Informatinis ugdymas šiais mokslo metais žengė pirmąjį žingsnį į Lietuvos pradines mokyklas – dėmesys informatiniam mąstymui, technologinės priemonės, modernūs mokymosi metodai išbandomi dešimtyje įstaigų. Planuojama, kad 2020 m. informatikos bus mokoma visose Lietuvos pradinio ugdymo įstaigose, siekiama informatinį mokymą integruoti į kitų dalykų pamokas.
Informatinis ugdymas šiais mokslo metais žengė pirmąjį žingsnį į Lietuvos pradines mokyklas – dėmesys informatiniam mąstymui, technologinės priemonės, modernūs mokymosi metodai išbandomi dešimtyje įstaigų.
Planuojama, kad 2020 m. informatikos bus mokoma visose Lietuvos pradinio ugdymo įstaigose, siekiama informatinį mokymą integruoti į kitų dalykų (matematikos, lietuvių kalbos, gamtos pažinimo, dailės, muzikos ar užsienio kalbų) pamokas. Nors pradinės mokyklos vis dar nedrąsiai įsileidžia naujoves, susijusias su informacinėmis technologijomis, o mokytojai ir tėvai abejoja jų teikiama nauda, Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos instituto profesorė Valentina Dagienė įsitikinusi, kad procesai, skatinantys sumaniai naudotis šiuolaikinėmis technologijomis mokantis visų dalykų yra neišvengiami ir vyksta viso pasaulio mokyklose.
Šiuo metu profesorė aktyviai bendradarbiauja su Švietimo ir mokslo ministerija ir Ugdymo plėtotės centru diegiant informatikos dalyką į šalies pradinio ugdymo mokyklas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kaip plačiai Lietuvos mokyklos naudoja informacines technologijas mokymosi procesui palengvinti ir paįvairinti?
– Kalbant apie atskirą informacinių technologijų mokymą Lietuvos mokyklose, mes esame labai pažengę – jau daugelį metų mokome informacinių technologijų nuo 5 iki 12 klasės. Deja, informacinės technologijos vangiai integruojamos į kitų dalykų pamokas. Lietuvoje yra tokių mokyklų, kur sumanus vadovas suburia aktyvių mokytojų kolektyvą ir dalykų integracija sėkmingai diegiama. Tokiose mokyklose vyksta mokymasis, grįstas tyrinėjimais pagal STEM (angl. Science, Technology, Engineering, Maths) strategiją. Pagal ją lavinami mokinių kūrybiniai, verslumo, tyrinėjimo gebėjimai. Tačiau tokių mokyklų Lietuvoje yra nedaug – 10–20 proc.
– Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria mokyklos diegdamos naująsias technologijas į mokymosi procesą?
– Lietuva turi tvirtus informatikos mokymo pamatus ir pakankamai gerą akademinę mokytojų patirtį. Turime gerų anksčiau Vilniaus universiteto paruoštų mokytojų, su tvirtomis matematikos ir informatikos žiniomis.
Bet mokytojų rengimas prastėja. O be gerų mokytojų, neturėsime gerų studentų ir mokinių, neturėsime gerų dėstytojų. Įvairiais stebėjimais patvirtinta ir iš praktikos matyti – kur yra geras mokytojas, ten mokiniai pasiekia puikių rezultatų. Gero mokytojo nėra – ir mokykla nebeturi gabių mokinių.
Dauguma informatikos mokytojų moka mokyti ir turi atskiras pamokas, bet mes per mažai integruojame informacines technologijas į kitų dalykų pamokas. Nekuriame sistemos, kad informacinės technologijos talkintų gerinant įvairių dalykų mokymąsi. Tai yra platesnė mūsų švietimo sistemos problema – mūsų mokyklų bendruomenių uždarumas, nemokėjimas dirbti komandoje, naujovių baimė, atsakomybės stoka.
Daugiau stumdome atsakomybes vieni nuo kitų, o neiname kartu į tikslą. Dauguma mokytojų nesupranta, kaip efektyviai integruoti dvi pamokas į vieną, informacines technologijas į muziką, matematiką į informacines technologijas. Pirmiausia tai varžo ir esama mokyklų organizacinė struktūra. Reikia mokyklas išmokyti integruoti, sulieti ugdymo programas, mokytojus daugiau bendradarbiauti ir mažiau bijoti technologijas taikyti kuo plačiau.
– Nuo ko labiausiai priklauso efektyvus informacinių technologijų ir kitų dalykų integravimas?
– Integravimo efektyvumas priklauso nuo mokytojų pasirengimo ir noro tai daryti, nuo motyvuojančio, palaikančio, išmintingo ir mokančio paskatinti vadovo. Lietuvoje dažnai vyksta mokymai kitų dalykų mokytojams, kaip integruoti technologijas į savo dalyko pamokas, yra parengtų metodikų. Bet mokytojus reikia labiau motyvuoti ir paskatinti, suteikti pasitikėjimo, užtikrinti pagalbą (ir techninę, ir metodinę), tada jie norės imtis daugiau iniciatyvų. Lietuvos mokytojams trūksta pasitikėjimo savimi ir savo gebėjimais.
Pavyzdžiui, Suomijoje yra stiprus mokytojo profesijos prestižas visuomenėje, stojančiųjų į pedagogines studijas visada yra mažiausiai 5 į vieną vietą, nors alga jų irgi yra vidutinė. Suomijoje mokytojai turi mokėti kelias užsienio kalbas, yra labai išprusę bei užsitarnavę pagarbą visuomenėje. Mokytojus Lietuvoje reikia timptelėti aukštyn, jų rengimą stiprinti, pritraukti gabių mokinių – tada būsimi pedagogai bus kūrybiški ir imsis atsakomybių spręsdami problemas. Mokytojai turi būti išdidūs, patys siekti, kad juos gerbtų, išlikti inteligentiški bet kokiomis aplinkybėmis ir mažiau dejuoti.
– Naujosios technologijos mokiniams savaime suprantamos. Ar mokytojai spėja koja kojon su „išmaniaisiais“ mokiniais?
– Ši karta daug greičiau ir lengviau išmoksta naudotis technologijoms. Mokytojams gal ir nebereikia mokyti, kaip laikyti pelę ar kaip parašyti elektroninį laišką, kokį mygtuką kada spausti, kad atsisiųstum filmuką, bet vargu ar mokiniai gimsta mokėdami taikyti technologijas mokydamiesi ir ypač – siekdami kūrybiško rezultato. Vienetai gimsta turėdami informatinį mąstymą, visus kitus reikia mokyti, kad jie išlavintų gilesnį šios srities mąstymą.
Žinių visuomenės amžiuje pagrindinė mokytojų misija neturėtų būti išmokyti vaikus valdyti kompiuterį ar telefoną. Jie turėtų mokyti, kaip pasitelkiant technologijas ugdyti gebėjimą atpažinti ir formuluoti įvairias problemas, įvertinti problemos sprendimo variantus, logiškai sisteminti ir analizuoti duomenis. Mokytojai turi kooperuotis, dirbti drauge, o mokiniai turi siekti efektyvaus mokymosi per pamokas.
– Kaip pasitelkiant naująsias technologijas galėtų keistis mokymosi procesas mokyklose? Koks jis turėtų būti?
Informacines technologijas mokymo procese reikia taikyti apdairiai ir protingai. Tikrai nebūtina visiems mokytojams ir visose mokyklose į visus dalykus integruoti informacinių technologijų. Tik ten, kur matyti nauda ir efektyvumas, į tuos dalykus, kur būtina labiau motyvuoti mokinius, tose mokyklose, kuriose mokytojai yra stiprūs, iniciatyvūs ir sulaukia paramos iš vadovo.
Šiai kartai vien technologijų taikymo nepakanka, turime formuoti gilesnį konstruojamąjį mąstymą, padėsiantį spręsti problemas, suprasti galimybes, priimti sprendimus. Ten, kur yra didžiausios problemos, turime skirti ypatingą dėmesį dalykų integravimui ir gilesniam informatikos, informacinių technologijų mokymuisi.
Pasitelkiant technologijas galima efektyvinti ir spartinti mokinių ir pedagogų darbą. Mokiniai nebenori mokytis senaisiais metodais, sąsiuviniuose atlikdami sudėties veiksmus stulpeliais ar popierinėse pratybose spręsdami uždavinius. Mokiniams nereikėtų tiek daug pratybų sąsiuvinių, geriau būtų naudoti alternatyvias elektronines pratybas, kur mokiniui uždaviniai pateikiami žaismingiau ir, svarbiausia, sprendimai patikrinami automatiškai, o vaikas sužino apie savo sprendimą iš karto.
Elektroninės pratybos leidžia atsižvelgti į kiekvieno vaiko gebėjimus, galima individualizuoti mokymosi kelią. Daug lengviau adaptuoti skaitmenines užduotis, ypač perkeltas į internetą ar intranetą. Tokios pratybos taupo pedagogų laiką ir labiau motyvuoja, įtraukia vaikus į mokymosi procesą.
– Kodėl informatinis mokymas jau nuo pradinių klasių yra gyvybiškai svarbus šiuolaikinėse mokyklose? Ir kokie yra keliami tikslai?
– Mes negalime atsilikti nuo pasaulio, kuris diktuoja madas ir šiuolaikinius poreikius. Žiūrima, kokių mąstymo gebėjimų reikia XXI amžiuje. Anksčiau pradiniame ugdyme buvo akcentuojami trys pagrindiniai dalykai: skaitymas, rašymas ir skaičiavimas. Skaitmeniniame amžiuje prie senųjų dalykų bloko prisidėjo ketvirtas dalykas – informatinis raštingumas.
Dalis pradinukų jau žino, kaip naudotis kompiuteriais, planšetėmis ir namuose tai daro padedami tėvelių ar samdomų mokytojų, tačiau ne visi mokiniai turi vienodas sąlygas. Tarp turinčių ir neturinčių tokių galimybių namuose atsiranda didžiulis atotrūkis. Siekiant suvienodinti galimybes ir stengiantis tą atotrūkį sumažinti, reikalingas visuotinis informatikos mokymas visose Lietuvos pradinėse klasėse.
Norėtųsi išvengti klaidingo supratimo ar įsivaizdavimo, kad įvedus informatikos dalyką pradinukai turės valandas sėdėti prie kompiuterių, bus mokomi programuoti rašant nuobodų kodą. Tikrai ne taip. Strategavimo, komponavimo, cikliškumo, informatinio mąstymo galima mokytis ir be kompiuterių, panaudojant įvairiausias visiems prieinamas priemones (dėliojant sėklytes, rūšiuojant sagutes, naudojant mokomuosius stalo žaidimus). Reikia siekti kūrybiško mokyklų vadovų ir mokytojų mąstymo.
– Koks yra jūsų didžiausias noras kalbant apie informatinio mąstymo įtvirtinimą visose Lietuvos mokyklose?
– Labiausiai norėčiau, kad mes būtume kaip suomiai pagrindinių mokyklų lygybės požiūriu. Norėčiau, kad Lietuvoje nekiltų klausimų, kuri mokykla yra geriausia. Visos mokyklos turėtų būti vienodai geros, o mokiniai jose turėtų gauti vienodai gerą išsilavinimą. Privačios mokyklos galėtų veikti kaip išskirtinės krypties išsilavinimą suteikiančios įstaigos (Montessori, katalikiškos, budistinės, krišnaistinės ar pan.). Bet tarp pagrindinių mokyklų ir kaimuose, ir didmiesčiuose neturėtų būti atotrūkio. Kompiuteriais kiekvieno mokinio Lietuvos mokyklose neaprūpinsime, bet visoms mokykloms galima suteikti kūrybišką informatinį ugdymą.
