Telefonu įjungiama skalbimo mašina, laikrodžiu valdoma šaldytuvo temperatūra ar ryte suskambęs žadintuvas, automatiškai įjungiantis kavos aparatą ir ruošiantis jums skanią kavą, kol jūs keliatės iš lovos – tai ne svajonė, o realybė, kurią sėkmingai įgyvendina pastaruosius kelerius metus visame pasaulyje išpopuliarėjusi daiktų interneto technologija.
Telefonu įjungiama skalbimo mašina, laikrodžiu valdoma šaldytuvo temperatūra ar ryte suskambęs žadintuvas, automatiškai įjungiantis kavos aparatą ir ruošiantis jums skanią kavą, kol jūs keliatės iš lovos – tai ne svajonė, o realybė, kurią sėkmingai įgyvendina pastaruosius kelerius metus visame pasaulyje išpopuliarėjusi daiktų interneto (angl. IoT, Internet of Things) technologija.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Šios technologijos taikymo pažanga ypač sparti ne tik pramonėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau ir tarp eilinių JAV vartotojų, galinčių už priimtiną kainą įsirengti išmaniuosius namus, stipriai palengvinančius jų kasdienį gyvenimą ir buitį.
Tačiau Lietuvoje ši technologija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, o vartotojai mūsų šalyje didelės įvairovės, išbandant tokias išmaniąsias galimybes, neturi.
Ko trūksta, kad vis daugiau kelių atsivertų daiktų interneto pritaikymui mūsų šalyje, įžvalgomis dalijasi JAV programavimo paslaugų įmonės „Devbridge“ technologijų direktorius Rimantas Benetis.
Kokios yra prioritetinės sritys, turinčios daugiausia potencialo daiktų internetui suklestėti Lietuvoje?
Lietuva vis dar nėra lyderiaujanti šalis pagal automatizavimą ar daiktų interneto vartojimą, todėl greičiausiai tobulės tos sritys, kurios gali būti pritaikomos plačioms masėms ir šalims. Tai pirmiausia bus fizinės būklės (fitness) stebėtojai, automobiliai, įvairūs produktai, kurių gamintojai kartu su produktais pateikia ir visą ekosistemą (namų kondicionavimas, automatizacija ir pan.).
Kaip šios technologijos pažanga keičia verslo sektorių ir eilinių vartotojų gyvenimą?
Daiktų internetas (IoT) jau ir dabar stipriai keičia įvairius sektorius, didelė dalis verslo nori turėti galimybę greitai daryti sprendimus, tam reikia pastoviai rinkti duomenis ir iš jų daryti analizę. Logistikos verslai jau naudoja tokius sprendimus – tai apima ir viso transporto judėjimo sprendimus ar transporto priemonės būseną. Pavyzdžiui, ir didelių pastatų automatizavimo sistemos – tai ir šildymo, apšvietimo, vėdinimo optimizacijos. O medicinoje jau atsirado galimybė patogiai surinkti duomenis nuotoliniu būdu. Atsirado automatinis įvairių sistemų valdymas ir monitoringas (šviesoforų sistemos, tinklo valdymo sistemos). Stipriai keičiasi ir automobilių industrija, automobiliai tampa duomenų centrais ant ratų, tai įgalina ir įvairius verslo modelius – nuomą, stebėseną. Čia kompanijos net keičia savo verslo modelius ir labiau orientuojasi į elektroninę platformą nei agregatų gamintoją.
Su kokiais iššūkiais susiduria IT sektorius, kuris tokius sprendimus kuria?
Nors technologiniai sprendimai yra gana paprasti, nutinka ir taip, kad pritrūksta saugumo ar tikslumo užtikrinimo. Pavyzdžiui, automatiniai garažo vartai, kuriuos atidaryti gali bet kas, nėra labai saugūs. Arba spustelėję šviestuvo įjungimo mygtuką nenorėtumėte 5 sekundes laukti, kol jis iš tiesų pradės šviesti, todėl programuotojams tenka ieškoti būdų, kaip juos profesionaliai išspręsti. „Devbridge“ inžinieriams teko jau ne kartą susidurti ir sėkmingai įgyvendinti bei taikyti IoT technologiją klientams Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tai nėra sudėtinga, kaip gali atrodyti. Šiuo metu kuriame technikams skirtą mobiliąją programėlę, kuri prisijungusi prie išmaniųjų prietaisų galės padėti nustatyti ne tik įrenginio būseną, bet ir leis keisti įvairias konfigūracijas bei naudos BLE (Bluetooth Low Energy) technologiją.
Kokie didžiausi sunkumai daiktų internetą pritaikant pramonės reikmėms?
Didžiausia technologinė problema yra teisingai suintegruoti visus „daiktus“ į visumą. Reikia suprasti, kad IoT nėra produktas, tai yra sudėtinga platforma su programine įranga, kuri duomenis turi surinkti iš telefono, laikrodžio ar kito prietaiso, ir viską susisteminti bei pasiūlyti protingas įžvalgas. Paprastai didžiausią naudą galima gauti pasitelkiant didelio kiekio šaltinių informaciją. Gamintojų yra labai daug ir ne visi yra linkę bendradarbiauti, todėl visi kuria tokias savo sistemas ir bando vartotojus „prisirišti“.
Pagaminti ir išlaikyti platfomą yra svetima „fizinės“ įrangos gamintojams. Jie yra įpratę, kad prietaisas yra sukuriamas ir tada tiesiog tiražuojamas. Pakeitimai einant laikui yra labai retai atliekami. Kadangi platformos nėra „baigtinis“ produktas, todėl reikia išmokti jų kūrimo ir tobulinimo praktikų, o tai jau reikalauja aukšto lygio kompetencijų, laiko ir pinigų.
Ko vis dar stinga proveržiui IoT srityje Lietuvoje įvykti?
IoT nėra stebuklas ir tikrai Lietuvoje egzistuoja įmonės, kurios jau dabar kuria „protingus“ sprendimus. Tiesiog tenka apgailestauti, kad didžioji tų sprendimų dalis nėra skirta Lietuvos vartotojui. Greičiausiai priežastis yra ta, kad Lietuvoje nėra tokių apimčių, kurios verslą verstų automatizuoti procesus, kad apskritai galėtų aptarnauti savo klientus. Lygiai tas pats yra ir su įvairių „protingų“ prietaisų naudojimu. Kol kas tų sistemų kainos yra pakankamai aukštos, kad finansiškai apsimokėtų jas diegti taupymo tikslais, todėl jas daugiau naudoja entuziastai. Greičiausiai Lietuva lauks tol, kol tam tikri sprendimai pasitvirtins kitose šalyse ir tik tada adaptuos jau išbandytus sprendimus savo reikmėms.
Tačiau yra ir skeptikų, kurie itin kritiškai vertina IoT technologinį progresą, pavyzdžiui, dėl kibernetinio saugumo.
Tiek dėl kibernetinio saugumo baimių, tiek, apskritai, dėl nepasitikėjimo technologijomis. Galima juokauti, kad žmonės dažnai yra tingūs iš prigimties, ir jei yra technologija, padedanti ką nors atlikti efektyviau, mes ja ir pasinaudosime. Visada atsiras įvairių iššūkių tas technologijas kuriant ir taikant, tačiau laikui bėgant jos evoliucionuoja ir tampa mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Sunku būtų šiandien įsivaizduoti gyvenimą be išmaniojo telefono. Gali būti, kad ateityje bus sunku įsivaizduoti gyvenimą ir be „nekalbančio“ namo, galėsiančio išpildyti vartotojo norus, sumaniai reguliuosiančio kada įjungti ir išjungti šildymą, prognozuosiančio būsto šeimininko rutiną ir elgesį.
