Pasaulyje kartu su dirbtinio intelekto (DI) proveržiu jau kuris laikas plinta ir sprendimai, kaip „prakalbinti mirusiuosius“. Algoritmai gali patys dėlioti rišlius sakinius, atsižvelgdami į anksčiau įrašytus žodžius, todėl tai jau naudojama ir pokalbių robotams, paremtiems mirusių žmonių asmenybėmis, kurti. Visgi kūrėjai raginami būti labai atsargūs, kad nesukeltų didesnės kančios. 
Pasaulyje kartu su dirbtinio intelekto (DI) proveržiu jau kuris laikas plinta ir sprendimai, kaip „prakalbinti mirusiuosius“. Algoritmai gali patys dėlioti rišlius sakinius, atsižvelgdami į anksčiau įrašytus žodžius, todėl tai jau naudojama ir pokalbių robotams, paremtiems mirusių žmonių asmenybėmis, kurti. Visgi kūrėjai raginami būti labai atsargūs, kad nesukeltų didesnės kančios.
Asociatyvi DI sugeneruota „Pixabay“ nuotr.
2016 m. amerikietis Jamesas Vlahosas sulaukė baisios žinios – jo tėvui buvo diagnozuotas nepagydomas vėžys.
Jis buvo pasiryžęs maksimaliai išnaudoti likusį laiką, kuris buvo likęs jo tėvui. „Su juo vykdžiau žodinės istorijos projektą, kurio metu praleidau valandų valandas, tiesiog įrašinėdamas jo gyvenimo istoriją“, – BBC nurodė amerikietis.
Kaip tik tuo metu, Jamesas nutarė paieškoti karjeros galimybių dirbtinio intelekto srityje, todėl jo projektas netrukus įgavo naują formą.
„Pagalvojau, o kas, jei galėčiau iš to padaryti kažką interaktyvaus? Kad būtų galima turiningiau išsaugoti jo prisiminimus ir tam tikrą jo asmenybės, kuri buvo tokia nuostabi, pojūtį“ – BBC kalbėjo jis.
Jameso tėvas Johnas mirė 2017 m., tačiau Jamesas tai, ką įrašė, pavertė dirbtinio intelekto pokalbių robotu, galinčiu Johno balsu atsakyti į klausimus apie jo tėvo gyvenimą.
Toks dirbtinio intelekto naudojimas dirbtinai sugrąžinti žmones į gyvenimą jau seniai buvo nagrinėjamas mokslinėje fantastikoje, tačiau dabar dėl dirbtinio intelekto technologijų raidos tai tapo įmanoma ir realiame gyvenime.
2019 m. Jamesas savo pokalbių robotą pavertė programėle ir verslu, pavadintu „HereAfter AI“, kuris leidžia naudotojams padaryti tą patį savo artimiesiems. Vartotojai gali paprašyti savo artimųjų įrašyti pasakojimus apie savo gyvenimą, o vėliau, nebetekus galimybės pasikalbėti su artimuoju, klausimus užduoti programėlei. Ši sudėlioja tiksliausius atsakymus iš įrašytų atsiminimų ir perteikia juos artimojo balsu. Tiesa, nurodoma, kad šiuo metu programėlė veikia tik anglų kalba.
Egzistuoja ir gerokai daugiau kompanijų, kurios naudojasi dirbtinio intelekto pokalbių robotais, o kai kurios žengia daug toliau. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje įsikūrusi „DeepBrain AI“ sukuria vaizdo įrašu pagrįstą asmens atvaizdą, ištisas valandas filmuodama vaizdo ir garso įrašus, kad užfiksuotų jo veidą, balsą ir manieras.
Atsargiai – tokie DI robotai gali sukelti psichologinę kančią
Gedėjimo technologijų (angl. grief tech) sektorius, kartais pavadinamas tiesiog mirties technologijų (angl. death tech) sektoriumi, šiuo metu yra vertinamas daugiau nei 115 mlrd. eurų, rašo technologijų tinklapis „TechRound“.
Į šią klasę taip pat patenka startuoliai ir technologijos, padedančios planuoti laidotuves ar išsaugoti prisiminimus. Tačiau jei vieni tiesiog palengvina atsisveikinimo procesus, kuriuos reikėtų atlikti bet kuriuo atveju, tokie sprendimai kaip mirusių asmenų pokalbių robotai kelia gerokai daugiau etinių klausimų.
Neseniai mokslo žurnale „Philosophy & Technology“ paskelbtame dviejų Kembridžo mokslininkų straipsnyje raginama atsargiai kurti dirbtinio intelekto pokalbių robotus, skirtus imituoti mirusius artimuosius, vadinamuosius „mirusiuosius robotus“ (angl. dead bots). Mokslininkai įspėjo, kad šie pokalbių robotai, nors ir potencialiai guodžiantys, gali sukelti psichologinę kančią, jei jie nebus sukurti atsižvelgiant į saugumą.
Nors idėja palaikyti skaitmeninį pokalbį su prarastu mylimu žmogumi gali būti patraukli tiems, kurie išgyvena sielvartą ir netektį, tyrimas atkreipė dėmesį į galimą riziką.
Šias paslaugas siūlančios bendrovės turi priimti saugos standartus, kad užtikrintų, jog jų technologijos nemanipuliuotų vartotojais ir nesukeltų jiems psichologinio streso, pažymima Tomaszo Hollaneko ir Katarzynos Nowaczyk-Basińskos straipsnyje, pavadintame „Sielvarto robotai, mirusiųjų robotai, pomirtiniai avatarai: apie atsakingą generatyvinio dirbtinio intelekto taikymą skaitmeninėje pomirtinio gyvenimo industrijoje“ (angl. Griefbots, Deadbots, Postmortem Avatars: on Responsible Applications of Generative AI in the Digital Afterlife Industry).
