Kone kiekvienas kompiuterinių žaidimų mėgėjas pažįsta situaciją, kai stipriau nei įprastai spaudžia klaviatūros ar pultelio mygtukus, nevalingai tikėdamasis, jog tai žaidime stipriau pasuks vairą ar suduos stipresnį smūgį. Pasak Edinburgo universiteto mokslininkų tyrimo, kompiuterio dalys, kuriomis valdomi žaidimų veikėjai – tarsi mūsų rankų tęsinys, leidžiantis patirti žaidimą savo, o ne personažo, kailiu.
Kone kiekvienas kompiuterinių žaidimų mėgėjas pažįsta situaciją, kai stipriau nei įprastai spaudžia klaviatūros ar pultelio mygtukus, nevalingai tikėdamasis, jog tai žaidime stipriau pasuks vairą ar suduos stipresnį smūgį. Pasak Edinburgo universiteto mokslininkų tyrimo, kompiuterio dalys, kuriomis valdomi žaidimų veikėjai – tarsi mūsų rankų tęsinys, leidžiantis patirti žaidimą savo, o ne personažo, kailiu.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Akivaizdu, kad žaidėjai dažnai taip įsijaučia į žaidimą, jog kone visiškai atitrūksta nuo realaus pasaulio. Tikėtina, jog prie to prisideda ne tik motoriniai veiksmai, tokie kaip pelės, klaviatūros ar žaidimų pultelio valdymas, bet ir medijos kokybė, išvaizda.
Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Informatikos fakulteto (IF) profesoriaus Tomo Blažausko, šiandieniniai žaidimai savo spalvine gama, aplinka ir detalėmis kartais pranoksta net mus supantį pasaulį: „Žaidimai yra ne kas kitas kaip meno kūriniai, kurie yra autoriaus fantazija, tad kartais, tokie žaidimai gali atrodyti net įspūdingiau už realybę.“ Žaidimų kūrimo bendrovės „Epic games“ įkūrėjas bei vadovas Tim Sweeney dar 2013 metais teigė, kad po dešimtmečio kūrėjai jau galės naudoti fotorealistinę grafiką žaidimuose. Šiandienos virtualūs kūriniai rodo, kad tobulėti dar yra kur, tačiau esamas proveržis – neįtikėtinas.
Ne visada siekiama imituoti realybę
T. Blažauskas mano, kad žaidimo aplinkos ir personažų realistiškumą dažnu atveju lemia rinkos poreikiai: „Žaidėjai nori matyti personažus ir aplinką, su kuria galėtų savitai susitapatinti.“ Tačiau, pasak jo, net ir didelio biudžeto žaidimuose ne visada siekiama fotorealizmo.
Nors kompiuterinių žaidimų vizualizacijos yra individualios ir dažniausiai priklauso nuo menininkų užmačių, šiandien vis dažniau pastebimas „grįžimas į praeitį“ – šiuolaikinę, realistišką 3D grafiką keičia 8 ar 16 bitų grafika. Tai ypač pastebima smulkių kūrėjų (angl. indie) kuriamuose žaidimuose.
„Manau, kad toks sugrįžimas yra sąlygojamas jaučiamų sentimentų pradžiai; klasikai, nuo kurios viskas prasidėjo“, – dalinasi docentas Kęstutis Jankauskas, KTU Informatikos fakulteto studijų prodekanas.
Svarbu pažymėti, jog vartotojas žaidime gali pats nusistatyti grafinius parametrus; juos suprastinti ar pakelti. Akivaizdu, jog realybę siekiantis atvaizduoti žaidimas įspūdingiausiai atrodys tik veikdamas režimu, kuris reikalauja daugiausiai skaičiavimo galios ir atminties. Tačiau, pasak docento, tam reikalingi ir atitinkami įrenginiai.
Techniniai parametrai – ne vienintelė kliūtis
K. Jankauskas pripažįsta, kad kompiuterinių žaidimų, taip pat kaip ir kitų interaktyvių multimedijos kūrinių, atvaizdavimas priklauso ne tik nuo menininko pasirinkto dizaino, bet ir nuo vartotojų naudojamos techninės įrangos.
Pasak jo, grafinių elementų kompleksiškumas neatsiejamas nuo įrangos gebėjimo apdoroti duomenis: „ Žaidimai paprastai būna paruošti veikti skirtingais režimais. Pažangios vaizdo plokštės, galinčios vienu metu apdoroti daugiau duomenų, sugeneruos detalesnį vaizdą praturtintą efektais. Vartotojai, naudojantys senesnes ar pigesnes vaizdo plokštes, turės tenkintis paprastesniu vaizdu. Tuo tarpu pažangios įrangos apdorojamas vaizdavimo dažnis bus aukštesnis. Tai reiškia, kad vartotojui nereikės taikytis su nuolat stringančiu vaizdu.“
„Čia pastebima akivaizdi sintezė tarp menininko užmačių ir technologinių galimybių. Žaidimų turinio kūrėjai nurodo atitinkamus modelių parametrus bei apibrėžia sąveikos galimybes, o žaidimų variklis, pasitelkdamas įvairius algoritmus, reaguoja į naudotojo įvestį ir pateikia atitinkamą rezultatą.ir pateikia atitinkamą rezultatą“, – aiškina K. Jankauskas.
Pasak KTU IF docento, nėra vieno konkretaus atsakymo kada kompiuterinio žaidimo aplinkos nebus galima atskirti nuo realybės, nes tai priklauso ne tik nuo dizaino galimybių, tačiau ir nuo turimų technologinių sprendimų. K. Jankauskas teigia, kad fotorealizmas žaidimuose yra imlus skaičiavimo ir atminties resursams: „Visų pirma, norint pasiekti realizmą, turi būti suteiktos techninės (aparatinės ir programinės) galimybės, o visa kita priklauso nuo dizainerių/modeliuotojų – kaip jie tomis galimybėmis pasinaudoja.“
Docentas teigia, kad žaidimų kūrėjai visada stengsis iš techninės įrangos išspausti viską, ką tik įmanoma, tačiau dar nėra pilnai išnaudojamas ir virtualiosios bei pridėtinės realybės potencialas.
„Čia kyla ir klausimas koks būtų visiškas realizmas. Tikriausiai, jei perduotume kompiuterinius signalus tiesiai į žaidėjo smegenis, taip stimuliuojant ne tik regos ir klausos, bet ir uoslės, lytėjimo, temperatūros, inercijos bei kitas jusles. Dabar paprastai koncentruojamės į vaizdą ir garsą, tačiau šių dviejų signalo formų nepakanka „pilnam realizmui“. Tokios technologijos dar teks palaukti. Kita vertus, ar atsiras žaidėjų, norinčių išgyventi tokią tikrovišką patirtį?“ – sako K. Jankauskas.
Kompiuterių ekranų, virtualios realybės įrankių dydis bei jų raiška, dirbtinio intelekto varoma animacija taip pat lemia virtualybės kokybę, o pastarosios technologijos tik neseniai imtos tirti plačiau. Spekuliuojama, kad 2030 metais žaidimai bus neatsiejama nuo virtualios realybės bei atsiras unikalių technologinių sprendimų, kurie leis pasiekti žaidimų patirtį, beveik neatsiejamą nuo realaus pasaulio.
