Kai kino sales šturmuoja naujas populiarus filmas apie (dažniausiai) visa griaunantį dirbtinį intelektą, kažkur tarp eilių sėdintį galima išvysti ir Tomą Krilavičių. Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto profesorius veikiausiai ironiškai šypsosi, nes puikiai išmano šią sritį ir žino, kur tiesa, o kur spalvingi scenaristų pramanai.
Kai kino sales šturmuoja naujas populiarus filmas apie (dažniausiai) visa griaunantį dirbtinį intelektą (DI), kažkur tarp eilių sėdintį galima išvysti ir Tomą Krilavičių. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto profesorius veikiausiai ironiškai šypsosi, nes puikiai išmano šią sritį ir žino, kur tiesa, o kur spalvingi scenaristų pramanai. „Turbūt nesukursi įdomaus ir įtraukiančio filmo apie tai, kad dirbtinis intelektas nuo šiol analizuoja nuotraukas ar kad atsiranda autonominiai automobiliai“, – nusijuokia jis.
Kadras iš filmo „Roboto vaikas“
Artėjant populiariosios kultūros renginiui „Comic Con Baltics 2019“, kuriame profesorius kartu su kolegomis ir diskutuos apie naujausių filmų ir serialų scenarijų tikroviškumą, jis sutinka pasidalinti mintimis, kodėl šioje temoje svarbios emocijos, kodėl jis nemėgstantis sąvokos „dirbtinis intelektas“ ir ar bijantis, kad mašinos pakeis jo profesiją.
Įžvelgė perspektyvą
Kaip rašoma pranešime spaudai, daugeliui dirbtinis intelektas asocijuojasi su filmų brukamais protingais, tačiau pavojingais robotais-mašinomis, keliančiais grėsmę žmonių egzistencijai, tačiau oficiali sąvoka gana greitai nuleidžia ant žemės. DI – tai kompiuterių mokslo šaka, orientuota į mašinų, galinčių imituoti rutininį, nereikalaujantį kūrybiškumo elgesį, kūrimą. Dirbtinio intelekto sistemos gali atlikti užduotis, kurioms reikalingas žmonių protas, tokias kaip vaizdų suvokimas, balso atpažinimas, sprendimų priėmimas ir kalbų vertimas.
„Čia galbūt mano asmeninė problema, bet man nepatinka pavadinimas – aš ten kol kas nematau intelekto, kuris siejamas su žmonių savybėmis. Šiek tiek tikslesnis terminas būtų „mašininis mokymas“, šiuo metu populiarus „gilusis mokymas“. Mes galime parengti veikti tam tikrus sprendimus, naudodami duomenis ir tam tikrus algoritmus “, – aiškina T. Krilavičius, šiai temai paskyręs savo karjerą. Profesorius yra ne tik VDU Informatikos fakulteto Taikomosios informatikos katedros vedėjas, bet ir Baltijos pažangių technologijų instituto vyriausiasis mokslininkas, NATO Mokslo ir technologijų organizacijos (angl. STO – Science and Technology Organization) darbo grupės, dirbančios su dirbtiniu intelektu, narys.
Paklaustas, kas lėmė tokią profesinę specializaciją, profesorius pripažįsta seniau užsiėmęs teorine informatika, tačiau jį sudomino platus DI pritaikymas ir aktualumas ateityje.
„Kai pradėjau domėtis šia sritimi, ji nebuvo tokia populiari. Aišku, tyrimų buvo atliekama visur, bet anuomet viskas vyko tik moksliniame lygmenyje, Lietuvos verslui tai dar buvo neįdomu. Buvau įsitikinęs, kad ledai turėtų pajudėti, ypač tada, kai darbo jėga pabrangs ir Lietuvoje. Dabar matyti, kad tai pasidarė svarbu visur“, – sako pašnekovas.
Kaip bus panaudotas plaktukas
Žmonės nuo dirbtinio intelekto bus atsilikę tarsi šimpanzės nuo žmonių; dirbtinis intelektas yra didžiausia grėsmė žmonijai; dirbtinis intelektas netolimoje ateityje gali imti kelti rimtą pavojų, nes eilinis robotas paprasčiausiai gali susikurti patobulinimus pats sau ir taip tapti už mus visus protingesnis – šių teiginių autorystė priklauso ne fantastinės literatūros kūrėjams, o tokiems garsiems asmenims, kaip verslo magnatas ir išradėjas Elonas Muskas ar žymusis fizikas Stephenas Hawkingas.
T. Krilavičius į tokias prognozes žvelgia ramiai ir, kaip pats sako, racionaliai.
„Kai dalis žmonių kalba, kad dirbtinis intelektas padarys kažką bloga žmonijai, aš į tai žiūriu skeptiškai. DI matau kaip dar vieną įrankį ir nematau, kaip jis gali konkuruoti su žmonėmis. Aišku, kaip ir visus įrankius, jį galima panaudoti dvejopai. Ir su plaktuku gali ir vinį įkalti, ir kažką užgauti. Čia yra žmonių pasirinkimas“, – pabrėžia jis.
Žinoma, pašnekovas neneigia galimų DI rizikų, tačiau jos kol kas yra užtikrintai nusveriamos atsivėrusių galimybių.
„Taip, IT sistemos šiuo metu tampa vis sudėtingesnės, ir mes vis labiau jomis pasitikime. Šioje vietoje yra rizikų, nes, sistemoms sugriuvus, sugedus, niekas nepasakys, kodėl jos neveikia. Ta pati bėda yra ir su DI sprendimais, jei žmonės per daug pasitikės jais ir manys, kad jie visada viską daro teisingai“, – aiškina profesorius ir akcentuoja, kad, DI pritaikius tinkamai, jis tampa labai geru įrankiu.
Ar robotai gali turėti emocijas?
Sensacija tapusiame populiariame HBO seriale „Vakarų pasaulis“ (angl. „Westworld“) mąstantys robotai ne tik parodė intelektualių mašinų galimybes, bet ir netiesiogiai vertė mąstyti apie šių jausmus. Būtent emocijos, VDU Informatikos fakulteto profesoriaus teigimu, ir yra esminis mūsų skirtumas nuo mašinų, kuris nebūtinai yra neigiamas.
„Šiandien nemanau, kad DI sprendimai gali turėti kažkokias emocijas ar supratimą. Tai yra tiesiog sudėtinga formulė, ir kartais mes patys tiksliai nežinome, kodėl vienas modelis veikia geriau, o kitas blogiau. Mes išmokome veikti sistemą su daug įvairių duomenų, o parengtas sprendimas iš naujų duomenų pateikia tai, ko mums reikia, – paprastai DI veikimą paaiškina pašnekovas. – Emocijų neturėjimas čia galbūt net nėra minusas. Klausimas, ar mums reikia, kad DI turėtų emocijas? Jo darbas – analizuoti duomenis ir padėti žmonėms priimti sprendimus. Emocijų šioje vietoje nereikia.“
Paprašytas pavyzdžiais iliustruoti, kur kasdien susiduriame su DI, T. Krilavičius pamini rutinines užduotis, kai yra daug duomenų arba kai duomenys gana panašūs.
„Ten visur dirbtinis intelektas tinka idealiai. Ir nesvarbu, kalbame apie finansinius duomenis ar nuotraukų analizę. DI netinka ten, kur reikia tam tikro rezultatų interpretavimo, kur būtina priimti sprendimą atsižvelgus į daugiau aspektų, nei galima pamatuoti kiekybiškai ir t. t. Šiandien DI naudojamas plačiai: paieškos sistemos, veidų atpažinimas nuotraukose, brukalų filtrai, turbūt pas daugelį ir televizoriuose, skalbyklėse ar kavos aparatuose yra dalelė DI – ten, kur prietaisas daro kažką protingiau nei įprastai“, – vardija jis.
Būtent todėl serialas „Vakarų pasaulis“, pašnekovo teigimu, yra tik rašytojų fantazija: „Seriale kažkam pajuokavus, androidai supranta juokus, moka pasakyti kažką sarkastiškai. Šiandien visi tie sprendimai nesupranta tiek konteksto ir artimiausiu metu nebus pajėgūs suvokti tiek, kad galėtų atpažinti juokus ar sarkazmą, subtilesnius jausmus, nebent kažką labai trivialaus.“
Laukia proveržio
Tie, kurie baiminasi iš darbo rinkos būsią išstumti protingų mašinų, turėtų ramiau atsikvėpti.
„Tam tikroms užduotims spręsti DI visada galės pakeisti vieną ar kitą žmogų. Tačiau ten, kur reikia bent kiek kūrybiškumo ir konteksto suvokimo, bus saugu. Per paskutinius pusantro šimto metų atsirado daug technologijų ir jos kažkiek keitė žmones tam tikruose darbuose, bet nepanašu, kad tų darbų trūktų. Priešingai – ir šiandien tam tikrose srityse trūksta žmonių darbuotojų, ypač dirbančių kokybiškai“, – šypteli informatikas.
Nors tai ir nėra tiesioginis profesoriaus darbas, jis nuolat seka visuomenės emocijas, medijų piešiamą DI portretą. Deja, kol kas DI dažniau vaizduojamas kaip priešas. Daug realesnė situacija analizuojama NATO STO komisijoje, kurioje dirba T. Krilavičius.
„Vienoje grupėje kartu su kolegomis žiūrime, kaip gynyboje gali būti panaudojamas DI, kokios galėtų būti pagrindinės kryptys NATO kontekste, atsižvelgiant į įvairius aspektus – kad tai būtų pakankamai etiška, bet ir pakankamai efektyvu, kad galėtume apsiginti nuo nedraugiškų kitų valstybių veiksmų, kurios potencialiai irgi gali naudoti DI. Ir be jokių skrupulų“, – kalbėjo jis.
Per pastaruosius 5–10 metų įvyko didelių pokyčių DI srityje. Kaip vienus iš įdomiausių rezultatų pašnekovas mini tuos, kurių pasiekta vaizdo analizės srityje. Tam tikru metu buvo neaišku, kaip spręsti įvairius vaizdo atpažinimo uždavinius, veidų, kelio ženklų identifikavimą ir pan. Šiuo metu daug uždavinių išspręsta panaudojus vadinamąjį gilųjį mokymą.
„Padėjo tai, kad atsirado daug duomenų, paruoštų mokymuisi, kompiuteriai tapo greitesni ir tie patys metodai pradėjo geriau veikti. Neblogas efektas pasiektas ir su mašininiu vertimu, pagerėjo rezultatai. Kokybiškiau veikia ir šnekos vertimas tekstu. Rezultatų pasiekta nemažai, ir man labai įdomu, kaip viskas vyks toliau. Sunku pasakyti, kur prasidės naujas proveržis“, – taško šia tema nededa profesorius.
Diskusija „Dirbtinis intelektas: ar „Westworld“ scenarijus įmanomas realybėje?“ vyks festivalyje „Comic Con Baltics“ rugsėjo 21 d. 12:00 val. LITEXPO (Vilnius). Dalyviai: dr. Viktoras Bachmetjevas, prof. Tomas Krilavičius, Vainius Volungevičius ir prof. Indrė Žliobaitė.
