratorius. Tačiau ką daryti, jei sistemų administratorius nepastebi „griuvimo“? Toks įvykis nutiko vienai estų bendrovei, kurios vieno serverio sustojimas buvo pastebėtas po pusantros savaitės. Kai IT infrastruktūra yra virtualizuota, serveris, dėl techninio gedimo netekęs jam priskirtų išteklių, juos pasiima iš kitur, ir sistema sėkmingai veikia toliau. Tad sistemų administratorius, nepastebintis techninių gedimų, nebūtinai yra blogas administratorius. Nes jo darbas – užtikrinti, kad sistemos veiktų nesustodamos.
