Ar naršyti internete darbo metu – nusikaltimas?

Kas naujo internetinėse parduotuvėse? Kas rašoma „Facebook`e“? Gal atsirado naujų pasiūlymų atostogoms? Ką daryti viršininkui, jei jo pavaldiniai darbo metu užsiima su darbu nesusijusiais dalykais, portale theconversation.com pataria Tasmanijos universiteto (Australija) psichologės, tyrimo autorės Emily Lowe-Calverley ir Rachel Grieve.

Dažnas darbuotojas, užuot skyręs visą dėmesį darbui, nemažai laiko iššvaisto darbo metu be tikslo naršydamas internete (šiam reiškiniui apibūdinti anglų kalboje vartojamas terminas cyberloafing). Jei anksčiau produktyviai dirbti trukdydavo kiti veiksniai, tai šiais laikais bene didžiausias darbo trikdis yra būtent tai. Jei anksčiau įmonės darbuotojas įsigudrindavo pavogti kokį daiktą, tai dabar, galėdamas naudotis įvairiausiomis skaitmeninėmis technologijomis, jis vagia įmonės laiką.

Gali būti, kad internete darbuotojas naršo visai ne iš piktos valios. Tačiau pasitaiko ir kitokių atvejų. Atlikdamos tyrimą psichologijos specialistės išsiaiškino, kad laiko švaistymas internete darbo metu gali būti susijęs su vadinamaisiais tamsiaisiais asmenybės bruožais ir įsitikinimu, kad kaip nors vis tiek pavyks išsisukti.

Kam tai labiausiai būdinga ir kodėl?

Kaip nurodo tyrimo autorės E. Lowe-Calverley ir R. Grieve, 273 tyrimo dalyvių buvo paprašyta internetu užpildyti anoniminį klausimyną, kuriuo siekta įvertinti, kiek darbo dienos laiko jie iššvaisto naršydami internete ir koks jų tamsiųjų asmenybės bruožų pasireiškimo kasdienėje veikloje lygis.

Tamsiaisiais asmenybės bruožais šiuo atveju tyrėjos vadina tamsiąją triadą, kuri psichologijoje apibrėžiama kaip trijų socialiniu požiūriu žalingų bruožų – makiavelizmo (polinkio manipuliuoti), narcisizmo (perdėtos arogancijos ir savęs išaukštinimo) ir psichopatiškumo (polinkio šaltakraujiškai ir kenkėjiškai tenkinti savo poreikius) – visuma. Šie bruožai daugiau ar mažiau būdingi praktiškai visiems.

Atsižvelgiant į tai, kad tie asmenys, kuriems tamsiosios triados elementai pasireiškia stipriau, nevengia savo tikslų siekti kitų žmonių sąskaita, nenuostabu, kad būtent jie daugiau laiko iššvaisto internete, teigia tyrėjos.

Jos taip pat pamėgino išsiaiškinti, kaip stipriai tiriamieji yra įsitikinę, kad jiems pavyks išsisukti, arba, kitaip tariant, kaip gerai jie vertina savo gebėjimą veidmainiauti. Tyrėjos teigia visiškai nenustebusios ir šįkart – kadangi su tamsiąja triada siejamas viršenybės jausmas šiems žmonėms labai gerai pažįstamas, jie dažniausiai jaučiasi galintys nesunkiai pergudrauti kitus.

Atliekant tyrimą nustatyta, kad tarp psichopatiškumo, makiavelizmo bei narcisizmo ir polinkio švaistyti laiką internete darbo metu iš tiesų egzistuoja ryšys, ir šį ryšį įtvirtina žmogaus įsivaizduojamas gebėjimas veidmainiauti. Taigi, kuo stipriau žmogui pasireiškia tamsioji triada, tuo labiau jis pasitiki savo gebėjimu išsisukti, o šis gebėjimas savo ruožtu susijęs su didesniu polinkiu darbo valandas leisti naršant internete.

Nustatyta, kad psichopatiškumu labiau pasižymintys asmenys darbo laiko švaistymu internete užsiima nepriklausomai nuo to, kaip jie suvokia savo gebėjimą veidmainiauti. Tokia išvada, pasak psichologių, visiškai atitinka psichopatijos esmę: psichopatijos bruožų turintys žmonės retai kada jaučia sąžinės graužimą ir kaltę, taigi jiems, ko gero, nėra itin svarbu, ar juos kas nors pastebės netinkamai elgiantis, ar ne.

Kadangi tyrimo dalyviai vertino patys save, be to, tyrime dalyvavo daugiau moterų negu vyrų, norint nuodugniau ištirti šį aspektą, reikėtų atlikti papildomų tyrimų, rašoma straipsnyje.

Ar viršininkas gali ką nors pakeisti?

E. Lowe-Calverley ir R. Grieve teigimu, švaistydami darbo laiką internete, darbuotojai ne tik mažiau dėmesio skiria darbiniams reikalams, bet ir gali pridaryti nemažų rūpesčių darbdaviui: be reikalo eikvojami įmonės ištekliai, keliamas pavojus saugumui (pavyzdžiui, sulėtėja ryšys, padidėja virusų rizika).

Jei darbdavys nori pasiekti, kad darbuotojai daugiau dėmesio skirtų darbui, o ne naršymui internete su darbu nesusijusiais tikslais, jam vertėtų laikytis tokios strategijos, kuri neleistų darbuotojams pasinaudoti savo gebėjimu veidmainiauti. Didesnė atskaitomybė, pasak tyrimo autorių, galėtų suveikti kaip atgrasomoji priemonė.

Vienas iš būdų – darbuotojus informuoti, kad visa naršymo internete veikla bus atidžiai stebima, tačiau, kita vertus, tokia kontrolė gali sukelti grėsmę darbuotojų privatumui ir pakenkti bendrai atmosferai.

Tiesa, kaip rašoma straipsnyje, internete darbuotojo praleistas laikas ne visada laikytinas iššvaistytu. Antai naršymas internete gali padėti darbuotojui pasitaisyti nuotaiką, susimažinti stresą. Be to, tam tikromis aplinkybėmis jis gali net padidinti darbuotojų produktyvumą – pavyzdžiui, suteikiant jiems trumpas pertraukėles koncentracijai atgauti.

Dėmesys viskam – taip pat problema

Tyrimo autorės atkreipia dėmesį, kad problemų kelia ne tik tai, kad dalį savo asmeninių reikalų darbuotojai dažnai perkelia į darbinę aplinką, bet ir tai, kad jų darbiniai reikalai neretai skverbiasi į asmeninį gyvenimą.

Egzistuoja įvairiausių technologijų ir prietaisų, suteikiančių galimybę darbuotojams – ir netgi skatinančių juos – neatitrūkti nuo darbo nei dieną, nei naktį. Tyrimais nustatyta, kad tie darbuotojai, kuriuos darbdavys aprūpina išmaniaisiais telefonais, dažnai jaučiasi privalantys nuolat būti pasiekiami ir pajėgūs darbą atlikti bet kuriuo metu.

Darbdaviams tai kartu ir gera, ir bloga žinia, rašo E. Lowe-Calverley ir R. Grieve. Manydamas, kad visada turi būti pasiekiamas, darbuotojas galbūt atliks daugiau užduočių. Tačiau nuolatinis dėmesys darbui gali jį privesti prie išsekimo ar net visiško „perdegimo“. Dažnai kalbama apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, tačiau kai kuriems žmonėms ši riba – labai neapibrėžta.

Tyrimo autorių teigimu, laiko švaistymas internete darbo metu ir pernelyg didelis dėmesingumas viskam – tai tarsi dvi to paties medalio pusės. Darbe žmonės neria į asmeninius reikalus, namie – į darbinius.

Gal reikėtų įvesti naują terminą?

Kai kurie tyrimai suponuoja, kad darbo ir asmeninio gyvenimo santykį apibrėžianti terminija turėtų pamažu kisti – esą dabar reikėtų kalbėti ne apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, o apie darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo lankstumą, kas reikštų, kad darbuotojas savarankiškai kontroliuoja darbui ir asmeniniam gyvenimui skiriamo laiko kiekį, derindamas šiuos du aspektus savo nuožiūra. Pavyzdžiui, jei, stebint vaiko futbolo varžybas, kas nors paskambintų darbo reikalais, derėtų atsiliepti, tačiau jei darbo metu prireiktų išsiųsti gimtadienio dovaną draugui – taip pat nekiltų jokių sunkumų trumpam atsiprašyti. Esminis dalykas – darbuotojas turi jausti, kad geba suvaldyti abi šias tarpusavyje konkuruojančias reikmes.

Tyrimais nustatyta, kad kuo daugiau pasitenkinimo teikia darbas, tuo lanksčiau suvokiama riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Taip pat nurodoma, kad žmonėms, turintiems galimybę asmeninius reikalus susitvarkyti darbo metu, rečiau kyla sunkumų derinant darbui ir šeimai skiriamą laiką.

E. Lowe-Calverley ir R. Grieve tikina, kad labiausiai švaistyti laiką internete darbo metu skatina darbuotojo įsivaizdavimas, kad darbdaviu galima pasinaudoti. Tačiau, pasak jų, lazda turi du galus: darbdaviams derėtų susimąstyti, ar, ragindami darbuotojus net ir laisvalaikiu pernelyg neatitrūkti nuo darbų, jie patys netampa išnaudotojais.