Nematomumo apsiaustas internetinėje erdvėje: kaip jį susikurti ir ar tai įmanoma?

Naršydami internete, ieškodami prekių, skaitydami naujienų portalus dažnai net nesusimąstome, kad internetinėje erdvėje paliekame savo pėdsakų. „Jeigu „Google“ labai norėtų, galėtų identifikuoti visus interneto puslapius, kuriuos aplanko konkretus vartotojas“, – teigia Kazimieras Celiešius, dirbantis kibernetinio saugumo sprendimus kuriančioje įmonėje.

Dažniausiai internetiniai duomenys apie konkretų vartotoją renkami, kai norima parduoti daugiau prekių, tačiau toks asmens „sekimas“, pasak specialisto, gali turėti naudos ir vartotojui – pagal jo poreikius gerinamos paslaugos ar produktai.

Su K. Celiešiumi kalbamės apie privatumą, duomenų apsaugą internete, pokalbių šifravimą ir Lietuvoje dažniausiai lankomo socialinio tinklo „Facebook“ pokyčius bei naujas tendencijas.

– Kaip internete stebimi žmonės (angl. online tracking)? Kodėl tai galima daryti?

– Trackeriu dažniausiai vadinama kokia nors programinė įranga, pridedanti tam tikrą produktą gaminančiai bendrovei dar kažką, kas sektų vartotojus, rinktų duomenis ir kaip nors tobulintų arba parduotų tą produktą.

Internetas nuo kitų žmonių komunikacijos priemonių iš esmės skiriasi tuo, kad yra dvipusis. Kiekviena užklausa, kiekvienas noras ką nors perskaityti, pažiūrėti, ko nors pasiklausyti susidaro iš užklausos su duomenimis ir atsakymo į ją. Viskas vyksta kitaip nei radijuje ar televizijoje, kur informacija transliuojama vienpusiškai – pats radijo aparatas nieko nesiunčia atgal į radijo stotį. Kadangi internetinis bendravimas eina į dvi puses, iš gautų duomenų galima šį tą išskaičiuoti, pastebėti tendencijas. Galop galima identifikuoti konkretų žmogų, kompiuterį ir jų ryšius.

Veikimo principas gana paprastas: vartotojas, siųsdamas užklausą, naudojasi kokia nors aplikacija, joje suveda interneto adresą ir tada su atsakymu gauna informacijos gabaliuką, kad su kita užklausa būtų atsiųsti tam tikri duomenys ir apie jį patį – tai vadinama slapuku (angl. cookie). Dažniausiai šiuo principu sekami vartotojo tolesni veiksmai. Papildomai dar galima naudoti vartotojo IP adresą, tačiau jis nėra unikalus, vis dėlto kažkuria dalimi yra parametras, pagal kurį galima spręsti, ar vartotojai susiję, ar nesusiję.

– Kas paprastai taip seka žmones, kas yra suinteresuoti tai daryti ir kodėl?

– Žinoma, žmonės nori kokios nors, dažniausiai verslo naudos. Pardavimai yra tradicinis, tiesioginis būdas. Iš kitos pusės, dažnai produktas internete neveiktų be tam tikro kiekio žmonių. Įsivaizduokime, jei programa „Spotify“ nesektų ir neišrašytų visko, ko mes klausomės, jam būtų labai sunku sukurti rekomendacijų variklį.

Dabar, kai yra stebima, ko klauseisi tu ir ko kiti, klausydamiesi to paties kaip ir tu, klausėsi papildomai, galima rekomenduoti. Šis pavyzdys parodo, kaip žmonių sekimas gali patobulinti produktą. Iš kitos pusės, klausimas, kiek to vartotojai norėjo, sutiko dalyvauti. Valstybinės institucijos tradiciškai gali norėti pasiklausyti bet kokios komunikacijos. Na, nusikaltėliai taip pat nuolat viską stebi.

– Kokia pagrindinė informacija domina įmones ar organizacijas, naudojančias tas trackinimo programas?

– Demografija yra svarbiausia, nes iš jos galima labai daug sužinoti. Tokią elementarią demografinę informaciją (vietą, amžių, lytį ir pan.) nuo seno renka visi reklamos pardavėjai ir pirkėjai. Pavyzdžiui, jeigu mano klientės yra 15–20 metų merginos, aš noriu nustatyti, kas yra 15–20 metų mergina, ir jai parodyti tam tikrą reklamą. 

Domimasi ir interesais. Bet, aišku, tiesiogiai surinkti ir deklaruoti, kas man patinka, nėra labai geras metodas, nes žmogus gali sakyti: „O, man patinka opera.“ Bet jis galbūt tik norės pasirodyti, kad jam patinka opera, o iš tikrųjų gal jam patinka mašinos dideliais ratais – tai visai kita opera.

– Neseniai žiniasklaidoje buvo diskutuojama, kad „Facebook“ stebėjo ne tai, ką žmonės deklaruoja mėgstantys, bet ką jie veikia iš tiesų. Kiek iš tikrųjų domimasi konkrečiu dalyku, pavyzdžiui, reklamos tikslais?

– Jeigu vienu konkrečiu žmogumi domisi tokie veikėjai kaip valstybė, „Facebook“, ar „Google“, tai valstybės kompetencijos ir galimybės yra silpniausios, nes ji tiesiog neturi prieigos prie tokio dydžio tinklo. Tinkle daug kas paslėpta, užšifruota, reikia laikytis tvarkos, o tai yra sunku.

Tačiau kiti veikėjai, jeigu norėtų, galėtų labai tiksliai kaupti, ką tas žmogus veikė internete. Vien pasižiūrėjus, „Facebook“ praneša, kad turi 80 proc. įskiepių, „Google“ turbūt beveik 100 procentų. Vadinasi, jeigu „Google“ labai norėtų, galėtų identifikuoti visus interneto puslapius, kuriuos aplanko konkretus vartotojas. Klausimas, kaip apdoroti tuos duomenis. Nes jeigu tavo darbas – parduoti reklamą, vienas konkretus vartotojas nėra įdomus, svarbios tam tikros tikslinės pirkėjų grupės, kurias norima sudominti.

Tikrai neimsi domėtis, ar ponui Jonui patinka violetinės gėlės, ar raudonos gėlės, jei tau svarbu moterys. Bet informacijos surenkama labai daug. Vien tai, kad turime visus socialinių tinklų profilius, turime viską, kuo vartotojai kada nors domėjosi, ką jie žiūrėjo „Youtube“ kanale, kur jie lankėsi. Visa ši informacija yra prieinama. Pavyzdžiui, paimkime telefoną, juk „Google“ vis tiek žino, kur esi.

– O kaip stipriai analizuojamas turinys? Viena vertus, sakoma, kad „Facebook“ susirašinėjimus šifruoja, kita vertus, kad dirbtinis intelektas seka tuos susirašinėjimus reklamos tikslais, o prasminio turinio nelabai žiūri. Tad kiek išlaikomas privatumas?

– Turbūt kiek techninės ir teisinės galimybės leidžia, tiek ir žiūri. Sunku pasakyti, tačiau toks didelis socialinis tinklas, didelis paieškos gigantas greičiausiai labai tiksliai nežiūri. O konkretaus produkto pardavėjui, sakykime, žaidimo kūrėjui, labai įdomus kiekvienas veiksmas, kurį žaidėjas atlieka žaidime. Koks lygis pereitas, kiek surinkta taškų, kaip sekėsi konkrečiame lygyje, ar žaidžiama vakare, po pietų, kiek kartų per dieną – visą tai bus suskaičiuota. O koks tikslas? Arba parduoti kitą žaidimą, arba kaip nors gerinti šį, parduoti šio žaidimo priedus, premijas ar panašiai.

– Pateikėte žaidimo pavyzdį, tačiau spaudoje rašoma, jog daugiausia trackinimo programų yra populiariose svetainėse, kuriose lankytojai ieško naujienų.  

– Naujienų svetainėse reikia optimizuoti reklamą, todėl įdiegiamos trackinimo programos.. Reklamos įdėjimas susidaro iš tokio turinio: gali būt užsakomasis straipsnis, gali būti reklamjuostė ir panašiai. O šalia yra trackeris , nes be jo niekas reklamos tiesiog nepirks. Absoliučiai niekas. Koks tikslas nusipirkti reklamą ir nežinoti, kas ją peržiūrėjo? Vadybininkai to nepriims niekada, nes viskas matuojama pinigais.

– Jūs dirbate su mobiliosiomis aplikacijomis. Kaip yra su jomis? Ar visos jos taip pat turi sekimo funkciją?

– Taip, dauguma turi bent labai paprastą sekimo funkciją, kad bent stebėtų klaidas. Kai aplikacija nustoja veikti, jeigu sistemoje įvyko klaida, programų sistemų inžinieriai reikalauja, kad informacija juos pasiektų. Tai irgi yra sekimas. Apskritai jis gali būti naudojamas aplikacijas parduodant, taip uždirbama. Galbūt galima išskirti, kad tai tam tikro atviro kodo bendruomenės, pavyzdžiui, „Android“sistemoje vietoj parduotuvės „Google Play“ yra ir „F-Droid“. Ten aplikacijų nedaug, jos ne tokios spalvingos, ne tokios gražios, bet yra apsaugotos nuo sekimo.

– Šiek tiek palietėme ir šifravimo aspektą. Trumpai paaiškinkite, kas yra šifravimas ir kodėl jis reikalingas?

– Šifravimas yra metodas kokią nors žinutę paversti visiškai nesuprantamu objektu panaudojus skaičius, raides ir kokiu nors protingu būdu grąžinti atgal. Jeigu yra A ir B, tai E (trečiasis žmogus) negalėtų žinutės perskaityti. Šis apibrėžimas yra klasikinis, taikomas nuo senovės. Kiek amžių naudojame raštą, tiek turime šifravimą. Pavyzdžiui, pasiuntinį siunčiantis karžygys norėjo, kad priešas, pagrobęs tą pasiuntinį, negalėtų perskaityti karo planų. Nesakyčiau, kad turi būti šifruojama kažin kokia nelegali veikla, tai gali būti ir bendravimas su partneriu, su tėvais.

Faktas, kad rimti paslaugų tiekėjai – tas pats „Facebook“ – jokių mūsų pokalbių nesiunčia nešifruotu ryšiu. Šifravimas gali vykti skirtingais lygiais. Mūsų bendravimas su interneto tiekėju yra vienaip šifruotas, kai mes bendraujame su „Facebook“, šifruojama kitaip. Šioje vietoje reikėtų pagirti „Facebook“, kad jis nebesiunčia nieko nešifruotu ryšiu. Nes tai prilygtų per garsiakalbį leidžiamai informacijai, kurią tau siuntė žinutėmis, o bet kas gatvėje, tau nematant, gali jos pasiklausyti.

– Kaip tai įmanoma?

Nešifruotus laiškus gali perskaityti bet kas. Sakykime, lankytojas, kavinėje prisijungęs prie esančio WiFi, gali perskaityti visus išsiųstus laiškus tiesiog klausydamasis ryšio. Internetas veikia po radijo ryšio gaubtu (angl. under the hood). Tai yra radijas, įsijungi kanalą ir tiesiog groja. Visas užklausas ir atsakymus galima perskaityti, jeigu jie nėra šifruoti.

– Jeigu reikėtų palyginti internetinio ryšio tiekėjus, ar galima kurį nors išskirti kalbant apie privatumo ir duomenų saugumą? Ar yra tokių interneto tiekėjų, kurie nelabai rūpinasi saugumu ir privatumu?

Sunku pasakyti. Lietuvoje turbūt to neleistų Ryšių reguliavimo tarnyba, tokiu atveju tiesiog neišduotų licencijos. Aišku, gali įvykti techninė klaida ir net ne iš blogos valios, o dėl investicijų trūkumo. Pavyzdžiui, „Telia“ yra gigantė ir gali labai daug investuoti į prekinį ženklą, o kuri nors mažesnis įmonė ims ir neinvestuos. Kadangi internetinio ryšio tiekėjas turi itin daug galios, labai svarbu, kad jis veiktų korektiškai.

Be to, visi šie tiekėjai galėtų surinkti tam tikrus metaduomenis. Sakykime, yra reikalingas servisas kaip „Domain Name Service“ (DNS). Kai yra įvedami žodžiai, gauname atgal kažkokį puslapio IP adresą. Interneto tiekėjas iš tų duomenų gali peržiūrėti visas svetaines, kur tu lankeisi. Ryšys gali būti šifruotas, bet tos užklausos eina pas interneto tiekėją ir jis mato, jeigu tu kas antrą dieną eini į tam tikrą svetainę. Toks tas modelis.

Tada svarbu, kaip tiekėjai su tais duomenimis elgiasi, kiek jų renka, kur deda, kaip kaupia, kaip perduoda trečiosioms šalims esant poreikiui. Nes perduoda visi, privalo. Ar surenka visus duomenis ir tada dalį perduoda, ar perduoda? Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Jungtinėse Amerikos Valstijose juos gali atiduoti, tai yra legalu. Čia labai svarbūs įstatymai.

– Prisiminkime neseniai JAV kilusį skandalą paaiškėjus, kad „Facebook“ renka vartotojų duomenis ir panaudoja juos, kaip politinį įrankį. Kaip manote, ar toks scenarijus galėtų įvykti Lietuvoje?

– Tikrai nereikia tikėti, kad JAV gali, o Lietuvoje negali. Gali. Nemanau, jog mūsų žmonės yra fundamentaliai sąmoningesni, mes nuo amerikiečių ne tiek daug skiriamės. Galbūt nebuvo tokio noro. Galbūt pas mus vis dar pigiau ir paprasčiau kitomis priemonėmis paskleisti dezinformaciją ar kitaip paveikti žmones. Kai didelė dalis populiacijos žiūri tavo finansuojamą televizijos kanalą, tai pirkti „Facebook“  reklamų neapsimoka.

Pernai „Facebook“ taip pat atsisakė data broker (duomenų brokerių) programėlių, surinkdavusių įvairius vartotojų duomenis. Parduodamas surinktus duomenis šis socialinis tinklas uždirbo dideles sumas pinigų. Ar minėtų programėlių atsisakymas padarė žalos „Facebook“? Ar dabar bus užtikrinamas didesnis privatumas?

Manau, kad „Facebook“ tai labai naudinga. Jo pagrindinis turtas yra tie duomenys, tai visa įmonės vertė. Tad jeigu vartotojų duomenis kažkas susirenka, nesumoka už tai pinigų ir paskui masiškai pardavinėja, „Facebook“ naudinga, kad tai nebūtų daroma. Jis pats nori pardavinėti tuos duomenis.

Galbūt anksčiau „Facebooks“ nebuvo sugalvojęs, kad tokiu mastu galės ką nors nuveikti. Prisiminkime pirmąsias šio socialinio tinklo dienas: daugelis ten užsiregistravo dėl kurios nors iš programėlių. Jos į „Facebook“ pritraukė naujų vartotojų. Jeigu žmogaus generuojamas turinys – tai pažiūra, į kokią įžymybę jis panašus, arba lietuviškos paleidžiamos antys apie kieno nors mirtį ir taip toliau, vadinasi, „Facebook“ toks turinys buvo naudingas. Dabar galbūt socialinis tinklas turi visus vartotojus ir beliko juos išlaikyti.

– Taip pat „Facebook“ paskelbė uždaręs kone trečdalį suklastotų paskyrų (fake accounts). Koks jų vaidmuo socialiniame tinkle?

– Turbūt geriausiai tai iliustruoja serialas „Homeland“, kurio pastarieji du sezonai labai susiję su suklastotomis paskyromis. Esmė tokia, kad kažkokia seklių, šnipų (reikėtų sakyti, užsienio žvalgybos arba privati institucija) organizacija pasamdo programuotojų, o šie sukuria robotus, kurie pradeda tas paskyras kurti ir bando imituoti žmones. Imituoti žmogų socialiniame tinkle nėra taip sunku. Šioje vietoje gali būti pardavimų, pomėgių, interakcijų modelis. Užsienio žvalgybos taip paskleidžia tam tikrą žinią per socialinius tinklus. Nes yra žmonių, kurie į savo draugų ratą įsitraukia bet ką, kas juos pakviečia, o tada žinia sklinda tolyn ir tolyn. Toks būdas dažnai yra daug pigesnis, negu pirkti reklamą. Kita vertus, „Facebook“ pareiga yra mus nuo to apsaugoti, tačiau, kiek tai daroma praktiškai, kitas klausimas.

– Apibendrinus mūsų pokalbį, kyla dar vienas klausimas. Ar šiame amžiuje apskritai įmanoma pasislėpti nuo tinko? Ar verta tai daryti?

– Na, visai pasislėpti, vadinasi, visiškai nesinaudoti šita galimybe. Toks variantas nėra patrauklus. Įmanoma pasislėpti ir užsiimti kokia nors konkrečia veikla. Tada reikia saugotis: ieškoti tinklų, kurie negali būti su mumis susiejami tiesiogiai, ieškoti iki tol nenaudotų prietaisų ir tinkamai pritaikytos programinės įrangos. Pasislėpti įmanoma, tačiau trumpam, ir tai yra brangu. Nelabai įsivaizduoju, kad šiais laikais galima tikėtis, kad būsime visiškai nematomi. Tačiau įstatymai stipriai spaudžia tikruosius reklamos pardavėjus, kad šie leistų žmonėms būti pamirštiems. Mes juk turime tokią teisę ir surinkti duomenys į tai įeina.

Daugiau detalių apie savo saugumą ir privatumą internete sužinokite iš „Interneto medijų žemėlapio“ (https://goo.gl/jw5y7u). Jį rengė žurnalistai ir technologijų ekspertai, bendradarbiaujant Lietuvos žurnalistikos centrui, Švedijos ambasadai bei Švedijos institutui.