Kas, jeigu viskas aplink mus – žmonės, žvaigždės danguje, žemė po kojomis, net ir mūsų kūnai bei mintys – tėra įmantri iliuzija? Kas, jeigu gyvename ypač realistiškoje simuliacijoje, o patys esame tik veikėjai itin sudėtingame kompiuteriniame žaidime?
„Jei mes gyvename simuliacijoje, tai mūsų stebimas kosmosas yra tik maža dalis visos fizinės egzistencijos“, – dar 2003 metais sakė Oksfordo universiteto filosofas Nickas Bostromas. Kas, jeigu viskas aplink mus – žmonės, žvaigždės danguje, žemė po kojomis, net ir mūsų kūnai bei mintys – tėra įmantri iliuzija? Kas, jeigu gyvename ypač realistiškoje simuliacijoje, o patys esame tik veikėjai itin sudėtingame kompiuteriniame žaidime?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Filosofas N. Bostromas prieš 20 metų iškėlė tris įdomias teorijas: žmonija išnyks dar prieš sukurdama pakankamai galingas technologijas, galinčias atlikti įtikinamas realybės simuliacijas; žmonija gyvens turėdama tokią technologiją, tačiau dėl kokių nors priežasčių nuspręs ja nesinaudoti. Arba žmonės sukurs tokią technologiją ir atliks daugybę skirtingų evoliucinės istorijos simuliacijų – tokiu atveju būtų daug imituotų tikrovių ir tik viena ne, todėl galbūt labiau tikėtina, kad jau dabar gyvename simuliacijoje.
Trečias scenarijus pakurstė daug aistrų ir yra apkalbamas jau ne vieną dešimtmetį – niekas iš tiesų negali paneigti, kad gyvename kompiuterinėje simuliacijoje. Net ir Eloną Muską ši teorija itin sužavėjo.
„Manau, kad greičiausiai, kalbant tik apie tikimybę, yra daug daug simuliacijų. Galima jas pavadinti arba realybe, arba multivisata“, – prieš porą metų sakė E. Muskas populiarioje tinklalaidėje „The Joe Rogan Experience“.
Su kompiuterinės Visatos idėjomis nemažai žmonių susipažino žiūrėdami filmą „Matrica“. Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį žurnalas „Scientific American“, simuliacijos teorija šia kryptimi filosofų buvo plėtojama jau tūkstantmečius. N. Bostromo teorija remiasi kompiuteriniais skaičiavimais ir tai nebūtinai turi būti superkompiuteriai, kaip mes įsivaizduojame juos šiandien. Jei egzistuotų kompiuteris, kuriame galėtų tilpti visa mūsų Visata, mes greičiausiai neatpažintume ir nesuprastume jo veikimo.
N. Bostromas įsivaizdavo technologiškai išmanią civilizaciją, turinčią didelę skaičiavimų galią, reikalingą simuliuoti naujoms realybėms su sąmoningomis būtybėmis jose. Pagal šį scenarijų bent vienas iš šių variantų turėtų būti teisingas: pirmiausia žmonės visada turi išnykti prieš pasiekdami tą stadiją, kai supranta, jog gyvena simuliacijoje. Antra, net jeigu žmonės pasiekia tą stadiją, jie greičiausiai nėra suinteresuoti simuliuoti savo protėvių praeities. Trečia, žmonės beveik neišvengiamai gyvena kompiuterinėje simuliacijoje.
Jeigu iš tiesų egzistuoja ilgaamžės technologinės civilizacijos, vykdančios kompiuterines simuliacijas, turėtų būti daugybė imituojamų realybių su dirbtinį intelektą turinčiais gyventojais, galbūt net nežinančių, kad gyvena savotiškame žaidime, tokiais kaip mes, pavyzdžiui.
Mokslininkai pabandė apskaičiuoti, kokia tikimybė, kad gyvename kompiuterinėje simuliacijoje ir patys esame simuliuojamos būtybės. Pasirodo, šansai yra lygūs: egzistuoja 50 proc. tikimybė, kad gyvename bazinėje, nesimuliuotoje tikrovėje, ir 50 proc., kad gyvename simuliacijoje. Net ir garsus JAV astrofizikas Neilas DeGrasse'as Tysonas taip mano. Mokslininkų manymu, jei žmonės kada nors išsiugdytų gebėjimą simuliuoti sąmoningas būtybes, pasidarytų aišku, kad mes ir patys esame virtualūs gyventojai kažkieno kito kompiuteryje.
Kodėl ši teorija kai kuriems atrodo tokia įtikima? Astrofizikai svarsto, kad jei bent viena pažangi ateivių civilizacija buvo sukurta simuliacijoje, teoriškai tai gali reikšti, jog egzistuoja tūkstančiai, o gal net milijonai ir milijardai „netikrų“ visatų. Tokių skaitmeninių visatų gyventojams išties nepaprastai sunku išsiaiškinti tiesą, nes visus galimus įrodymus galėtų pakišti arba paslėpti patys tokių civilizacijų kūrėjai.
Daugeliui fizikų ši teorija neduoda ramybės dar ir dėl vadinamojo Fermi paradokso, kuris iš esmės klausia, kur yra visos kitos Visatos gyvybės formos. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų Saulė ir Žemė yra pakankamai jaunos, palyginti su likusia Visata, ir turint omenyje, jog tarpžvaigždinės kelionės yra nesunkiai įgyvendinamos, teorija sako, kad mūsų planetą jau turėjo aplankyti ateiviai. Tad kodėl iki šiol jie to nepadarė? O gal aplankė, tik mes to nežinome? Labai daug klausimų ir labai mažai atsakymų, todėl nenuostabu, kad kyla pačių įvairiausių teorijų tam paaiškinti, net jeigu jos atrodo neįtikėtinos.
