Apie kompiuterinius žaidimus dažniau vyrauja neigiamos nuostatos ir tai nėra teisinga, pastebi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė dr. Junona Almonaitienė. Mokslininkė pasakoja apie teigiamą kompiuterinių žaidimų poveikį, pavyzdžiui, kaip jie gali padėti pažinti savąjį „aš“.
Dabar, kai reikia sėdėti namuose, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) drauge su žaidimų pramonės atstovais ragina žaisti kuo daugiau kompiuterinių žaidimų prisijungus nuotoliniu būdu ir taip palaikyti socialinį ryšį.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
Tiesa, ta pati PSO dar praėjusiais metais pripažino, kad priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra psichikos sutrikimas. Kad ir kaip būtų, tarp psichologų ir psichiatrų vieningo sutarimo šiuo klausimu nėra.
Analizuodama kompiuterinių žaidimų įtaką žmogui, J. Almonaitienė daugiausiai gilinasi į vieną iš socialinės psichologijos aspektų – jau minėtąjį savąjį „aš“, kurio formavimuisi įtakos turi ir aplinka.
Kaip teigia mokslininkė, socialinė įtaka dabar yra ir bendravimas virtualioje erdvėje, tad ji domisi, kaip savąjį „aš“ veikia buvimas socialinėse medijose.
Paklausta, kodėl kompiuteriniai žaidimai taip įtraukia, J. Almonaitienė pabrėžia galimybę eksperimentuoti su savimi.
„Yra galimybė pasirinkti įvairius vaidmenis, išplėsti ir reflektuoti savąjį „aš“, geriau pažinti save. Yra žaidimų, kur žmonės gali pasirinkti, kuo būti. Harvardo medicinos mokyklos mokslininkė Jennifer Bottle yra tyrinėjusi tokius žaidimus žaidžiančius žmones ir nustačiusi, kad žmonės renkasi personažus, kurie yra panašūs į juos, nes taip jie gali pamatyti save.
Jie pamato, kaip kiti žmonės interneto erdvėje reaguoja į vienokį ar kitokį elgesį. Tai yra labai įdomus procesas ir, suprantama, kad jis įtraukia tiek jaunus, tiek vyresnius žmones“, – sako mokslininkė.
Gali su savimi eksperimentuoti
Anksčiau visuomenė susidurdavo su problema, kuomet paaugliai, kartais išbandydami ne visai priimtinas socialines veiklas, pavyzdžiui, nusikalstamas grupuotes, su savimi eksperimentuodavo realybėje. Šiandien, kaip teigia pašnekovė, tam atsirado virtuali erdvė.
„Kai tu žaidi kompiuterinį žaidimą, tu geriau kontroliuoji situaciją, gali parodyti savęs tiek, kiek nori, gali išeiti iš žaidimo, kai jis tau atsibosta. Tai padaryti gerokai lengviau nei tikrovėje“, – atkreipia dėmesį J. Almonaitienė.
Žaisdami kompiuterinius žaidimus žmonės gali susirasti draugų iš visai kito pasaulio krašto, tačiau vis tiek turėti bendrų interesų, pastebi mokslininkė. „Gerokai lengviau susirasti panašių į save“, – tikina ji.
Galiausiai žaidimai žmones atpalaiduoja. „Jie gali pabūti savimi, kur nėra tiek kritikuojami, gali parodyti save tokį, kokie yra ir kiek nori parodyti“, – sako pašnekovė.
Tačiau mokslininkė nesutinka, kad žaidžiant kompiuterinius žaidimus galima pasiekti tam tikrų tikslų.
„Sudėtingi žaidimai nėra itin ta vieta, kur galima pasiekti tam tikrų tikslų. Gal reikėtų matyti skirtumą tarp tokių socialinių medijų kaip feisbukas, kur tikrai galima susirasti daug draugų ir gauti daug „patiktukų“, tačiau žaidimuose yra šiek tiek kitaip“, – pastebi pašnekovė.
Visuomenėje kompiuteriniai žaidimai daugiau laikomi žalingu dalyku, tačiau anot J. Almonaitienės, vertinti šiuos žaidimus tik iš neigiamus ar tik iš teigiamos pusės nėra logiška.
„Pasaulis, kuris anksčiau atrodė blogas, pasirodo, nėra visiškai blogas. Kalbant apie diskusijas tarp mokslininkų, ar tai yra priklausomybė, aš galėjau pastebėti, jog seniau buvo labiau linkstama laikyti, kad tai yra priklausomybė, tačiau dabar vis daugiau mokslininkų supranta, kokie sudėtingi procesai vyksta tiek pasaulyje, tiek kompiuterinių žaidimų kūrimo srityje. Aš manau, kad visi pastebi vis daugiau gerųjų pusių“, – tvirtina mokslininkė.
Išsamiau – laidos įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.