Ar posakis „nepakeičiamų nėra“ gali būti pritaikytas pagalbos specialistams, kurie ypač pastarųjų metų sveikatos, demografinių ir geopolitinių krizių akivaizdoje parodė, kad filantropiškai grįstos profesijos vis dar yra reikalingos, žmonijai susiduriant su įvairiais iššūkiais? Ar dirbtinio intelekto (DI) technologijas galima ir saugu taikyti socialiniame darbe?
Ar posakis „nepakeičiamų nėra“ gali būti pritaikytas pagalbos specialistams, kurie ypač pastarųjų metų sveikatos, demografinių ir geopolitinių krizių akivaizdoje parodė, kad filantropiškai grįstos profesijos vis dar yra reikalingos, žmonijai susiduriant su įvairiais iššūkiais? Ar dirbtinio intelekto (DI) technologijas galima ir saugu taikyti socialiniame darbe?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) jaunųjų mokslininkų komanda šiuo metu atlieka tyrimą apie didelių kalbos modelių (DKM, angl. Large Language Models) poveikį socialinio darbo profesijai. Ieškoma atsakymo į klausimą, kokių galimybių ir rizikų sukelia dirbtiniu intelektu (DI) grįstų technologijų taikymas dirbant su žmonėmis.
Pagalbos specialistų „(ne)pakeičiamumas“
„Neretai apie socialinį darbą ir kitas pagalbos profesijas – psichologiją, psichiatriją, slaugą, socialinę pedagogiką – galima išgirsti, kad jos yra neatstojamos, nes yra orientuotos į žmogų (angl. human-oriented) ir grįstos tarpasmeniniais santykiais (angl. relation-based)“, – sako VU Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto docentas Miroslavas Seniutis.
Jo vadovaujama grupė atlieka socialinį darbą ir informatiką jungiantį tyrimą „Dirbtinio intelekto užklausų inžinerija socialinio darbo praktikoje“. Anot mokslininko, galimybė integruoti į socialinio darbo praktiką išmaniąsias technologijas pačių pagalbos specialistų vertinama skeptiškai, nes technologiniai sprendimai priimami kaip potenciali grėsmė pagalbos specialistų profesiniam identitetui ir jų klientų gerovei, kurią, esą, gali užtikrinti tik specifinių žinių, įgūdžių ir vertybių turintis homo relationis („santykio žmogus“ – aliuzija į homo sapiens).
„Vis dėlto valdant tiek pandemijos, tiek migracijos srautus – gaminant ir testuojant vakcinas, atliekant epidemiologinį sekimą, stebint pabėgėlių srautus ir pan. – technologijų vaidmuo buvo itin reikšmingas“, – teigia mokslininkas.
Anot doc. M. Seniučio, DKM integravimas į socialinio darbo praktiką gali pagerinti šios pagalbos profesijos patrauklumą, kurio nuosmukį pastaraisiais dešimtmečiais lemia didėjantis darbo krūvis ir sąlyginai mažas atlyginimas. Mokslininkas sako: „Ne mažiau svarbu yra suprasti, kokie socialinių darbuotojų inicijuojami ir vykdomi pagalbos procesai gali būti paremti DKM, kitaip tariant, kokie darbai gali būti atlikti kokybiškiau ir greičiau, o kuriems iš jų reikalingos išskirtinai žmogiškos kompetencijos, kurių DKM kol kas atstoti negali.“
Keičiamas dirbtinio intelekto reguliavimas
Europos Sąjunga žengė reikšmingą žingsnį priimdama Dirbtinio intelekto aktą (DIA). Šiuo dokumentu keliami aukšti reikalavimai DI sistemoms, kurios vis dažniau naudojamos ne tik ekonomikoje, bet ir viešajame sektoriuje.
Vienas iš mokslinio projekto vykdytojų, VU Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Valentas Gružauskas aiškina, kad, remiantis Dirbtinio intelekto aktu, įmonės, naudojančios DI savo veikloje, turi įgyti sertifikatus ir užtikrinti, kad jų sistemos atitiktų akte numatytus etikos standartus. Tai reiškia, kad jos turi įvertinti ir pašalinti šališkumą duomenyse, kurie bus naudojami DI mokymui, užtikrinti duomenų tikslumą ir įtraukti žmogaus priežiūrą į sprendimų priėmimo procesą.
„Pavyzdžiui, jei 60 metų bedarbis, išsiskyręs ir turintis du vaikus, kreipiasi į pokalbių robotą (angl. „Chatbot“) pagalbos, būtina užtikrinti, kad sistema negeneruotų neetiškų ar vartotojui pavojingų atsakymų“, – patikslina mokslininkas.
Labai svarbu, kad DI modeliai būtų paaiškinami – vartotojai ir specialistai turi suprasti, kaip ir kodėl sistema priėmė tam tikrą sprendimą. Tai padeda užtikrinti skaidrumą, pasitikėjimą ir galimybę identifikuoti bei koreguoti galimus klaidingus ar neetiškus sprendimus.
„Vadovaujantis šiuo aktu, aukštos rizikos DI sistemoms būtina atlikti išankstinius atitikties vertinimus. Tokios sistemos, atitikdamos reikalavimus, gaus CE ženklinimą ir galės būti laisvai naudojamos Europos Sąjungos rinkoje“, – tęsia mokslininkas.
Tačiau aktas neapibrėžia, kaip šie vertinimai turėtų būti atliekami, todėl paslaugų teikėjai gali pasirinkti vidinį vertinimą arba trečiosios šalies auditorius.
Inovatyvus Vilniaus universiteto jaunųjų mokslininkų tyrimas
Minėtas tyrimas išsiskiria tuo, kad jį vykdo skirtingų mokslo krypčių ir fakultetų atstovai: socialinio darbo – doc. M. Seniutis kartu su VU Filosofijos fakulteto socialinio darbo bakalauro studijų programos ketvirto kurso studentu Artūru Sas, o informatikos – doc. V. Gružauskas iš Matematikos ir informatikos fakulteto.
Tyrėjai ketina taikyti tiek socialiniuose, tiek tiksliuosiuose moksluose naudojamas metodologines prieigas.
„Pirma imsime interviu iš socialinių darbuotojų siekdami išsiaiškinti, iš kokių esminių procesų ir užduočių susideda jų kasdienis darbas ir kuriose iš jų galėtų būti pritaikytas DKM. Interviu pagrindu kursime DI užklausas. Paskui kviesime socialinius darbuotojus dalyvauti kvazieksperimente, kurio metu testuosime sukurtas užklausas. Tikrinsime DKM generuojamų atsakymų efektyvumą, priklausomai nuo socialinių darbuotojų suvedamų užklausų“, – pasakoja socialinio darbo ketvirtakursis A. Sas.
Tokio tipo tyrimai nėra itin dažni – socialinio darbo lauke kol kas mažai dėmesio skiriama DI technologijų taikymui profesinėje praktikoje.
„DI diegimas socialinių paslaugų sektoriuje vyksta lėtai, nes pirmenybė teikiama ekonomiškai pelningų sektorių atnaujinimui, ir Lietuva nėra išimtis“, – teigia projekto vadovas doc. M. Seniutis.
Tikimasi, kad tyrimo rezultatai bus naudingi pirmiausia socialinio darbo praktikams, nes suteiks įžvalgų apie tai, kurios profesinės užduotys gali būti efektyviau atliekamos pasitelkiant DKM, o kurios – ne. Be to, tyrimas turėtų parodyti, kaip DKM gali paveikti socialinio darbo specialistų disponuojamą informaciją, priimamus sprendimus ir atitiktį profesinei etikai. Rezultatai galės būti naudingi ir politikos formuotojams kuriant tokį DI reglamentavimą, kuris apsaugotų socialinių paslaugų gavėjų interesus ir palaikytų besikeičiančią socialinio darbo tapatybę. Tyrėjų komanda turi lūkesčių, kad jų vykdomas tyrimas prisidės prie specializuotų socialinio darbo sričių, tokių kaip e. socialinis darbas, plėtros, padidindamas šios profesijos patrauklumą apskritai.
Autoriai: doc. dr. Miroslavas Seniutis, doc. dr. Valentas Gružauskas, Artūras Sas.
