Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“, „sunku“, „neįdomu“ – tokius pasiteisinimus jau seniai girdi Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto dekanė prof. Daiva Vitkutė-Adžgauskienė ir kiekvieną jų gali lengvai paneigti.
Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“, „sunku“, „neįdomu“ – tokius pasiteisinimus jau seniai girdi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto dekanė prof. Daiva Vitkutė-Adžgauskienė ir kiekvieną jų gali lengvai paneigti. Informatikos pagrindus įgijusi tada, kai dar tik pradėjo atsirasti pirmieji personaliniai kompiuteriai, buvusi tarp pradininkų, kuriant ir pristatant pirmąsias interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio technologijų paslaugas Lietuvos rinkai, profesorė įsitikinusi, jog informatika – tai įdomi, įvairiapusė veikla, dažnai klaidingai siejama vien su rutininiais programavimo darbais.
Asociatyvi nuotr.
Apie tai, kodėl moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų, ką padarė ir turėtų padaryti ugdymo įstaigos, kad ši statistika keistųsi, ir kaip panaudoti tinkamus įrankius ir gerąsias praktikas, kad programavimo mokymas būtų įdomus – išsamiame ir šiandien reikalingame pokalbyje su prof. D. Vitkute-Adžgauskiene.
– Inžinieriaus matematiko diplomą su pagyrimu gavote KTU Skaičiavimo technikos fakultete. Ar čia ir buvo pamatas Jūsų informatikės karjeros startui? Kaip vertinate tuometines studijas, ypač kai dabar galite situaciją palyginti iš kitos barikadų pusės?
– 1985 metais ši studijų programa vadinosi „Taikomoji matematika“. Ji buvo šiandieninių informatikos studijų programų pirmtakė. Joje be programavimo ir informacinių technologijų teko studijuoti ir nemažai matematikos dalykų, tad studijos padėjo įgyti ir teorinių, ir praktinių informatikos žinių. Tiesa, personalinių kompiuterių laikmetis dar buvo tik beprasidedąs, tai programavimo praktika buvo susijusi su kelių kartų kompiuteriais.
Įdomu tai, kad mano studijų metais dauguma studijuojančių informatiką (taikomąją matematiką) buvo merginos – vaikinai grupėje sudarė tik ketvirtadalį. Tai net geresnis santykis merginų naudai, negu tų metų tendencijos kitose šalyse – pavyzdžiui, JAV Nacionalinio mokslo fondo (NSF) duomenimis, 1985 m. tarp įgijusių kompiuterių mokslo (angl. computer science) aukštojo mokslo diplomus 37 proc. buvo moterys.
– Vėliau apsigynėte disertaciją tema „Adaptyvių prognozuojančių valdymo sistemų projektavimas“. Kas paskatino siekti mokslininkės kelio?
– Ko gero, visą laiką ieškojau informatiko kvalifikacijos reikalaujančių darbų, kuriuose reikėtų ne vien siaurai taikyti specialybines žinias, bet ir kurti, ieškoti inovatyvių sprendimų, eiti dar nepramintais keliais. Tokios galimybės buvo vykdant mokslinius tyrimus, kuriant kompiuterinius sudėtingų dinaminių sistemų modelius ir jais grįstas intelektualias skaitmenines valdymo sistemas.
Vėliau ši nepramintų kelių paieška nuvedė į išeivijos verslininko Juozo Kazicko įkurtą įmonę „Omnitel“, kurioje buvo idealios galimybės susipažinti su naujausiomis IT ir telekomunikacijų technologijomis, ir kurti sprendimus, kurių Lietuvos rinkoje dar nebuvo. 1995 m. „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje pristatė visiems prieinamas interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio (GSM) paslaugas, teko tiesiogiai dalyvauti jas kuriant.
Sunku patikėti, jog tais pirmaisiais metais tiek įmonės, tiek juo labiau paprasti vartotojai skeptiškai vertino interneto paslaugas, nesuvokė jų naudos, tad teko pasitelkti įvairius kūrybinius sumanymus, kaip tą naudą išryškinti, kaip dar nebrandžias technologijas padaryti kuo patogesnes vartotojui. Tai buvo neįkainojama patirtis, labai įdomus darbas ir tuo pačiu patvirtinimas to, jog informatikams atsiveria daugybė galimybių, kuriant ir diegiant informacines technologijas įvairiose srityse, praktiškai valdant įrankius, kurie keičia įvairių sričių verslą ir visuomenę. Tik svarbu neužsidaryti siaurame specialybės rate, siekti kuo platesnių žinių tiek sparčiai besivystančioje IT srityje, tiek geriau susipažįstant su sritimis, kuriose yra palanki dirva kurti inovacijas informacinių technologijų pagrindu. Nepakanka vien mokėti programuoti, nors tai ir būtina sąlyga informatikui. Džiugu, kad VDU Informatikos fakultete, su kuriuo šiuo metu susijusi mano pagrindinė veikla, pavyksta studijų programas orientuoti į platesnio profilio informatikų rengimą, ir tai atsispindi sėkmingose absolventų karjerose.
– Jau užsiminėte, kad dar Jūsų studijų laikais merginos aktyviau domėjosi IT studijų kryptimis. Kokia situacija šiandien? Ar Lietuva išskirtinė tokiu pasiskirstymu ir ką apie tai manote Jūs?
– Dabartiniu metu situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai. Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau. Tokia situacija ne tik pas mus, bet ir JAV bei kitose šalyse. Tiesa, kai kuriose specialybėse, pavyzdžiui, susijusiose su multimedijos technologijomis, šis procentas didesnis, siekia ir 50 proc.
Kompiuterių mokslo istorijoje ne vienai moteriai yra pripažįstami išskirtiniai pasiekimai šioje srityje. Tai ir pirmąja programuotoja tituluojama Bairono dukra Ada Lovelace, ir kompiliatorių kūrimu pasižymėjusi Grace Hoppers, kuriai priskiriamas ir kompiuterių sutrikimų įvardijimas „bug“ terminu, ir kuriai pirmajai 1969 m. buvo suteiktas kompiuterių mokslo „Metų žmogaus“ titulas, ir asemblerio programavimo kalbos pradininkė Kathleen Booth, ir daug kitų.
Moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų. Daugelis analitikų tą susieja su personalinių kompiuterių paplitimu, dariusiu įtaką tam tikrų stereotipų įsivyravimui visuomenėje. Pradėjo įsigalėti nuomonė, jog kompiuteris yra labiau „vyriškas“ prietaisas. Galbūt dėl to kompiuteriai įvairiomis progomis dažniau būdavo dovanojami būtent berniukams ir šis jau vaikystėje besiformuojantis stereotipas išliko ir mokyklose. Prie to prisidėjo ir nepakankamai dinamiškas programavimo technologijų vystymasis. Įtakos turėjo ir ne visų mokyklų sugebėjimas perteikti informatikos spalvingumą, įvairių šios srities veiklų galimybes, technologijų įvairovę, pritaikomumą įvairiose veiklos srityse. Tad ne kartą kalbant su gimnazistėmis apie jų tolimesnius studijų planus nuskambėdavo gana kategoriškos nuomonės – „nuobodu“, „gana jau tos mokyklinės informatikos“ ir kt.
Tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Formuojasi įvairios iniciatyvos, skatinančios merginas rinktis IT profesijas (pvz. „InfoBalt“ iniciatyva „WomenGoTech“ ir daugelis kitų). Tačiau aiškesnių pokyčių kol kas nematyti.
Bet, kaip jau buvo minėta, kai kuriose dinamiškiau besivystančiose informatikos srityse, pavyzdžiui, multimedijos technologijose, studijuojančių merginų skaičius jau dabar ženkliai didesnis. Šiose srityse projektavimo aplinkos yra artimos realiai aplinkai, kurioje manipuliuojama realiais objektais (pvz. „Photoshop“, „3ds Max“, „Blender“ ir kt.), tad vyrauja visai kiti darbo principai, vartotojas gauna galimybę pritaikyti pakankamai sudėtingus vaizdų apdorojimo algoritmus nesigilindamas į detales, įrankį naudodamas panašiai kaip realaus pasaulio instrumentą. VDU programos „Multimedijos ir interneto technologijos“ populiarumas tarp stojančiųjų tai patvirtina.
Tendenciją, jog patrauklesnis informatikos metodų pateikimas, jų susiejimas su realaus pasaulio problemomis gali pritraukti daugiau moterų į informatikos studijas, patvirtina ir įvairūs užsienio universitetų bandymai. Pavyzdžiui, kai kurios JAV aukštosios mokyklos (Carnegie Mellon universitetas, Harvey Mudd koledžas) pabandė tokiu būdu pertvarkyti ir pervadinti savo informatikos programas, pavyzdžiui, akcentuoti ne programavimo kalbą „Java“, o mokslo ir inžinerijos problemų sprendimą, įžanginius informatikos dalykus sieti su realiais IT bandymais biologijoje, vaizdų ir garso apdorojimui ir pan., daugiau veiklų organizuoti grupėse. Tokie veiksmai davė savo rezultatus ir merginų skaičius studijų programose išaugo nuo 7-10 proc. iki 40-50 proc. Tai dar kartą įrodė, kad merginoms (ir ne tik) svarbu akcentuoti, jog informatika nėra vien tik rutininis programavimo darbas, o ir programavimo mokymas gali būti įdomus, jei panaudojami tinkami įrankiai ir pavyzdžiai.
– Ar daug merginų „atkrenta“ studijų metu?
– Jei jau merginos pasirenka studijuoti informatiką, jos studijose dažnai netgi stropesnės nei vaikinai. Nesugebėjusių susikoncentruoti studijoms ir dėl to iškrentančių vaikinų dalis, tiesą sakant, netgi didesnė nei merginų.
– Pabrėžėte mokyklos vaidmenį formuojant informatikos įvaizdį. Juk būtent čia moksleivis apsisprendžia, ką įrašys studijų pasirinkimų lape. Kaip vertinate techninių specialybių svarbos nušvietimą dar mokyklos suole?
– Mokykla tikrai galėtų labiau atskleisti įvairiapusį informatikos pasaulį. Robotika, daiktų internetas, išplėstinė ir papildyta realybė, mobilios aplikacijos, 3D modeliavimas, dirbtinis intelektas – visa tai informatikos pamokas gali paversti išties įdomiomis, įtraukiančiomis, skatinančiomis ir toliau domėtis. Daug kas ir dabar daroma, tačiau ne visur tai pavyksta dėl tinkamų priemonių ar žinių trūkumo.
Taip pat, mažiau matematiką ir techniškąsias disciplinas mėgstančių vaikų požiūrį į informatiką galėtų pakeisti tinkamai parinktos priemonės. Žemesnėse klasėse vaikai mielai dirba su vaizdinio programavimo aplinkomis („Scratch“, „Logo“ ir t. t.), tačiau ir vyresnėse klasėse programavimo mokymui vis daugiau šalių rekomenduoja naudoti lengviau įsisavinamas programavimo kalbas, pvz. „Python“ (JAV, Australija ir kt.). Tai ne tik lengviau išmokstama ir paprasčiau objektinio programavimo paradigmą atskleidžianti programavimo kalba, ji plačiai paplitusi ir šiandienos praktiniuose taikymuose, įskaitant dirbtinio intelekto, duomenų analitikos uždavinių sprendimą. Lietuvos mokyklose daugiausia naudojama sudėtingesnė C++ vargu ar padeda plėsti susidomėjusiųjų informatika ratą. Gal verta būtų pagalvoti apie kelių programavimo mokymo būdų derinimą, sudarant sąlygas tobulėti šioje srityje gabesniems, tačiau padedant „prisijaukinti“ programavimą ir mažiau į techniškuosius mokslus linkusiems vaikams?
Įtakos požiūriui į informatiką bei programavimą turi ir draugiškos programų projektavimo aplinkos parinkimas – vaikai žymiai geriau išmoksta programuoti, jei, rašydami ar koreguodami programos kodą, jie šalia esančiame lange mato, kaip keičiasi rezultatas. Tokias priemones šiandien bandoma kurti įvairių programavimo kalbų mokymui. Pavyzdžiu galėtų būti buvusio „Microsoft“ programuotojo Chris Granger sukurta eksperimentinė atvirojo kodo projektavimo aplinka „Light Table“, leidžianti realiame laike vizualizuoti „Python“ ir „Javascript“ kodo rezultatą. Šio eksperimento buvo imtasi nusivylus tuo, jog programuotojai realiai tepanaudoja tik labai mažą dalį galimybių žinomoje programų kūrimo aplinkoje „Microsoft Visual Studio“, kurios projektavimui Chris Granger kaip tik ir vadovavo.
Daug kalbama apie glaudesnį informatikos integravimą į mokyklų programas. Tačiau tokia integracija negali būti susieta vien su informatikos pamokomis. Kitų šalių patirtis, įskaitant ir nuolat pavyzdžiu laikomą Suomiją, rodo, kad tokio tikslo reikia siekti integruotai per įvairius mokykloje dėstomus dalykus, pavyzdžiui, algoritminio mąstymo ugdymą siejant su matematikos, biologijos ir kitų pamokų turiniu.
– Ar įsidarbinant IT srityje dar jaučiamas nevienodas darbdavių požiūris į vyrus ir moteris IT specialistes? Kalbant tiek apie užduočių paskirstymą, tiek apie atlyginimų dydį?
– Požiūris į merginas IT srityje tikrai nėra kažkuo ypatingas. Kaip dažniausiai pareigingos ir stropios darbuotojos jos yra vertinamos darbdavių. Tik jų dabartiniu metu nėra daug. Programinės įrangos kūrėjų komandą sudaro ne vien programuotojai, bet ir analitikai, sistemų architektai, testuotojai. Merginos sėkmingai gali atlikti visus šiuos darbus, o atlyginimas priklauso nuo darbo, kurį atlieki.
– Kokios perspektyvos informatiko darbams ateityje? Ir kaip šios perspektyvos vertintinos per moterų įsitraukimo prizmę?
– Prognozuojant, kaip artimesnėje ir tolimesnėje ateityje gali atrodyti informatiko darbai, moterų perspektyvos išties geros.
Iš vienos pusės, auga įvairių sričių verslo įmonių poreikiai – verslas ieško inovacijų, kurios šiais laikais yra didžiąja dalimi grįstos kūrybišku informacinių technologijų panaudojimu. Tad plataus profilio IT specialistai, gerai žinantys šiuolaikinių informacinių technologijų galimybes, jų panaudojimo dėsningumus, gebantys įvertinti jų vystymosi perspektyvas, parinkti ir sukomponuoti tinkamus technologinius sprendimus konkrečiam verslui ar verslo sričiai, galiausiai, koordinuoti šio sprendimo įgyvendinimo projektą, yra labai laukiami. Ir čia merginoms ypač palankios galimybės, kadangi tokio pobūdžio darbas joms tikrai tinkamas. Tik nereikia galvoti, kad tai darbas, kuriam visai nereikia algoritmavimo bei programavimo žinių. IT ekspertu gali tapti tas, kuris ne tik turi bazines algoritmavimo/programavimo žinias, bet ir turi pakankamai plačias ir gilias įvairių IT technologijų žinias, leidžiančias planuoti įvairių veiklų pertvarką ir inovacijas šių technologijų pagrindu.
Iš kitos pusės, pats programavimas neišvengiamai turi keistis. Jis turi labiau atsigręžti į žmogų –programuotoją. Juk dabar programuotojai daugeliu atvejų (su mažomis modeliais grįsto programų projektavimo išimtimis) yra priversti dirbti su vienokiais ar kitokiais teksto redaktoriais, t. y. rankiniu būdu redaguoti programos kodą, vietoje galimybės manipuliuoti atitinkamos srities objektais patogioje projektavimo aplinkoje, o tuo pačiu ir geriau jausti tos srities specifiką.
Apie tai, kad programavimo technologijų vystymasis savo tempais atsilieka nuo kitų IT technologijų vystymosi, pasisako daugelis žinomų šios srities pripažintų profesionalų. Programuotojų įrankiai turėtų keistis dar ir dėl to, kad, sparčiai augant programinės įrangos kūrimo ir palaikymo poreikiams, nesugebama parengti tiek programuotojų, kiek jų reikėtų, ir tuštėjančios vietos skaičiuojamos šimtais tūkstančių visame pasaulyje. Tuo tarpu programinė įranga šiandien kuriama praktiškai visoms veiklos sritims, nuo jos priklauso daugelio gyvybiškai svarbių sistemų veikimas (lėktuvai, automobiliai ir t. t.). Programoms sudėtingėjant, nebegalima pasikliauti rankinio programų kūrimo ir testavimo veiklomis, netgi jei jos dalinai automatizuotos. Čia charakteringu galima įvardinti 2007 m. įvykį Oklahomoje (byla „Bookout“ prieš „Toyota“), kai „Toyota Camry“ programinės įrangos klaida, dėl kurios mašina tapo nevaldoma, buvo pripažinta mirtinos avarijos priežastimi ir kompanijai teko išmokėti 3 mln. dolerių kompensaciją. Tačiau, siekiant įrodyti šią klaidą, prireikė dviejų programavimo ekspertų komandų, įskaitant itin patyrusius NASA ekspertus, ir net 28 (!) mėnesius trukusios analizės. Problemos priežastimi buvo įvardintas taip vadinamas spageti programinis kodas, susiformavęs skirtingiems programuotojams „lipdant“ skirtingus kodo fragmentus ir nepakankamai laikantis struktūros ir programavimo stiliaus reikalavimų. Tad, sistemoms sudėtingėjant, darbo su programine įranga technologijos turi neišvengiamai keistis, pasitelkiant dirbtinį intelektą ir visa tai, kas šiandien yra pažangiausia. Programuotojų laukia iššūkis – sukurti inovacijas programuotojams, t. y. sau patiems.
Tuo pačiu būtų sudarytos galimybės platesniam ratui žmonių kurti nesudėtingas programas pagal atskirų sričių specifiką, net ir turint mažai programavimo žinių. Kvalifikuotų programuotojų pajėgos atsilaisvintų sudėtingų sistemų ir patiems programuotojams skirtų inovatyvių įrankių rengimui.
Grįžtant prie merginų, visi šie prognozuojami programavimo technologijų pokyčiai neišvengiamai programavimą padarys draugiškesnį ir prieinamesnį, tai tikrai turėtų padaryti įtaką merginoms renkantis IT specialybes.
