„Žmonijos istorija artėja prie lūžio, kai dirbtinis intelektas užvaldys pasaulį. Robotai pasiglemš darbo vietas ir valdžią iš žmonių, tada įvyks katastrofa, po kurios galimai seks pasaulio pabaiga.“ Panašaus pobūdžio istorijos scenarijus populiarino ir vis dar populiarina nemaža dalis distopinių mokslinės fantastikos filmų Holivude.
„Žmonijos istorija artėja prie lūžio, kai dirbtinis intelektas (DI) užvaldys pasaulį. Robotai pasiglemš darbo vietas ir valdžią iš žmonių, tada įvyks katastrofa, po kurios galimai seks pasaulio pabaiga.“ Panašaus pobūdžio istorijos scenarijus populiarino ir vis dar populiarina nemaža dalis distopinių mokslinės fantastikos filmų Holivude.
Tačiau atrodo, kad fantastinio kino pesimistinės pranašystės, jei ir pildėsi, tai labai nežymiai realybėje, kuri yra kur kas mažiau dramatiška – DI vystymasis turi laiko ir daug iteracijų reikalaujančius etapus, tad nėra ko būgštauti, jog vieną dieną pabudę rasime robotų užvaldytą miestą.
Asociatyvi nuotr.
Dirbtinis intelektas – kas tai?
Prieš pereinant prie keleto etaloninių šio žanro filmų apžvalgos ir palyginimo, derėtų trumpam stabtelėti prie DI sampratos. Dirbtinis intelektas – tai programinę įrangą turintis automatas, veikiantis algoritmų pagrindu.
Siauresne ir kur kas ambicingesne prasme (kuri labiausiai jaudina mokslinės fantastikos mėgėjus) – tai algoritminis automatas, veikiantis ir reaguojantis kaip žmogus, kitaip sakant, dirbtinis žmogus ar bent jau automatas, vis labiau supanašėjantis su žmogumi ir net pastarąjį ilgainiui pranokstantis evoliucijos raidoje.
Kol kas nekelkime klausimo, ar antroji samprata yra apskritai pagrįsta. Šiandien DI pritaikymo laukas apima šnekamosios kalbos atpažinimą, natūralios kalbos apdorojimą ir vertimą, vizualinę percepciją, mašinų mokymąsi, mąstymą, išvadų darymą ir net strategijų kūrimą, planavimą, intuiciją.
Jau daugiau nei 30 metų verslo ir sveikatos priežiūros srityje yra naudojamos taisyklėmis grįstos kompiuterinės programos, vadinamos ekspertine sistema, su kurios pagalba galima kaupti informaciją, spręsti tam tikros srities uždavinius, daryti išvadas ir, pavyzdžiui, medicinines diagnozes. Ši sistema ne tik pateikia duomenis, kaip tai daro duomenų bazių programos, bet ir, išanalizavusi ekspertines žinias, gali išspręsti tam tikras su sprendimo priėmimu susijusias problemas (pvz. paskolų dalinimo sferoje).
Kitas DI kūrimo etapas – procesų automatizavimas robotais (angl. Robotic Process Automation, RPA). Virtualūs robotai gali nuveikti rutininius darbus patys, kai sprendimui atilikti nebereikia žmogaus įsikišimo. Skambučiai į įmonę, draudimo išmokos ir net architektūriniai projektų paskaičiavimai yra tvarkomi ir tikrinami automatiškai.
DI dar labiau priartėja prie žmogaus gebėjimų, atpažindamas balsą (kas ir ką sako), versdamas iš vienos šnekamosios kalbos į kitą, kurdamas pasisakymus, rašydamas žinutes ir net straipsnius žiniasklaidoje. Kompiuterinė „rega“ gali identifikuoti vaizdą – rūšiuoti skirtingas prekes sandėlyje, atpažinti veidą oro uosto saugumo patikros metu. DI jau gali atlikti ir kai kurias vadovavimo ar administravimo darbus, kaip antai: sudaryti įmonės artimiausių darbų planą, susirinkimo darbotvarkę, darbuotojų darbo grafikus, komandiruotes, optimizuoti užduotis.
Šiomis dienomis DI vystymasis žengia dar vieną žingsnį. Tai mašinos mokymasis, kai panaudojant įvarius statistinius metodus, mašinos ima pačios mokytis iš duomenų su daliniu žmogaus įsikišimu ar netgi be jokio.
Giluminis mokymasis, paremtas dirbtinių neuronų konstravimu, dar labiau priartina DI prie žmogaus smegenų veiklos atkartojimo. Šios rūšies sistemos toliau skverbiasi į tokias žmogaus veiklos sritis, kaip: socialinių tinklų filtravimas ir tvarkymas, bioinformatika, vaistų kūrimas, rentgeno ir panašių atvaizdų analizė, kompiuterinių žaidimų kūrimas – o rezultatai prilygsta ir net pranoksta tuos, kuriuos pavyksta pasiekti ekspertams. Versle pokalbių robotai (chatbots) bendrauja su klientais, derindami mašininį mokymąsi, natūralios kalbos apdorojimo ir dalyvavimo pokalbyje algoritmus.
Robotai, apjungdami savyje vis daugiau DI savybių ir gebėjimų, tampa išmaniais mechanoidais, gebančiais ruošti mėsainius restoranuose, tvarkyti prekes sandėliuose ir atlikti chirurgines operacijas.
Mašinos pranoksta žmones, kai reikia atlikti rutininius, didelio tikslumo, kalkuliacijos ir ištvermės reikalaujančius darbus pramonėje, akcijų prekyboje, šachmatų ar Go žaidimuose, o ateityje – ir automobilių vairavime. DI valdomi robotai nepavargsta, neatsikalbinėja, tiksliai vykdo užduotis ir neserga.
Svajonė turėti tokį draugą ar pagalbininką visais laikais skatino žmogų kurti DI. Kita vertus, baimė, jog toks tarnas vieną dieną gali tapti ponu, yra viena iš pagrindinių mokslinės fantastikos filmų apie DI temų.
Dirbtinis intelektas kine
Mokslinės fantastikos filmas „Blade Runner“ (1982 m.) nukelia tuometinį žiūrovą į XXI amžiaus pradžią, kai pasaulį išvydo nauja DI rūšis NEXUS, išoriškai visiškai panašus į žmogų.
NEXUS-6 serijos robotai, vadinami replikantais, „savo jėga ir vikrumu pranoko, o intelektu beveik prilygo juos sukūrusiems genų inžinieriams“. Kaip įprasta distopinėse istorijose, ilgainiui tarp žmonių ir replikantų įvyko konfliktas, kurį šį kartą laimėjo žmonės.
Replikantus imta naikinti, tačiau tai nebuvo paprasta. Iš pradžių juos reikėjo aptikti – atskirti, kad tai ne žmogus, – ir tada sunaikinti. Tam buvo naudojami emocinę reakciją išprovokuojantys testai. Mat replikantai stokojo emocijų ir empatijos. Filmas prasideda scena, kai 2019 m. lapkritį kažkur Los Andžele yra tikrinamas įtariamasis vardu Leonas.
Testo metu paprašytas papasakoti apie savo motiną, Leonas išsitraukia pistoletą ir nušauna egzaminuotoją. Žiūrovas gali suprasti, kad Leonas yra robotas, sunkiai atskiriamas nuo žmogaus. Jį išduoda nesugebėjimas reaguoti emociškai.
Šis filmas vaizdavo šiandienos pasaulį. Su džiaugsmu ar apgailestavimu turime pripažinti, jog replikantų kol kas Žemėje nėra, nebent mes jų neatpažįstame. Jei nuo mechaninių robotų perėjimas prie organinių ir atrodo tikėtinas – bent jau ateityje, tai DI artėjimas prie „dirbtinės sąmonės“ vis dar atrodo problemiškas.
Visų pirma, dėl to, kad pats žmogiškosios sąmonės apibrėžimas vis dar yra problema filosofams ir psichologams. Mat toli gražu ne visi sutinka, kad sąmonė yra tapati žmogaus smegenims ar neuroniniam tinklui. Kol kas neįtikėtina ir nesuprantama šiame filme atrodo atminties implantacijos ir transplantacijos galimybė.
Atsigręžkime į dar ankstesnį mokslinės fantastikos etapą. „2001: Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“, 1968 m.), nepaisant savo senumo, yra bene mažiausiai su DI realybe prasilenkiantis filmas. Čia buvo rodoma ateitis, 2001 metai, kai žmonės kosminiais laivais gali pasiekti kitas Saulės sistemos planetas. Kosminis laivas „Discovery One“, tirdamas paslaptingą objektą – „juodąjį monolitą“ – skrieja Jupiterio link. Laivo techninę dalį prižiūri ir valdo DI vardu „HAL 9000“. Atsitinka taip, kad ilgainiui komandos nariai pastebi, kad DI ima jų neklausyti ir veikti savo nuožiūra.
HALas (akronimas: Heuristiškai suprogramuotas ALgoritminis kompiuteris) yra iš pažiūros jaučiantis ir suvokiantis (angl. sentient) žmogaus sąmonei prilygstantis, dar kitaip vadinamas, stiprusis DI (angl. strong AI arba artificial general intelligence).
Jis turi visas savybes, priklausančias šių dienų DI. Jis kalba, supranta kalbą, gali apdoroti natūralią kalbą, palaikyti pokalbį ir net skaityti iš lūpų (ko šiandien robotas dar nepajėgia), atpažįsta veidą, priima sprendimus, žaidžia šachmatais.
Jis pranoksta šiuolaikinį DI gebėjimu vertinti meną ir reaguoti į pašnekovo emocinę būklę. Tačiau filmo kūrėjai neatsiduoda nepažabotoms fantazijoms apie jausmus išgyvenančią mašiną. Įgulos narys Deivas į žurnalisto klausimą „Ar HALas turi tikrus jausmus?“ atsako, jog HALas atrodo, lyg turėtų tikrus jausmus, tačiau jis yra taip užprogramuotas. „Ir vis dėlto nemanau, – toliau tęsia Deivas, – kad į klausimą, ar jis turi tikrus jausmus, kas nors galėtų teisingai atsakyti“.
Kai Deivas, pradeda lėtą HALo išjungimą, pastarasis išreiškia kažką panašaus į nebūties baimę ir prašo Deivą sustoti, tačiau galimas daiktas tai – viso labo desperatiškas roboto bandymas tęsti ir užbaigti savo užduotį, kuriai jis buvo užprogramuotas.
Tokiu atveju tenka pripažinti, jog HALas nėra gyvas, nes neturi išgyvenimo instinkto ir pykčio, o „Kosminės odisėjos“ kūrėjai išlaiko realių DI galimybių supratimą. HALas ima prieštarauti žmonėms ir net siekia juos sunaikinti tik tam, kad perėmęs situacijos kontrolę iki galo atliktų užduotį, kuriai jis kaip mašina buvo užprogramuotas – jo „sąmonė“ vis dar lieka nulemta įdiegtų algoritmų.
Moksliniu požiūriu silpnoji „Kosminės odisėjos“ filmo pusė yra tai, kad žiūrovui visiškai nėra paaiškinama, nei kaip šis robotas buvo sukurtas, nei kaip jis veikia.
Tačiau tai visų mokslinės fantastikos filmų mokslinė spraga, tame tarpe ir filmo „Robotas policininkas“ („RoboCop“, 1987). Distopinėje ateityje Detroitas tampa nesuvaldomo nusikalstamumo vieta.
Tvarkai atstatyti yra pasitelkiamas robotas su žuvusio policininko smegenimis, kurios savo ruožtu taip pat yra perdirbamos, pašalinant užduotis atlikti trukdančius atsiminimus. Šiuo atveju ne visai tikslu kalbėti apie DI, tikrąją šio termino prasme. Tai veikiau kiborgas ar biorobotas.
Bet kuriuo atveju, šiandien dar tikrai anksti, jei iš viso įmanoma, kalbėti apie gyvų smegenų ar atminties implantaciją į robotą. Kita betgi vertus, „Robokopo“ idėja apie tvarką palaikantį DI jau kuris laikas įkvepia inžinierių ir tvarkos prižiūrėtojų vaizduotę eksperimentuoti šioje srityje.
Dubajaus vyriausybė informuoja, jog šios šalies policijos pajėgas artimiausiu metu turėtų papildyti 3 metrų aukščio robotai, kurie turėtų stebėti aplinką ir atgrasyti miestiečius pažeisti įstatymą jų akivaizdoje. Nors ir atrodydami šiek tiek bauginančiai, atrodo, jog jie nebus ginkluoti. Tuo tarpu Pietų Korėjos „robokopai“ SGR-A1, jau sergintys valstybės sieną su Šiaurės Korėja, nors vos 120 cm ūgio, gali stebėti, persekioti, suprasti natūralią kalbą ir šaudyti.
Filmai „Dviejų šimtų metų amžiaus žmogus“ („Bicentennial Man“, 1999) ir „Dirbtinis intelektas“ („A.I. Artificial Intelligence“, 2001) yra retoki nesmurtaujančio ir nesipriešinančio žmogui DI pavyzdžiai mokslinėje fantastikoje, kas, beje, juos daro artimesnius realybei.
Holivudas vis dar linkęs matyti grėsmę žmogaus santykyje su DI. Tačiau fantazija apie robotą, kuris ilgainiui ima išgyventi jausmus ir užsinori tapti žmogumi, yra tai, kas ima tolinti šių filmų istorijas nuo realybės ir pačios DI sąvokos.
Didžioji dalis mokslininkų, dirbančių DI srityje, panašiai kaip ir klasikinė filosofija, daro skirtumą tarp intelekto ir jausmų (grožinėje ar mitologinėje literatūroje įvardinamų „širdimi“). Proto paskirtis yra suprasti, tvarkyti, racionaliu būdu spręsti uždavinius ir problemas. Namams skirtų robotų paskirtis nėra jausti ar išgyventi emocijas, bet veikiau tam tikru užprogramuotu būdu reaguoti į žmonių jausmus, emocijas, elgesį.
Visai įmanoma, kad „namų robotas“ kaip Deividas („Dirbtinis intelektas“) ar Andrius („Dviejų šimtų metų amžiaus žmogus“) galėtų atlikti funkciją „mylėti šeimą“, tačiau vertinti savo praeitį kaip kupiną džiaugsmo ar kentėti, susidūrus su atstūmimu, – tai jau nepagrįsta futuristinė fantazija, kurios bent jau šiandienos DI inžinieriai nėra įsitraukę į savo projektus.
2035 m. JAV viešų paslaugų sferoje dirba beveik vien protingi robotai. Bet štai atsitinka keistas dalykas – netikėtai yra nužudomas pagrindinės robotus gaminančios korporacijos direktorius. Detektyvas Delas Spūneris (Del Spooner) įtaria, kad žudikas yra toje įmonėje dirbantis robotas.
Taip prasideda mokslinės fantastikos filmas „Aš – robotas“ („I, Robot“, 2004), kuris savo ruožtu seka to paties pavadinimo Isaaco Asimovo apsakymų rinkiniu. Pasak Asimovo, robotai ateities pasaulyje yra kuriami pagal tris principus: 1. Robotas neturi pakenkti žmogui arba per savo neveiklumą leisti, kad pastarajam būtų pakenkta; 2. Robotas privalo paklusti žmogaus įsakymams, nebent jie prieštarautų pirmajam principui; 3. Robotas privalo ginti savo egzistavimą, jei tik tuo neprasilenkia su pirmuoju ar antruoju principu.
Iš tikrųjų tai puikūs principai, užtikrinantys santarvę tarp žmonių ir mašinų, tačiau filmo pasakojamoje istorijoje įvyksta nenumatytas posūkis: centrinį robotų valdymą turintis DI VIKI (blogasis personažas) sau įsiveda dar vieną principą Nr. 0: Robotas neturi pakenkti žmonijai arba per savo neveiklumą leisti, kad pastarajai būtų pakenkta.
Šis principas suponuoja mašinų nepasitikėjimą žmonių pajėgumu gyventi taikiai ir įgalina mašinas perimti valdžia iš pastarųjų. Žmonės ima priešintis ir mieste įsivyrauja suirutė. Atstatyti tvarką detektyvui Spūneriui padeda gerasis robotas Sonis (Sonny), kuris taip pat patiria vidines nenumatytas transformacijas, įgaudamas empatijos jausmus, gebėjimą sapnuoti ir savarankiškai spręsti.
DI veikimas pagal minėtus tris principus ir jo panaudojimas paslaugų sferoje yra tai, kas šį fantastinį filmą priartina prie realybės. Realiai atrodo ir pavojus, kai, perprogramavus centrinį kompiuterį bei įvedant naują žalingą principą, pastarasis per robotus ims kenkti žmonėms.
Tačiau filme vėlgi nėra paaiškinama, kaip DI persiprogramuoja. Apskritai mašinos persiprogramavimas ir naujų tikslų išsikėlimas nėra įmanomas, kadangi programų tikslai yra statiški. Sonio tapimas „gyva“ asmenybe, kaip ir prieš tai minėtuose filmuose, taip pat prasilenkia su realybe ir DI logika.
Naujesni filmai: „Ji“ („Her“, 2013) ir „Transcendencija“ („Transcendence“ (2014) vėl ima laikytis arčiau šiuolaikinių DI realijų. Filmas „Ji“ pasakoja istoriją apie neseniai su drauge santykius nutraukusį laiškų rašytoją Teodorą (Theodore), kuris savo kompiuteryje įsidiegia gebančią draugiškai bendrauti OS (operacinę sistemą), vardu Samanta (Samantha).
Taip užsimezga jųdviejų romantinis ryšys. Kalbantis ir bendraujantis DI be kūno yra šiandienos realybė. Filme yra keliama problema, kuri tampa vis aktualesnė, – žmogaus (vaiko arba vienišiaus) emocinis prisirišimas prie mašinos ir tapimas nuo jos priklausomu. Ir apskritai filmas kelia esminį klausimą, kiek žmogus ir mašina gali būti lygiaverčiai partneriai, ypač jei juos imtų sieti bičiulystės jausmas.
„Jos“ istorija pasiekia liūdną elektroninės bičiulystės atomazgą, kai paaiškėja partnerių neatitiktis – žmogus, kurį riboja fizinis kūnas ir tam tikra psichinė struktūra, vienu metu (laikotarpiu) gali turėti mažai artimų kontaktų, tuo tarpu Samanta, būdama prijungta prie interneto, tuo pačiu metu gali turėti begales pokalbių su skirtingais „draugais“ ar net „meilužiais“.
Filmas „Transcendencija“ taip pat vaizduoja bekūnį DI kaip galingą kvantinį kompiuterį, į kurį buvo perkelta teroristų nužudyto jo kūrėjo dr. Kasterio (Caster) sąmonė. Kaip ir filme „Ji“ čia matome adekvatų DI vaizdą, nesiekiant jo pernelyg „sužmoginti“, perkėlus į žmogaus kūno simuliakrą.
Suskaitmeninta Kasterio sąmonė geba atpažinti žmonių veidus ir tiksliai atlikti chirurgines operacijas. Tai tampa šių dienų realybe.
Tiesa, nors ir pasitelkus pažangią elektroninę aparatūra bei nanotechnologijas, vis dėlto sudėtingas chirurgines operacijas kol kas galima patikėti tik žmogui. Tačiau paprastesnes operacijas ir odontologines procedūras jau vykdo žmonių prižiūrimi robotai. Na, o Kasterio sąmonės perkėlimas į kompiuterį panašiai kaip ir jau minėtame filme „Robotas policininkas“ kol kas dar yra tai, kas labiau jaudina fantastų, o ne inžinierių vaizduotę.
Tad pagaliau, ar gali mokslinė fantastika būti patikimas „langas“ į DI realijas? Atrodo, kad pernelyg pasitikėti Holivudo fantazijomis nederėtų. Kita vertus, gal kinas tikrovės atžvilgiu yra labiau „veidrodis“ nei „langas“?
Kinematografinės istorijos pasakoja ne tiek apie DI logiką ir galimybes, kiek apie mūsų santykį su DI idėja – viltis ir baimes. Mokslinė fantastika yra visuomenės kolektyvinės vaizduotės projekcija.
Beje, šioje projekcijoje, geriau įsižiūrėjus, į pirmą planą iškyla žmogaus santykio su kitu žmogumi ir su savimi problematika, patalpinta technologijų vystymąsi lydinčių aplinkybių kontekste.
Ateities nežinia ir traukia, ir baugina. Net ir pačiose tamsiausioje vizijose apie DI ateitį, galima pajusti slaptą norą su juo susidraugauti ir kartu peržengti į precedento neturinčią ateitį. Įdomu, ką turėjo omenyje dr. Kasteris, sakydamas „singuliarumą aš vadinu transcendencija“.
Nerijus Čepulis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas.
