Anksčiau tik fantastiniuose filmuose matytas pasikalbėjimas su mirusiuoju netrukus gali virsti realybe. Remiantis JAV visuomeninio transliuotojo NPR duomenimis, šiuo metu pasaulyje mažiausiai viena bendrovė kuria dirbtinio intelekto sprendimą, kuris vartotojams leis artimiesiems „paskambinti vaizdo skambučiu“ net ir po jų mirties. 
Anksčiau tik fantastiniuose filmuose matytas pasikalbėjimas su mirusiuoju netrukus gali virsti realybe. Remiantis JAV visuomeninio transliuotojo NPR duomenimis, šiuo metu pasaulyje mažiausiai viena bendrovė kuria dirbtinio intelekto (DI) sprendimą, kuris vartotojams leis artimiesiems „paskambinti vaizdo skambučiu“ net ir po jų mirties. Ekspertai dalijasi įžvalgomis, kaip tai galėtų pakeisti gedėjimo procesą.
„Skaitmeninis mirusiojo „prikėlimas“ turėtų padėti išlaikyti jo atminimą bėgant metams ir suteikti visų trokštamą paramą pačiame sunkiausiame gedėjimo etape. Ganėtinai kokybiškai klonuoti velionį virtualioje erdvėje leidžia jau ir dabartiniai sprendimai, o juos kryptingai tobulinant ir turint didelį su mirusiuoju susijusios skaitmeninės medžiagos kiekį rezultatas gali tapti sunkiai atskiriamas nuo tikrovės. Kita vertus, labai svarbu, kad būsimieji šių inovatyvių sprendimų pirkėjai taip pat įvertintų etinius ir psichologinius aspektus, kurie ne visada gali būti palankūs mirusiojo skaitmeniniam „klonavimui“, – teigia „Telia“ DI intelekto teisės ekspertas dr. Paulius Pakutinskas.
Kas yra tie mirusiųjų klonai?
Mirusiųjų klonai arba kitaip „deadbotai“ yra DI sukurtos dirbtinės skaitmeninės asmenybės, gebančios atkartoti velionio balsą, charakterį ir net išvaizdą. „Silicon Intelligence“ bei kitos šią idėją vystančios įmonės tikisi panaudoti pažangius algoritmus, kurie „deadbotą“ sukurtų pagal mirusiojo nuotraukas, susirašinėjimus su mumis, balso įrašus ir kitą su juo susijusią informaciją.
„Tai suteiktų galimybę per specialią programėlę bet kuriuo metu pasiskambinti mums brangiam mirusiajam ir ne tik išgirsti jo balsą, bet ir dalyvauti visaverčiame pokalbyje, matyti jo skaitmeninį atvaizdą. Skaitmeninėje erdvėje velionis galėtų su mumis pajuokauti, prisiminti bendrų kelionių ar švenčių įspūdžius, o galbūt net patarti sunkioje situacijoje. Turint omenyje dabartinių DI modelių galimybes atkartoti garsenybių balsus, keisti veidus, ir kurti visuomenės klaidinimui naudojamas giliąsias klastotes, pokalbiai su mirusiųjų klonais galėtų būti baugiai realistiški ir bent jau iš pirmo žvilgsnio sunkiai atskiriami nuo tikrų“, – pasakoja P. Pakutinskas.
Pasak eksperto, „deadboto“ tikroviškumas tiesiogiai priklauso nuo jo sukūrimui panaudoto turinio kiekio, tad socialiniais tinklais aktyviai nesinaudoję, daug nuotraukų ar vaizdo įrašų nepaskelbę mirusieji gali nepalikti pakankamai informacijos realistiškos dirbtinės asmenybės suformavimui. DI gebės užlopyti medžiagos trūkumo spragas, bet toks mirusiojo klonas gali nepriminti vartotojui brangaus žmogaus ir nesuteikti pageidaujamo efekto. Visgi technologijoms žengiant tolyn, jau ir dabar galima „atgaivinti“, pavyzdžiui, seną nuotrauką, joje esantys objektai gali pradėti judėti, žmonės šypsotis ar pamojuoti.
Svarbu atsižvelgti į rizikas
„Telia“ atstovas pažymi, kad nepaisant skaitmeninio velionių prikėlimo idėjos patrauklumo, negalima nuvertinti jos keliamų pavojų. DI etikos tyrėjai įspėja, jog beatodairiškas tokio tipo sprendimų populiarinimas gali ne tik nepadėti susitaikyti su artimojo praradimu, bet ir ištęsti visą gedėjimo procesą.
Mokslininkai išskiria penkias gedėjimo stadijas – neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Iš jų pačia svarbiausia įprastai laikoma paskutinioji, kai asmuo priima nepalankią realybę ir susitaiko su gyvenimu be jam brangaus žmogaus. Deja, „deadbotai“ gali sutrikdyti šį natūralų ciklą, įklampindami vartotoją nesibaigiančiame gedėjimo procese ir neleisdami susitaikyti su artimojo netektimi. Dėl šios priežasties Kembridžo mokslininkas Tomaszas Hollanek virtualių mirusiųjų klonų kūrėjams netgi siūlo apsvarstyti skaitmeninių „deadboto“ laidotuvių funkcijos įdiegimą.
Tarp kitų galimų koncepcijos rizikų galima paminėti ir neetišką paslaugos monetizavimą. „Deadbotų“ sprendimus vystančios bendrovės gali neatsispirti pagundai siųsti reklamines žinutes, naudodamos mirusiojo vardą, apmokestinti arba pakelti kainą gedinčiam vartotojui, kai jis emociškai prisiriša prie artimojo klono, taip pat – skatinti toliau naudotis paslauga, kai žmogus jau bando susitaikyti su netektimi.
Eksperto teigimu, jau ir pats mirusiojo vaizdavimas savaime yra etiškai sudėtingas klausimas, kadangi virtualus velionio avataras gali neatitikti nei realybės, nei artimųjų lūkesčių. Pavyzdžiui, gyvenime santūriu ir ramiu buvęs žmogus dėl tam tikrų jo praeityje socialiniuose tinkluose pasidalintų įrašų dirbtiniam intelektui gali pasirodyti kaip pokštininkas ar vakarėlių siela. Taip pat galima ir priešinga situacija, kai siekdamas maksimalaus tikslumo DI atkartos įvairius neigiamus mirusio asmens bruožus, kurių giminaičiai nebus linkę prisiminti. Visos šios situacijos tik bereikalingai piktintų artimuosius, kenkdamos velionio atminimui.
„Kad ir kiek daug duomenų suteiktume DI, mirusiojo klonavimas iš esmės bus tas pats, kas užklijuoti velionio nuotrauką ant lėlės veido ir bandyti su ja kabėtis. Galbūt „deadboto“ išvaizdos ir balso negalėsime atskirti nuo velionio, bet jo mintys ar pozicija tam tikrais klausimais gali smarkiai skirtis nuo vaizduojamo žmogaus. Be to, visada atviras lieka ir duomenų klausimas – kaip gerai jie bus apsaugoti, kas garantuos, kad velionio klonas nepateks į viešumą ir nebus panaudotas nusikaltimams, velionio garbę žeminantiems tikslams, ir ar visa informacija tikrai bus sunaikinta, išreiškus tokį pageidavimą. Dėl viso to leidimą naudoti privačius duomenis „deadboto“ kūrimui greičiausiai dar prieš mirtį turėtų duoti pats žmogus“, – įsitikinęs „Telia“ atstovas.
Egzistuojančių sprendimų jau yra
Skaitmeninio mirusiųjų prikėlimo idėja nėra nauja – bandymų pasiūlyti panašias paslaugas būta ir anksčiau. 2017 m. „Microsoft“ užpatentavo technologiją, kuri leistų simuliuoti pokalbius su mirusiaisiais. Nors programinės įrangos milžinė šio sprendimo nevystė, rinkoje jau spėjo pasirodyti analogiškų sprendimų.
„Project December“ projektas už maždaug 10 eurų siūlo turėti galimybę susirašinėti su mirusiuoju, užpildžius specialų klausimyną, kuriame prašoma pasidalinti velionio charakterio bruožais, profesija, gimimo vieta, amžiumi ir kita asmenine informacija. Šis sprendimas netgi tapo centrine ašimi filme „Eternal You“, kuriame tyrinėjamos vadinamojo „mirties kapitalizmo“ pasekmės netektį išgyvenantiems asmenims.
Internete taip pat gausu informacijos, jog artimuosius praradę žmonės aktyviai naudoja socialinio tinklo „Snapchat“ funkciją „My AI“, kuri paremta „ChatGPT“ ir taip pat suteikia galimybę atkartoti pokalbius su mirusiaisiais.
„Nors tokiose šalyse, kaip Kinija, „deadbotai“ jau spėjo išpopuliarėti ir tapti masiniu reiškiniu, Vakarų pasaulyje panašias paslaugas turbūt pasiūlys didieji socialiniai tinklai. „Instagram“, „Facebook“ ir „WhatsApp“ valdanti „Meta“ bendrovė neseniai pristatė didžiausią atvirojo kodo DI variklį „Llama 3.1“, kuris savo pajėgumu lenkia naujausiąjį „GPT-4o“, o „Instagram“ debiutavo nauji DI įrankiai, leidžiantys įkelti savo veido atvaizdą ir jį vėliau kokybiškai pritaikyti fantastiniuose paveikslėliuose. Šios techninės galimybės jau dabar leistų gedinčioms šeimoms „prikelti“ mirusiuosius virtualioje erdvėje, tačiau greičiausiai dar turės praeiti nemažai laiko, kol bus išspręstos visos su tuo susijusios etinės dilemos“, – sako „Telia“ DI intelekto teisės ekspertas dr. P. Pakutinskas.
