Daug mokytojų nenori mokyti naudotis internetu, nes mano, kad jų mokiniai ir taip žino daugiau, LRT KLASIKAI sako olandų kalbos ir literatūros mokytojas, Olandijos mokytojų kvalifikacijos kėlimo instituto instruktorius Jeroenas Clemensas. „Iš dalies taip ir yra. Kita vertus, mokiniai turi išmokti kritiškai mąstyti. O to išmokyti gali kalbos ir literatūros mokytojas, nors jis ir ne taip greitai naudojasi išmaniuoju telefonu ir nežino, kas yra „WhatsUp“, – pastebi skaitmeninio raštingumo tyrinėtojas.
– Atvykote į Lietuvą skaityti pranešimo apie skaitmeninį raštingumą. Kas tai yra?
– Šiandien būdai, kuriais dalijamės informacija, smarkiai pasikeitė. Didžioji dalis gaunamos informacijos yra internete. Spausdintas tekstas yra linijinis, jis turi pradžią ir pabaigą, o internete yra daug hipertekstų, keliauti per juos galima be pabaigos. Šalia internetinio teksto dar atsirado vaizdo ar garso įrašai, nuorodos į socialinius tinklus.
Tai reiškia, kad moksleiviai ir suaugusieji turi įgyti naujų įgūdžių ir sugebėjimų, reikalingų naudojantis internetu. Manome, kad mūsų vaikai priklauso skaitmeninei karta: jie jau gimė su kompiuteriais rankose, su jais leidžia 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Tačiau tyrimai rodo, kad jie nėra pakankamai kompetentingi interneto erdvėje. Tarkim, paprašius mokinių parašyti darbą remiantis internete pateikta informacija, paaiškėja, kad jie nelabai sugeba surasti gerų šaltinių. Dar pamatai, kad jie nelabai kritiški ir mano, kad viskas tuose šaltiniuose yra tiesa.
Mokiniams taip pat sudėtinga apibendrinti surinktą informaciją: jie atranda daug šaltinių ir tik nukopijuoja. Lieka neaišku, ką jie suprato juos perskaitę. Trūksta gebėjimų viešai komunikuoti. Internete paaugliai puikiai bendrauja su draugais, bet susiduria su sunkumais, kai reikia parašyti tekstą, skirtą platesnei auditorijai.
Galiausiai itin stiprėja suklastotų naujienų invazija. Tai reiškia, kad mes turime būti dar kritiškesni, žinoti, kaip žiūrėti į internete pasirodžiusią informaciją, kaip atpažinti, ar ji patikima. Tam reikia nemažai naujų įgūdžių ir sugebėjimų, ir juos turime įtraukti į švietimą, į mokymą.
– Jūs pats dirbate vidurinėje mokykloje olandų kalbos ir literatūros mokytoju. Mokote 16–19 metų moksleivius. Kokių užduočių duodate jiems, kad jie įgytų skaitmeninėje erdvėje reikalingų gebėjimų?
– Savo pamokose, be įprastų teksto suvokimo ir rašymo užduočių, dažnai duodu užduotis, kurios ugdytų kritiškumą. Paprastai pradedu nuo lengvos užduoties: duodu tris šaltinius tam tikra tema ir klausiu moksleivių, kuris šaltinis yra geriausias ir kodėl. Jie turi laiko pamąstyti, ir tuomet kalbamės, dalijamės savo mintimis. Gero šaltinio kriterijus jie labiau atsimena, kai juos atranda ir įvardija patys. Jei, tarkim, sąrašą dešimties dalykų, kuriuos reikia atsiminti naršant internete, duotų mokytojas, jie juos užmirštų daug greičiau.
Kartais mokiniai turi parašyti rašinį naudodamiesi visais prieinamais informacijos šaltiniais. Kartais aš mokau juos naudotis įvairiomis paieškos sistemomis, juk informaciją padeda rasti ne tik „Google`as“. Tada mes kalbame apie tai, kaip atsirinkti informacijos šaltinius, nes kartais pateikiama 20 tūkst. rezultatų. Reikia žinoti, kuriuos iš jų naudoti.
Beje, viso to aš net nevadinu skaitmeniniu raštingumu, tiesiog sakau: dabar mes skaitysime ir rašysime. Skaitmeninį raštingumą tiesiog integravau į savo pamokas. Norėčiau, kad taip jį integruotų ir kiti mokytojai.
– Norite pasakyti, kad neskirstote tekstų į popierinius ir skaitmeninius?
– Ne, nes taip mąsto suaugusieji: o, kažkas naujo – skaitmeninis raštingumas. Jaunajai kartai tai skamba painiai, nes jie tokio skirtumo nemato. Aš mokau informacijos ieškoti, gauti, suvokti, panaudoti. Šiuos veiksmus galima atlikti tiek internete, tiek ne internete.
– Tai darote savo iniciatyva ar Olandijoje skaitmeninio raštingumo mokymas įtrauktas į mokymo programas?
– Deja, į nacionalinę kalbos ar kito dalyko mokymo programą skaitmeninis raštingumas dar nėra įtrauktas.
– Tai reiškia, kad kiti Olandijos mokytojai to nemoko?
– Dažniausiai, jei vyksta svarbūs pokyčiai, bent dešimtadalis mokytojų atsižvelgs į juos ir įves savo pamokose naujovių, nes manys, kad jų reikia. Valdžia skaitmeninio raštingumo svarbą pripažįsta, bet programos dar nepakeitė. Kadangi nesikeičia programa, nesikeičia ir vadovėliai. Tiesa, kai kuriose šalyse skaitmeninis raštingumas jau yra įtrauktas į mokymo programas.
– Kas trukdo skaitmeninį raštingumą įtraukti į mokymo programas Olandijoje?
– Visų pirma, pakeisti švietimo sistemą užtrunka itin ilgai. Paprastai nebūna taip, kad valdžia pasako „keičiam“ ir per šešis mėnesius patvirtinama nauja programa. Jie kalbasi su įvairiais specialistais – mokytojais, universitetų dėstytojais, tyrinėtojais. Manau, kad nauja programa Olandijoje turėtų atsirasti maždaug po ketverių metų. Tuomet dar poros metų prireiktų leidėjams, kad parengtų vadovėlius. Taigi po kokių šešerių metų mokytojai neturės kito kelio: jie privalės mokyti skaitmeninio raštingumo, nes užduotys bus ir vadovėliuose.
– Skaitmeninis pasaulis toks nepastovus ir keičiasi taip greitai. Kaip atrodys skaitmeninio raštingumo vadovėliai, kuriems parengti, kaip sakote, gali prireikti kelerių metų?
– Turiu pasakyti – nemėgstu vadovėlių. Mokyklos turi naudotis vadovėliu bent ketverius metus, kol įsigyjamas atnaujintas jo variantas. Šis procesas lėtas ir labai tradiciškas. Tačiau gerų mokymo priemonių reikia. Manau, kad skaitmeniniam raštingumui labiau tiktų ne vadovėliai kietu viršeliu, o pasirenkami moduliai. Modulius galima greičiau atnaujinti ir patobulinti.
Kitas metodas, kurį taikau dirbdamas su mokytojais, yra toks, kad mes tiesiog mokome skaitmeninių įgūdžių be vadovėlių ir modulių. Savo mokymo programą perkuriame savarankiškai, tiriame, ar mūsų taikomi metodai veikia, ar ne, ir savo atradimais dalijamės su kitais mokytojais. Kaip minėjau, tas dešimtadalis entuziastingai nusiteikusių mokytojų dirba ir įgauna patirties, kuria gali pasidalinti su kitais. Galbūt, sužinoję ir kiti mokytojai norės pabandyti integruoti skaitmeninį raštingumą į savo pamokas. Aš tokiu iš apačios į viršų kylančiu procesu tikiu labiau nei iš viršaus nuleidžiamais įsakymais. Nors valdžios pritarimas taip pat svarbus.
– Kelios šalys jau įtraukė skaitmenį raštingumą į savo mokymo programas. Kurios tai šalys ir kaip jos moko skaitmeninio raštingumo?
– Tai padarė labai mažai šalių. JAV kai kurios skaitmeninio raštingumo nuostatos įtrauktos į Bendruosius mokymo standartus. Pagal šiuos standartus, pirma, privaloma mokyti informaciją įvertinti, apibendrinti, komunikuoti. Antra, to mokyti reikia visose pamokose: ir biologijos, ir matematikos. Taigi skaitmeninio raštingumo gebėjimai yra integruoti į visus dalykus. Geri, o gal net geresni pavyzdžiai yra Australijoje ir Kanadoje.
– Visos šios šalys – anglakalbės.
– Galbūt pasaulyje yra kitų šalių, įtvirtinusių skaitmeninio raštingumo mokymą savo mokymo programose. Bet, kiek man žinoma, Europoje tokių šalių nėra. 20 metų priklausau Europos vystymosi komitetui ir Europos raštingumo asociacijų federacijai ir matau, kad Europos švietimas dar turi nueiti ilgą kelią.
– Kada į Europos ir tokių šalių, kaip Lietuva, mokyklas ateis skaitmeninio raštingumo mokymas?
– Nežinau, kokia situacija jūsų šalyje. Bet pirmiausia valdžia turi suprasti, kad skaitmeninis raštingumas yra reikalingas. Olandijos valdžia tai suprato, taip pat – Airija, dar daug kitų šalių. Jos pripažino, kad skaitmeninis raštingumas yra bendro raštingumo dalis, kad turime išplėsti raštingumo sąvoką ir į ją įtraukti skaitmeninį raštingumą. Tai padarius, galima eiti į priekį.
Beje, teko girdėti, kad kai kurių mokyklų direktoriai nori įvesti atskiras skaitmeninio raštingumo pamokas. Kitur jos vadinamos „XXI amžiaus įgūdžiais“, „Medijų raštingumu“. Manau, kad tai klaidingas kelias, šiuos įgūdžius reikia integruoti į bendrą mokymo procesą, nes, kaip sakiau, internetas tėra informacijos terpė, kurios išskirti kaip atskiro dalyko nereikėtų.
– Galbūt noras atskirti skaitmeninį raštingumą nuo kitų pamokų rodo kartų skirtumus?
– Yra tiesos. Daug mano kolegų sako: „Aš nenoriu mokyti interneto įgūdžių, nes mano mokiniai žino daugiau nei aš.“ Iš dalies taip ir yra. Kita vertus, mokiniai turi išmokti kritiškai mąstyti. O to išmokyti gali kalbos ir literatūros mokytojas, nors jis ir ne taip greitai naudojasi išmaniuoju telefonu ir nežino, kas yra „WhatsUp“.
– Tad mokytojams tektų mokytis naujų įgūdžių?
– Taip. Svarbiausia mokytojams parodyti pavyzdžių, kaip tai galima padaryti. Tuomet jie turėtų patys rasti būdą, kaip perkurti savo pamokų planą taip, kad jame atsirastų vietos skaitmeniniam raštingumui, ir pasirinkti užduotis, kurios geriausiai tiktų mokiniams. Jokiu būdu negalima pradėti nuo radikalaus pamokų plano keitimo – tuomet kyla atmetimo reakcija, mokytojas sutrinka ir sako: „Aš nieko neišmanau apie kompiuterius.“