Šiuolaikinės technologijos tapo neatsiejamu įrankiu, palengvinančiu informacijos paiešką ir bendravimą. Tačiau naudojimasis šiais privalumais turi savo kainą. Technologijos nuolat renka informaciją apie kiekvieną mūsų veiksmą, todėl svarbūs ir jautrūs duomenys – nuo buvimo vietos ar balso iki atvaizdo ir sveikatos – nebepriklauso tik mums. Kaip tapti savo duomenų šeimininkais?
Šiuolaikinės technologijos tapo neatsiejamu įrankiu, palengvinančiu informacijos paiešką ir bendravimą. Tačiau naudojimasis šiais privalumais turi savo kainą. Technologijos nuolat renka informaciją apie kiekvieną mūsų veiksmą, todėl svarbūs ir jautrūs duomenys – nuo buvimo vietos ar balso iki atvaizdo ir sveikatos – nebepriklauso tik mums. Kaip tapti savo duomenų šeimininkais? Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto lektorė ir doktorantė Goda Strikaitė-Latušinskaja siūlo kelis šios problemos sprendimo būdus.
Goda Stikaitė-Latušinskaja. VU nuotr.
„Mums dažnai sakoma, kad gyvename technologijų amžiuje. Bet kartais man atrodo, kad gyvename duomenų atidavimo amžiuje. Mes spaudžiame „sutinku“ dažniau, nei sakome „labas“. Dalijamės ne tik nuotraukomis, bet ir buvimo vieta, sveikatos duomenimis, net savo balsu“, – praėjusią savaitę VU organizuotoje Superpaskaitoje kalbėjo G. Strikaitė-Latušinskaja.
„Kai prieš kelerius metus įsigijau išmanųjį dulkių siurblį, džiaugiausi, kad jis išvalys grindis be mano pagalbos. Tačiau netrukus supratau – jis ne tik siurbia dulkes. Jis kuria mano namų žemėlapį, žino, kur dažniausiai vaikštau, kada esu namie ir net kur stovi baldai“, – pavyzdį pateikė lektorė.
Tokią informaciją renka ne tik dulkių siurbliai, bet ir širdies ritmą matuojantys išmanieji žiedai, televizoriai, elektriniai garažai. Pasak G. Strikaitės-Latušinskajos, balsas, laikysena, buvimo vieta – viskas virsta duomenimis, kurie turi vertę.
„Ši informacija – biometrinė, elgsenos ir erdvinė – tampa vertingu verslo turtu, o mes dažnai net nesusimąstome, kad ją atiduodame“, – teigė doktorantė.
Duomenims valdyti – seifas
Kodėl duomenis žmonės atiduoda taip lengvai ir kokia yra jų vertė? Harvardo profesoriaus Casso Sunsteino ir Angelos Winegar tyrimas atskleidė atotrūkį tarp to, kaip technologijų įmonės ir kaip patys žmonės supranta savo asmens duomenų vertę.
Jie atliko eksperimentą, kurio metu žmonių paprašė atsakyti į du klausimus. Pirmasis – kiek būtum pasirengęs mokėti, kad tavo duomenys būtų apsaugoti? Vidutinis atsakymas buvo penki doleriai per mėnesį.
Mokslininkai taip pat klausė, kiek pinigų žmonės norėtų gauti, jei turėtų duomenų atsisakyti. Šio atsakymo vidurkis siekė 80 dolerių.
„Šis skirtumas atskleidžia vieną svarbų psichologinį reiškinį – nuosavybės efektą. Kai kažką laikome savu, tai tampa mums vertingiau. Net jeigu realiai tuo nesinaudojame“, – reziumavo G. Strikaitė-Latušinskaja.
Anot jos, kyla klausimas, ar duomenis, kuriais dalijamės, valdome patys, ar tai daro kas nors kitas.
Kaip vieną iš būdų svarbiai informacijai valdyti lektorė įvardijo asmeninį duomenų konteinerį, arba duomenų seifą: „Ne dešimtys skirtingų paskyrų, ne slaptažodžių lavina. Ne sutikimai sutarčių, kurių neskaitome.“
„Įsivaizduokite, viena aiški, saugi erdvė, kurioje laikote viską, kas apie jus svarbiausia: sveikatos įrašus, finansinius duomenis, kasdienės elgsenos modelius, net emocijų dinamiką. Kaip piniginėje. Ir viskas – tik jūsų rankose“, – kalbėjo doktorantė.
Pasak jos, tokioje erdvėje dirbtinis intelektas (DI) gali paaiškinti, kodėl nuovargis nedingsta net ir po ilgų miego valandų, padėti valdyti finansus be nuolatinio nerimo, priimti sprendimus atsižvelgdamas į tikslus, o ne reklamas.
„Ir – kas svarbiausia – kontrolė priklauso jums. Ne „atsisakyti“ (opt-out), kai jau per vėlu. O „sutikti“ (opt-in) – kai norisi. Ne taisyklės smulkiu šriftu. O paprastas klausimas: „Ar noriu tai leisti?“ – kalbėjo G. Strikaitė-Latušinskaja.
Duomenys lygu galia
Pasakodama apie dalijimąsi asmens duomenimis, ji išskyrė dvi kryptis – viešą ir privatų naudojimą.
Pirmąja kryptimi apibūdinamas toks turinys, kuris gali būti naudingas kitiems – paskaitų medžiaga, moksliniai straipsniai, įrašai. Kaip pavyzdį lektorė įvardijo jos kartu su kolega dr. Pauliumi Jurčiu VU sukurtus pirmuosius pasaulyje DI žinių dvynius.
„Jie veikia 24/7, atsako į studentų klausimus, remdamiesi mūsų sukeltais duomenimis. Tai – vienas iš būdų, kaip galime įgalinti duomenis per DI, neišsižadėdami autorystės ir neprarasdami kontrolės“, – aiškino doktorantė.
Anot G. Strikaitės-Latušinskajos, sveikatos, finansų, psichologinės būklės, nuotaikų kaitos ar buvimo vietos duomenys nėra tinkami viešam dalijimuisi, tačiau jie leidžia kurti asmeninius DI agentus, skirtus tik mums.
„Įsivaizduokite, jūsų sveikatos istorija – asmeninis DI gydytojas, kuris žino, kad kasmet kovą jums nusilpsta imunitetas, ir primena tai, net kai jūs apie tai pamirštate. Jūsų judėjimo duomenys – DI treneris, kuris žino, kad po pietų visada prarandate motyvaciją, ir pasiūlo 8 min. tempimo programą vietoje maratono. Jūsų nuotaikų dienoraštis – DI psichologas, kuris nekritikuoja, bet padeda pastebėti tendencijas, kai jūs dar jų nepastebite patys“, – kalbėjo ji.
Pasak lektorės, tokie duomenys būtų skirti tik asmeniniam naudojimui, o DI tarnautų žmogui, ne korporacijoms.
„Tai ne utopija. Tai kryptis, kurią galime rinktis. Kai duomenys priklauso mums – galia taip pat priklauso mums“, – apibendrino G. Strikaitė-Latušinskaja.
