Šįkart norėčiau pagvildenti temą, kodėl naujokams informacinių technologijų (IT) srityje taip pat sunku rasti darbą. Kokie iššūkiai laukia šiandien kandidatuojančio naujoko? Su kokiomis išorinėmis ar vidinėmis problemomis jie, mano supratimu, susiduria? Kokie galimi sprendimo keliai įtraukiant daugiau gerų naujokų į darbo rinką IT srityje?
Šįkart norėčiau pagvildenti temą, kodėl naujokams informacinių technologijų (IT) srityje taip pat sunku rasti darbą. Kokie iššūkiai laukia šiandien kandidatuojančio naujoko? Su kokiomis išorinėmis ar vidinėmis problemomis jie, mano supratimu, susiduria? Kokie galimi sprendimo keliai įtraukiant daugiau gerų naujokų į darbo rinką IT srityje?
Asociatyvi „Shutterstock“ nuotr.
Atsakant į šiuos klausimus šiandien galima pradėti nuo išorinių problemų, su kuriomis susiduria IT įmonės Lietuvoje ir pasaulyje. Tipiškai su IT nesusijusios įmonės ištikus krizei apkarpo IT biudžetą, labai analogiška situacija nutinka ir su jaunesniaisiais (angl. junior, entry level) specialistais. Besikeičianti darbo rinka, gąsdinimai apie dirbtinio intelekto (DI) grėsmes bei apskritai sulėtėjusi ekonomika sukuria mažiau užsakymų IT sferos vystymui, o tai reiškia, kad programuotojų įmonės, dirbančios IT srityje, susilaukia mažiau užsakymų.
Tai, savaime suprantama, reiškia, kad reikia ir mažiau pajėgumų. O kai taip nutinka, ko pirmiausia atsisakoma? Jaunesniųjų specialistų pareigybių. Tad ne paslaptis, kad šiųdienėje rinkoje praktiškai kone beveik nėra jaunesniųjų specialistų – programuotojų, testuotojų darbo skelbimų. Įmonėms reikalingas čia ir dabar kuriantis vertę, o ne dar tik savo potencialą išmėginantis specialistas.
Jaunųjų specialistų samdymas įmonėms nenaudingas ir tuo, kad vertę tokie darbuotojai pradeda kurti po kelių mėnesių ar kartais net pusmečio. Ką tai reiškia rinkai, kur darbuotojai vienoje darbovietėje neišdirba ilgiau nei dvejus metus? Reiškia, kad iš esmės užsiimi altruizmu ir visos rinkos kompetencijų auginimu mainais į šiek tiek pigesnę darbo jėgą. Sumažėjus darbo ar krizės laikotarpiu altruizmo eilutę visuomet pasveria akcininkai arba išgyvenimo klausimas. Kam man samdyti naujoką, kurį mokysiu pusę metų, o po dviejų metų jis vis vien pakeis darbą, nes tiesiog taip yra? Turbūt bet kokio verslo savininkas supranta, kad neapsimoka.
Kiek tęsis ši tendencija, turbūt sudėtinga atsakyti ir niekas neatsakys, bet ką tai reiškia naujokui? Reiškia, kad neužtenka pabaigti persikvalifikavimo kursus ir manyti, kad darbdaviai išskėstomis rankomis tavęs lauks vien tam, kad užpildytų vietą. Tam, kad taptum tinkamesnis kandidatas, kaip naujokas turi suprasti, jog darbdavys, mano supratimu ir patirtimi, visų pirma ieško tos pačios srities specialisto. Pavyzdžiui, jeigu programuoji el. parduotuves, visuomet turėsi didesnį prioritetą už tą, kuris iki šiol programavo tik paprastas svetaines. Analogiškai jeigu esi mobiliųjų aplikacijų kūrėjas, turbūt darbdaviai skeptiškai vertins tavo norą pereiti prie interneto technologijų ir pan.
Arba, kitais žodžiais tariant, net su patirtimi vėl tapsi jaunesnysis, nes bazinių dalykų ir principų naujoje srityje reikės mokytis iš naujo. Vėlgi čia svarbu turbūt ne tik kontekstinės (tos rinkos) žinios, bet ir konkretūs tavo įgūdžiai su įrankiais, kuriuos naudoja būsima darbovietė. Net ir būdamas toje pačioje rinkoje, tarkime, el. komercijos srityje, gali naudoti net keletą skirtingų atvirojo kodo platformų. Vieni naudoja „WooCommerce“, kiti „PrestaShop“, o tretieji „Sylius“ sistemas, kurios visos iš esmės turi ne tik skirtingus įrankius, bet ir architektūras, gerąsias praktikas.
Galima pridėti ir pastabą tiems, kurie darbo ieško ilgiau nei šešis mėnesius. Turbūt sutiksite su mintimi, kad kartais darbuotojai, dirbdami net keletą metų, iš tiesų daro pasikartojančius rutininius darbus, kurie nėra tokie reikšmingi. Keičiant darbo vietą nenoromis turi suprasti ir susitaikyti su mintimi, kad praeitoje darbovietėje buvęs lyg žuvis vandenyje, dabar gali neatitikti nė vienos naujos darbovietės tikslų. Galima sakyti, kad vėl sugrįžti į pradžią – jaunesniojo specialisto rolę. Esu matęs pavyzdį, kai testuotojos, sėkmingai dirbusios vienoje darbovietėje, pakeitusios darbą į analogišką sistemą, kurios principai ir veikimo būdai praktiškai vienodi, į ją žiūrėjo lyg į naujus vartus.
Atsakymo, kas nutiko, kad persilaužti nepavyko, neradau, bet, žinau viena: kad kartais šie pokyčiai būna analogiškai sudėtingi kaip ir naujokams. Esu įsitikinęs, kad bendri patarimai tinka ir keičiantiems darbo vietą po ilgesnės pertraukos, o ne tik naujokams. Ką tai signalizuoja?
Signalizuoja, kad įtakos turi ne tik išoriniai rinkos niuansai, bet ir asmeninis vidinis potencialas. Pavyzdžiui, kaip gerai moki dirbti su informacija, instrukcijomis, gairėmis ir kaip greitai jas perpranti? Kaip greitai apsipranti su naujais įrankiais ir kitokiomis sistemomis? Kaip greitai įvaldai gerąsias praktikas arba gebi pritaikyti tai, ką išmokai? Tai klausimai, kurie turbūt labiausiai analizuojami kandidatų į atrankas metu.
Kitaip tariant, darbdavys visuomet bando įvertinti tavo potencialą ir gebėjimą atlikti darbą greičiau. Esu matęs pavyzdžių, kai vienas darbuotojas per ketverius metus pasiekė vos vidutinio programuotojo lygį, o kitas per tą patį laikotarpį užaugo iki komandos vadovo, sprendžiančio sudėtingiausias užduotis ne tik programavimo srityje, bet ir turinčio daug daugiau atsakomybių.
Ir čia turbūt didžiausias mitas, girdimas kalbant apie IT sferą: visur buvo žadami didžiuliai (arba bent jau didesni) atlyginimai. Realybė tik tokia, kad juos tikrai gauna, bet gauna tie, kurie yra talentingi, sėdi „savo rogėse“, dirba ir mėgaujasi tuo darbu, o ne tik oportunistai, siekiantys išmėginti savo jėgas vien tik išgirdę gandą, kad mamos pusbrolio vaikas jau trečiame kurse uždirba daugiau nei paprastas vadybininkas. Juk ne be reikalo mokykloje, dešimtoje klasėje, mes atlikdavome visokius asmenybės testus tam, kad suvoktume, kur esame natūraliai gabesni.
Apibendrinant įrašą noriu pasakyti, kad naujokas, siekiantis tapti nauju informacinių technologijų srities užkariautoju, visų pirma turėtų pasitikrinti savo natūralius gebėjimus ir žinias bei ar jis tinka logiškai, sudėtingai, matematinei, algoritminiu mąstymu grįstai sričiai bei ar jam joje sekasi. Antras svarbus momentas yra išmokti arba bent jau susipažinti ir gebėti praktiškai naudoti tuos įrankius, kurie apskritai reikalingi šiandien ar reikalingi įmonėms, į kurias bandome kandidatuoti.
Neužtenka pabaigti kursų ir manyti, kad viską žinai. Reikia praktiškai ir savarankiškai įdėti laiko ir pastangų siekiant viską perprasti, jog darbo pokalbio metu turėtum ką atsakyti. Ir trečia, dar viena svarbi dalis yra pačios kontekstinės žinios, t. y. kiek aš apskritai suvokiu ir išmanau IT sferą, nišą, kurioje noriu darbintis, kokios gerosios praktikos, iššūkiai ir kokias problemos sprendžia įmonė, į kurią bandau patekti.
