Lietuvos įmonių vadovai raginami sudaryti sąlygas darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu. Tokio darbo galimybė turi nemažai privalumų, tačiau kartu iškelia ir nemažai klausimų, ypač saugumo užtikrinimo srityje. Ar verslas, siūlydamas savo darbuotojams nuotolinio darbo galimybes yra tinkamai pasiruošęs ne tik iš techninės pusės, bet ir gali užtikrinti apsaugą nuo kibernetinių įsilaužimų?
Lietuvos Vyriausybei paskelbus šalyje karantiną dėl koronaviruso pandemijos, Lietuvos įmonių vadovai raginami sudaryti sąlygas darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu. Tokio darbo galimybė turi nemažai privalumų, tačiau kartu iškelia ir nemažai klausimų, ypač saugumo užtikrinimo srityje. Ar verslas, siūlydamas savo darbuotojams nuotolinio darbo galimybes yra tinkamai pasiruošęs ne tik iš techninės pusės, bet ir gali užtikrinti apsaugą nuo kibernetinių įsilaužimų? Juk netinkamai įgyvendinama informacijos saugumo politika gali sukelti rimtų rizikų ir finansų nuostolių.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
UAB „Penkių kontinentų komunikacijų centras“, teikiančios „ProfIT“ paslaugas verslui, saugumo rizikų vertinimo specialistas Andrius Kiaunė teigia, kad viskas priklauso nuo konkrečios įmonės informacijos saugumo politikos reglamento, nuo kurio šiuo metu pats tinkamiausias laikas nupūsti dulkes ir iš naujo atidžiai peržvelgti.
„Prieš išleisdami darbuotojus dirbti iš namų, įmonių vadovai turi pasirūpinti, kad šie būtų papildomai informuoti apie tai, jog informacijos saugumas dirbant nuotoliniu būdu priklauso nuo trijų komponentų: saugumo politikos, darbui reikiamų techninių priemonių ir darbuotojų supratimo apie saugą. Tai yra tarpusavyje susijusios grandinės dalys. O pati grandinė yra stipri tiek, kiek stipri yra silpniausia jos grandis“, – sako Andrius Kiaunė.
Paprasčiausia nuotolinį darbą iš namų įgyvendinti toms įmonėms, kurios naudojasi debesijos paslaugomis. Šiuo atveju visa įmonės informacija saugoma virtualiame serveryje (debesyje) ir gali būti prieinama bet kuriuo metu, iš bet kurios vietos, kur tik yra internetas.
Jei įmonė saugo informaciją savo viduje ir turi griežtą prieigos teises ribojančią politiką, nuotolinį darbą gali būti organizuoti keblu. Įmonės darbuotojai turi būti aprūpinti darbui būtinomis ir saugumą garantuojančiomis techninėmis priemonėmis.
Anot Andriaus Kiaunės, tokie ekstremalūs atvejai skatina įmones iš naujo peržiūrėti savo saugumo politiką ir įvertinti rizikas.
Rizikos vertinimas atliekamas analizuojant šias sudedamąsias dalis:
- Darbui naudojamą įrangą (pvz., kompiuterį, planšetę ar kt.);
- Informacinę sistemą, kurioje saugomi duomenys;
- Ryšio ir saugumo technologijas (pvz., tai gali būti VPN, ugniasienė, 2 lygių autorizacijos priemonės), kurių eilinis vartotojas nemato. Jos identifikuoja vartotojus, suteikia skirtingas prieigos teises pasiekti tam tikrą informaciją.
- Dokumentaciją. Tai aprašyta ir patvirtinta įmonės saugumo politika, taisyklės ir procedūros, kada, kur ir kokiu būdu privalo būti užtikrinamas informacijos saugumas.
Analizuojant ir vertinant visas šias dalis svarbu atsižvelgti į vadinamąją saugumo trejybę:
- Informacijos vientisumą (informacija privalo būti neiškraipyta ir tikra);
- Konfidencialumą (kad prie informacijos prieitų tik tie, kam suteiktos tokios teisės);
- Pasiekiamumą (kad informacija būtų pasiekiama, kai to reikia).
Kartais sudėtinga išlaikyti konfidencialumą ir pasiekiamumą kartu, nes jei konfidencialumo politika labai griežta, ji gali riboti priėjimą prie informacijos.
Gali atrodyti, kad susiklosčius ekstremaliai situacijai, rūpintis rizikų vertinimu jau per vėlu, tačiau iš tiesų atlikti rizikų vertinimą galima bet kada, nes nebūtinas tiesioginis kontaktas – dokumentacija gali būti peržiūrima per nuotolį, techninė įranga – dalyvaujant kiek įmanoma mažesniam skaičiui žmonių, o vėliau su įmonės vadovybe galima aptarti analizės rezultatus per vaizdo konferencijas.
