Kova dėl dirbtinio proto

JAV ir Kinija aršiai varžosi kurdamos dirbtinį intelektą (DI), o Europa suka nuosaikesniu ir sunkesniu keliu. Ar „vėžlio“ strategija šiose lenktynėse pasiteisins?

Sparčiai tobulėjančios technologijos pažeria ne tik svaiginančių galimybių, bet ir naujų iššūkių. Pirmaujančios valstybės į juos reaguoja skirtingai: JAV ir Kinija pirmenybę teikia inovacijų plėtrai, o Europa siekia ieškoti asmens duomenų apsaugos ir verslo interesų pusiausvyros.

Pasaulinėse lenktynėse dėl DI Senajame žemyne kuriami sprendimai atsilieka nuo konkurentų. DI potencialas yra didžiulis. Kai kurie ekspertai jį prilygina elektrifikacijos įtakai ir žada, kad ši technologija pakeis visas sritis nuo pramonės iki viešojo sektoriaus paslaugų. Pagrindinė DI plėtros problema yra finansavimas, tačiau yra ir kitas svarbus konkurencinis „trūkumas“ – itin didelis Europos dėmesys privatumui ir skaidrumui, o štai Kinijoje dėl šių aspektų kyla mažiau klausimų.

Balandį pristatytos šios technologijos gairės ES, kurių pagrindas yra „pasitikėjimo verto DI“ koncepcija. Gairėse nurodoma, kad Bendrijoje naudojamos DI technologijos turėtų pasižymėti pagarba žmogaus savarankiškumui, nedaryti žalos, būti teisingos ir suprantamos vartotojui. Taip pat DI privalo nediskriminuoti asmenų. Tokia problema jau buvo užklupusi „Amazon“, „Google“ ir smulkesnių technologijų bendrovių prototipus. Technologija negali būti naudojama slaptoms sekimo sistemoms ir savavaldžiams ginklams kurti.

Europa šiame etape daug stato ant pasitikėjimo kortos – manoma, kad kuriant produktus, kurie bus ne tik išmanūs, bet ir geriausiai apsaugos naudotojų privatumą, galima sudominti vartotojus, kuriems privatumas būtų prioritetas.

Idealiu atveju kūrėjams pavyks suderinti ir etiką, ir efektyvumą, tačiau didžiųjų bendrovių atstovai jau dabar murma, kad Europos teisiniai reikalavimai nesutampa su jų norais ir vizijomis. 2018 m. pristatydamas „Volkswagen“ savavaldžio automobilio prototipą „Sedric“, bendrovės vadovas skaitmenizacijai Johannas Jungwirthas sakė, kad pasiūlyti savavaldžius automobilius JAV rinkai ketinama iki 2021-ųjų. Vėliau folksvagenai turėtų išriedėti į Kinijos, Singapūro ir turtingų Artimųjų Rytų miestų gatves, galiausiai pasiekti Europą. „Norėtume juos pristatyti anksčiau, nes tai yra mūsų namų rinka, tačiau taisyklės dar neparuoštos“, – J. Jungwirthą cituoja tinklalapis „Autonews Europe“.

Didžiosios pasaulio bendrovės savavaldžius automobilius taip pat mieliau išbando ne Europoje, o Kalifornijoje. Tam yra objektyvių priežasčių – platūs Amerikos keliai, labiau prie viešai išmėginamų prototipų pripratę gyventojai (juk čia įsikūrusios pagrindinės pasaulio IT lyderės), tačiau tai ne viskas. Auksinė valstija priėmusi verslui palankesnius savavaldžių automobilių bandymo įstatymus. Nors Europa yra automobilizmo lopšys, kuriame gimė didžiausios pasaulio bendrovės, DI vairuojamo transporto sektoriuje šiandien pirmauja „Google“ padalinys „Waymo“, kurio automobiliai JAV viešaisiais keliais nuriedėjo jau daugiau nei 10 mln. mylių (16 mln. km).

Tai nereiškia, kad Europos bendrovės nekuria ir neišmėgina savo produktų vietos keliuose, tačiau bandymų rezultatų neprivaloma viešinti, todėl visuomenė apie juos sužino tada, kai gamintojai patys nusprendžia pasigirti. Nors ir kiek atsiliekanti, Europa turi vieną pranašumą, palyginti su JAV – europiečiai dėl gyvenviečių tankumo yra ne tokie priklausomi nuo nuosavo automobilio.

Kadangi JAV daugiau koncentruojamasi į nuosavą automobilį, galbūt greičiau atsiperkantis savavaldis viešasis transportas galėtų būti Europos pažangos šioje srityje variklis. Čia pirmauja startuoliai „Navya“ ir „Easymile“, kurių prototipinis mikroautobusas 2017 m. vasarą važinėjo ir Talino gatvėmis.

Lėčiau ir atsargiau

Nors šiandien DI galimybės bene akivaizdžiausiai matomos transporto srityje, ši technologija apima kone viską. Darbininkai nerimauja, kad jų darbą perims robotai, o žmonėms teks persikvalifikuoti. Saugūs neturėtų jaustis ir pardavimų telefonu vadybininkai, nes jau šiandien JAV apie 50 mlrd. skambučių vartotojams atlieka iš algoritmų sudaryti „darbuotojai“. Viešajam sektoriui DI gali būti naudingas analitikas, skirstantis išteklius ar aptarnaujantis interesantus.

Visgi DI tobulėti ir mokytis reikia duomenų. Kuo programa jų gauna daugiau, tuo „protingesnė“ gali tapti. Dėl griežto reguliavimo Europos įmonėms šie duomenys sunkiau prieinami nei konkurentams iš kitų žemynų. Didžiosios JAV bendrovės jau dabar yra sukaupusios didžiulį kiekį duomenų, ir tai laikoma reikšmingu jų pranašumu. Nemenka šios informacijos dalis susijusi su privačiais asmenimis, todėl atsiranda naujų svarstymų dėl ribų, kurių šios technologijos neturėtų peržengti.

Privatumą paminantis DI gali gąsdinti. Kinija yra bene labiausiai pažengusi veidų atpažinimo srityje. Pasaulio žiniasklaidą prieš kurį laiką apskriejo vaizdai iš vieno Kinijos oro uosto. Iš jame vaikščiojančios minios programa gali identifikuoti konkrečius žmones ir pateikti apie juos asmeninės informacijos.

Galbūt nenuostabu, kad išaiškėjus, jog „Microsoft“ DI klausimais bendradarbiauja su mokslininkais, susijusiais su Kinijos kariuomenės remiamu universitetu, viešojoje erdvėje kilo rimtų diskusijų.

Policija kai kuriuose JAV miestuose jau mėgina nuspėti galimus nusikaltimus. Ji naudojasi duomenimis, tokiais kaip įtartinų asmenų veikla socialiniuose tinkluose ir jų socialiniai ryšiai. Kol kas labiau pasitelkiami žmogiškieji ištekliai, tačiau jei tokios užduoties imtųsi didžiulius informacijos srautus apie kiekvieną asmenį galintis apdoroti DI, rezultatai galbūt būtų dar tikslesni.

Ar panašiam tikslui rinkti tokius duomenis apie save turėtų leisti pats vartotojas? „Microsoft“ atstovas ES politikai Quang-Minhas Lepescheux mano, kad nebūtinai, nes kartais individualius pasirinkimus gali nustelbti visuomenės gerovės poreikiai. „Geras pavyzdys yra teisėsauga. Technologijos gali būti naudingos stebėti ir nusikaltimams tirti. Bet mums reikia tai apibrėžti. Blogose rankose jos gali padaryti žalos – turėtume sukurti įstatymus, kurie leistų pareigūnams naudoti šias technologijas tik tada, kai kyla grėsmė gyvybei ar saugumui“, – sakė jis. Atsakymams į tokius ir panašius klausimus pagrindą turėtų padėti naujosios Bendrijos DI gairės.

Laimėtojus išrenka vartotojas?

Europa yra griežčiausiai privatumą užtikrinančias taisykles taikantis žemynas. Vienas žinomiausių pastarųjų žingsnių saugant privatumą – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), turėjęs įvesti daugiau aiškumo visose ES šalyse. Tačiau kai kurie punktai tik dar labiau suklaidino. BDAR išlieka atviras interpretacijoms dėl bendrovių galimybės naudoti privačius ir viešus duomenis. Kita vertus, šios gairės bent jau atkreipė vartotojų dėmesį į asmeninių duomenų naudojimą, nes šis aspektas paprastai išlieka trečiaeilis.

Tačiau į praktinį klausimą, ar privatumas, o ne patogumas, taps kertiniu principu renkantis paslaugas, greičiausiai atsakys tik laikas. Žvelgiant plačiau, vartotojų privatumo poreikis tarsi sumažėjęs. Pavyzdžiui, po feisbuko duomenų nutekinimo „Cambridge Analytica“ skandalo didžiausio socialinio tinklo augimas sulėtėjo, tačiau jis ir toliau pritraukia naujų vartotojų. 2018 m. paskutinį ketvirtį JAV ir Europos rinkose feisbuko vartotojų skaičius išaugo 7 mln., o Rytų Azijos regione – net 78 mln.

Kitas atviras klausimas – kaip su internetu bene geriausiai susipažinusi ir kasmet gausėjanti Z karta vertins savo privatumą? Teigiama, kad ji apskritai tuo nesirūpina, jei tik ką nors gali gauti nemokamai. Tačiau pradėjus traktuoti teisę į privatumą internete nerimtai, gali kilti net ir šios kartos pasipiktinimas. Distopijos popkultūroje yra mėgstamas žanras tarp bet kokio amžiaus vartotojų, tačiau jų tapimas realybe gali gerokai gąsdinti, kaip parodė minėtas Kinijos veidų atpažinimo technologijos atvejis.

Be to, Z karta nėra naivi. Tyrimų bendrovė „Kantar Media“, tyrusi Jungtinės Karalystės vartotojų įpročius, nustatė, kad 18–24 metų asmenys iš tiesų yra labiausiai iš visų amžiaus grupių susirūpinę savo privatumu – puikiai išmanydami internetą jie gali naudotis anonimiškumą garantuojančiomis programomis ir socialiniais tinklais.

Paties vartotojo pasirinkimą itin akcentuoja technologijų gigantės. Briuselyje balandžio pradžioje surengtoje konferencijoje „AI „Made in Europe“ („DI „Pagaminta Europoje“) dalyvavęs „Google“ atstovas ES viešosios politikos ir ryšių su institucijomis klausimais Ondrejus Socuvka teigė, kad, norint įtikinti vartotoją, reikėtų suteikti jam daugiau pasirinkimų ir taip įgyti jo pasitikėjimą. Tokią politiką kai kurios bendrovės taiko kitose srityse – šalia reklamų galima rasti nuorodą, pavadintą „Kodėl aš matau šią reklamą?“, kurią paspaudęs vartotojas gali gauti bent jau teoriškai jo smalsumą patenkinantį paaiškinimą. „Svarbu, kad vartotojas galėtų suprantamai valdyti asmeninius duomenis. Esu keturių vaikų tėvas, todėl mano privatumo nustatymai bus aukšti ir gana konservatyvūs. Tačiau kai kurie žmonės nori turėti daugiau personalizuotų galimybių savo privatumo nustatymuose. Turime atsižvelgti į abi grupes, taip pat į visus vartotojus, esančius jose“, – sakė jis.

Siekdamos rasti gyvybiškai svarbaus duomenų srauto ir vartotojų privatumo apsaugos pusiausvyrą, IT bendrovės jau ėmėsi žingsnių plėtoti išmanias duomenų šifravimo technikas. Jas naudodamas DI galėtų mokytis iš gaunamų duomenų, tačiau negalėtų identifikuoti su jais susietų asmenų. Tai, anot O. Socuvkos, yra tarsi žiūrėjimas į mišką, nematant atskirų medžių.

Eurų galia

Kad ir kaip stengtųsi užpildyti etiško DI nišą, pirmiausia Europai augti reikės ant tvirto tradicinio pagrindo.

Kadangi DI neabejotinai taps visa apimančia pažangių valstybių gyvenimo dalimi, nesugebėjus sukurti savo produktų, juos greičiausiai reikės pirkti iš kitų šalių. DI startuolių Europoje pamažu daugėja, tačiau netrūksta ir kuriozų. Štai šiais metais pristatytoje rizikos kapitalo bendrovės MMC ataskaitoje atskleista, kad ištyrus daugiau nei 2 tūkst. startuolių, kurie klasifikuojami kaip DI, net 40 proc. iš jų pasirodė šios technologijos apskritai nenaudojantys.

Norint konkuruoti su JAV, Kinija ir Pietų Korėja, pirmiausia reikės gerokai daugiau lėšų. „McKinsey Global Institute“ duomenimis, 2016 m. Europa DI sričiai išleido apie 3–4 mlrd., Azijoje skirta iki 12 mlrd., o Šiaurės Amerikoje – iki 23 mlrd. JAV dolerių.

Pagrindiniai DI centrai iki šiol veikia beveik išimtinai JAV, Kinijoje ir Pietų Korėjoje, o tarp daugiau nei 150 gausiausiai DI patentus registruojančių universitetų vos keletas yra iš Europos. Toje pačioje ataskaitoje taip pat aiškiai matyti, kad privataus kapitalo investicijos Europoje sudaro mažiausią dalį visų investicijų į DI. Tiek JAV, tiek Kinijoje ši dalis gerokai didesnė.

Europos gamintojai jau praleido vieną technologijų bangą – buvusios mobiliųjų technologijų lyderės „Nokia“, „Ericsson“ ir keletas kitų nesugebėjo sėkmingai persiorientuoti į išmaniųjų telefonų gamybą. Tačiau, palyginti su DI sukeltų pokyčių prognozėmis, ši nesėkmė gali atrodyti kaip smulkmena. Dabar ant kortos pastatyta kur kas daugiau. Pasaulio ekonomikos forumo šiais metais pristatytoje ataskaitoje teigiama, kad jei Europa pažiūrės į šią sritį rimtai, iki 2030-ųjų DI technologijos gali sukurti 2,7 trln. eurų papildomos vertės.

Šiuolaikiniame pasaulyje viskas kinta greitai – neseniai pranešta, kad jau šiais metais DI sričiai ES skirs 20 mlrd. eurų, tačiau dar neaišku dėl naujo finansavimo laikotarpio iki 2027-ųjų.

Viliamasi, kad, jei bus patvirtinta ES finansavimo programa „Skaitmeninė Europa“, šios srities plėtrai iki 2027 m. bus galima skirti dar po 20 mlrd. eurų kasmet. Šią sumą sudarytų ES, valstybių ir privačių bendrovių lėšos – būtent didesnio privataus kapitalo indėlio reikėtų, norint sparčiau vytis konkurentus.