DRM: teisių ar ribojimų valdymas?

Skaitmeninės teisių valdymo technologijos (Digital Rights Management – DRM) tapo neatsiejama skaitmeninių pramogų dalimi. Kūrinius ar paslaugas platinančios bendrovės pasitelkia DRM norėdamos apsisaugoti nuo neteisėto jų gaminių naudojimo. Pramogų kompanijų ir autorių teisių gynimo agentūrų teigimu, DRM sistemos yra labai naudingos vartotojui. Anot jų, naudojant DRM, turinio teikėjus lengviau įtikinti internete pateikti įrašus, taigi vartotojai turi didesnį pasirinkimą. Tačiau ar tikrai DRM yra tokios neatsiejamos ir nepamainomos pramogų rinkoje?

Vartų saugojimas, nugriovus tvorą

Taip būtų galima apibūdinti šiandieninę kovos su piratavimu būklę. Jau prieš keletą dešimtmečių programų platintojai pastebėjo, kad vartotojai mieliau perka programas, įrašytas į neapsaugotus nuo kopijavimo diskelius. Netrukus paaiškėjo, kad techninės apsaugos nepajėgios kovoti su piratais.

Internetas leido kur kas paprasčiau platinti piratines kopijas, todėl gerokai smuko fizinių įrašų (CD bei kasečių) ir žaidimų pardavimai. Tačiau, užuot pasinaudojusi naujomis interneto technologijų galimybėmis, pramogų pramonė įnirtingai lipa ant to paties grėblio, kuriuo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje galvą prasiskėlė programinės įrangos gamintojai.

Maždaug toks vaizdo raiškos skirtumas lauks vartotojų, bandysiančių atkurti nusipirktą „Blu-Ray“ filmą nevisiškai suderinamu su apsaugomis grotuvu ar televizoriumi. Tiesa, kol didelės raiškos sistemos dar nepaplitusios, kino kompanijos nesiryžta imtis tokio „kovos su piratavimu“ būdo.

Kaip ir anksčiau, tikrieji piratai sėkmingai apeina visas apsaugas. Patys pramogų pramonės atstovai sutinka, kad pagrindinė užduotis – pažaboti buitinį piratavimą. Tačiau jie vis tiek beviltiškai bando neleisti kopijuoti, o teisę atkurti įsigytą kūrinį mėgina paversti privilegija. Pramogų atstovai norėtų, kad, užuot laisvai nusikopijavęs kompiuteriu įsigytą kūrinį į nešiojamąjį grotuvą, vartotojas susimokėtų kiekvienąkart jį įkeldamas į naują įrenginį.

Piratiniai tinklai leidžia naudotis komerciniu turiniu ne tik nemokamai, bet ir greičiau, patogiau ir paprasčiau. Neretai šiuolaikiniai piratiniai tinklai net pateikia kokybiškesnius įrašus nei didžiosios parduotuvės. Tad kodėl reikėtų rinktis niekam tikusią komercinę paslaugą?

DRM niekam nepadeda

Vartotojams DRM sistemos, kurias derėtų vadinti teisių ribojimo (Restrictions) sistemomis, yra tik žalingos. Jie negali perkelti įrašų į kitą grotuvą ar kompiuterį, CD grotuvai neskaito apsaugotų nuo kopijavimo CD diskų. Pavyzdžiui, dėl Izraelio kompanijos „Midbar“ sukurtos „Cactus“ apsaugos maždaug 4 proc. Vokietijos muzikos mėgėjų grąžino diskus į parduotuves, nes paprasčiausiai negalėjo jų atkurti. Apie sistemos apsaugas paprastai sužinoma tik sutrikus sistemos darbui ir pastebėjus, kad muzikos įrašų kolekcija tapo bevertė užkoduotų rinkmenų krūva.

Dėl reikalavimo naudoti apsaugas nuo kopijavimo laisvo pasirinkimo neteko ir vartotojai, ir pačios muzikos įrašų kompanijos. Muzikos platinimo sąlygas joms ėmė diktuoti didžiausias platintojas – „Apple“, kurio negalima ignoruoti. Tačiau muzikos verslas gali klestėti ir be įkyrių apsaugų. Puikus to pavyzdys – „eMusic“ portalas, per pirmąsias 150 darbo dienų Europoje pardavęs 4,5 mln. įrašų.

„eMusic“ siūlo apie du milijonus nepriklausomų autorių ir nedidelių muzikos bendrovių įrašų MP3 formatu, suderinamu su visais grotuvais. Greičiausiai muzikos magnatai suvokė savo padėties beviltiškumą, nes sausio viduryje pasklido kalbos, jog kelios didžiausios įrašų kompanijos ketina atsisakyti apsaugų. Tai galėtų suvienyti suskaldytą įrašų rinką ir panaikinti „iTunes“ monopolį. Saugome nuo vartotojų už jų pačių pinigus DRM technologijų kainą sumoka vartotojas.

Naujuosius didelės raiškos įrašus saugo sudėtinga AACS sistema – vaizdo signalas patikimai koduojamas nuo disko iki ekrano. Tam naujos kartos vaizdo įranga turi naudoti specialias ryšio sąsajas ir duomenų kodavimo procesorius, už kuriuos reikia mokėti licencinius mokesčius. Visą šį kainos priedėlį tenka padengti vartotojui.

Nepaisant apsaugos sudėtingumo, jau yra žinoma, kaip ją apeiti ir pasidaryti neapsaugotą didelės raiškos įrašo kopiją. Jos gali prireikti net teisėtam vartotojui, kurio įranga neatitinka kokio nors HDCP apsaugos sistemos reikalavimo (dėl to atkuriamo įrašo raiška sumažėja keturis kartus).

Naujų apsaugos sistemų kaina gali būti vertinama ne tik pinigais. Pavyzdžiui, „Windows Vista“ skaitmeninio turinio pateikimo apsaugos posistemis gali neleisti kurti atvirojo kodo tvarkyklių, mat, remiantis „Microsoft“ pateikiamais sistemos aprašais, grafikos lusto vidinė struktūra turi būti laikoma paslaptyje, kad nebūtų galima sukurti įrangos emuliatoriaus (The internal workings of the graphics chip must be kept secret, such that a hacker building an emulator could not find out the required information.) Dėl šių apsaugų sistema veltui švaistys procesoriaus darbo laiką (Yes. However, the use of additional CPU cycles is inevitable, as the PC provides consumers with additional functionality.)

Kompiuterių saugumo specialisto Peterio Gutmanno teigimu, derėtų atkreipti dėmesį į žodį „papildomą“ (additional), bet ne į pagerintą (enhanced) funkcionalumą.

Gal galima mūsų nesaugoti?

Sakoma, kad nusikalstamumo mažėjimą lemia ne bausmės dydis, o jos neišvengiamumas. Dauguma vadinamųjų buitinių piratų keitimosi rinkmenomis tinkluose nesivaržydami pateikia savo įsigytus įrašus, nes jaučiasi saugūs didelėje tokių pat piratų minioje.

Situacija visiškai pasikeistų, jei autorių teisių gynėjas, atvertęs Jono siūlomų įrašų sąrašą, galėtų iš karto pasakyti, kad įrašas A iš tiesų priklauso Jonui, įrašas B – Petrui, o įrašą C pirko Saulius. Jei būtų platinami asmeniniai įrašai, tikėtina, kad jie būtų labiau saugomi, kaip saugoma knyga su autoriaus autografu.

Per neapsižiūrėjimą leidus apsaugoti kūrinius, kyla rizika jų netekti sutrikus OS darbui. „Windows Media Player 11“ neleidžia padaryti atsarginės

Tokią galimybę suteikia įrašų žymėjimas skaitmeniniais vandens ženklais (digital watermarking). Šį principą ėmė taikyti Didžiosios Britanijos kompanija „Streamburst“, internetu platinanti neapsaugotus televizijos laidų įrašus. Vienintelė „apsauga“ nuo kopijavimo – užsklanda su įrašo savininko vardu, pateikiama įrašo pradžioje. Šie įrašai yra pigesni už analogiškus įrašus „iTunes“ parduotuvėje. Tačiau, kitaip nei „iTunes“ įrašus, „Streamburst“ turinį galima atkurti bet kuriuo įrenginiu, suderinamu su MPEG-4 formatu.

Tokias apsaugas lengva pašalinti, tačiau vargu ar paprastas vartotojas imsis vaizdo įrašų apdorojimo programos ir gerą valandą vargs, kol perkoduos vaizdo įrašą. Turinį jis norėtų gauti dviem ar trimis pelės spragtelėjimais. Būtent tokie vartotojai ir sudaro pagrindinę pirkėjų bei piratų dalį.